QUOTE(vaižgantė @ 2013 12 09, 13:23)
Taip, vaikai yra atskiros asmenybės, bet labai susijusios su savo tėvais, todėl būtent jiems ir gimsta. Dažnai tarp mamos ir vaiko būna sutartys, nedieviški ryšio kanalai, kuriais labai lengvai mamos negatyvios emocijos nuteka vaikui, ir jis suserga. Tokius kanalus kartais įmanoma uždaryti, nutraukus sutartis.
Ir vaikas, gimęs alkoholikų šeimoje, ir jo tėvai balansuoja karmą. Smerkti, vertinti, lyginti apskritai nieko negalima, nes vyksta tai, kas turi vykti...
Auka pritraukia žudiką, kuris yra įrankis. Aišku, įrankis, nužudydamas žmogų, sau pasididina karmos bagažą, ir karma bus balansuojama lygiai taip pat- jis pritrauks įrankį...
Labai įdomiai parašėte
QUOTE(evuxiene @ 2013 12 09, 14:25)
žinau, kad nesulauksiu, to ir nenoriu, noriu eiti kitu keliu, ne veltui pradėjau domėtis už ką man tai
ir aišku paaiškėjo mūsų su vyru ryšis karminis, santuoka fatališka, ne veltui matyt susitikom, bet sunku žiauriai, sąlygų kaip ir nekeliu, noriu paprasčiausiai pagarbos, elementarios...
dar vat klausimas, tada jei žmogus geria, muša tave tai irgi jį turi mylėti...

(čia nebūtinai apie save)
O kaip jums tai paaiškėjo?
Mano pavyzdys - prieš 10 metų išsiskyriau su pirmuoju vyru. Labai daug skausmo nuo jo patyriau. Labai jį mylėjau, bet ir nekenčiau už tai, kad aš myliu jį, o jis mane skaudina. Per tuos 10 metų kol nesimatėme negaliu sakyti kad jutau neapykantą, jutau tą skausmą tik, kurį man suteikė, ir atleisti irgi negalėjau. Ir kartojau, kad iki grabo lentos nesugebėsiu jam atleisti. Nors viduje linkėjau jam gero, norėjau kad jis pasikeistų. Net buvo minčių susitikti su juo pasikalbėti, pabandyti jam padėti. Sūnus su juo bendraudavo, ne kartą sakė, kad tėvas kalba apie mane, kad negali sau atleisti už tai koks buvo su manim (nors ir tuo metu jo elgesys buvo toks pats ir su kita žmona), kad aš vienintelė jo gyvenimo meilė ir t.t.
Šį pavasarį jis pats pasitraukė iš gyvenimo.
Ir ką aš jaučiu dabar - visą tą laiką manyje buvo užslėpti jausmai, paslėpti po skausmo, negalėjimo atleisti sluoksniu. Nors giliai viduje juk aš vis tik mylėjau tą žmogų. Jam pasitraukus iš gyvenimo iš pradžių daug pykčio buvo ant jo. už viską. Dabar valosi..... Žmogaus nebėra, nebėra ant ko pykti. Ir tik dabar pradedu suvokti, kad skaudino ne jis, o jo elgesys. Jį mylėjau, o negalėjau toleruoti jo elgesio. dabar jau nebeprisimenu jo negero, prisimenu gerus dalykus, savaime. Dabar matau patį žmogų, o ne jo elgesį. Kažkaip savaime atsiribojo asmuo nuo poelgių. Tik kaip gaila, kad tą suvokiame jau po laiko....
P.S. Kaip mano dukra (5m.) sako - visi žmonės geri, tik kartais jų elgesys negeras.