QUOTE(langana @ 2014 01 28, 20:14)
ir mėgstantis gerą vyną
ir mėgstantis gerą vyną
QUOTE(Brūkšniukas @ 2014 01 29, 14:13)
Va va. Knygos rasytos dar tuo metu, kai viena kita taure pries sedant uz vairo grieku nebuvo laikoma
Radau labai linksma atiliepima apie cia neseniai aptarinetus atspalvius
Думаю, виновата специфическая амнезия, поражающая женский мозг при расстёгивании второй пуговицы на блузке. Именно тут изображение пропадает. Нелепая склейка - и сразу все уже курят.
Версию с амнезией подтверждает нимфоманка-утопист Эрика Л. Джеймс, написавшая книгу догадок о жизни после пуговицы. Называется «50 оттенков серого». Я читал в магазине, открывал наугад. Сразу видно, автор понятия не имеет, как там чо. С каждой третьей страницы на героиню смотрит набухший член. Вообще, глазастый член у землян большая редкость. Не удивительно, что его хозяин миллиардер. Одна лишь демонстрация аномалии может обогатить. Не говоря уже о фуроре в гинекологии и смежных областях. «Дайте-ка я вас осмотрю »
Не стал покупать книгу. Бледное подобие одного сайта, куда мы с Нитунахиным ходим грустить о великой любви. К тому же, у меня нет амнезии. Я прекрасно помню что бывает после «до», но перед «после».
На прощание цитата из другой, лучшей книги.
« Она легла на верстак. Вся дрожала.
- Я хочу унижений сказала она.
- Хорошо. У тебя толстые ляжки и никакого вкуса в одежде!»
(С) "Fifty Sheds of Grey. Мужская версия."
Saltinis http://pesen-net.liv....com/72531.html
Labas vakaras,
Khaled Hosseini, Ir aidėjo kalnai. Gal kas turit pdf formatu knygą. Būčiau labai dėkinga.
Tai pat ir Anitos knygos praverstų
Khaled Hosseini, Ir aidėjo kalnai. Gal kas turit pdf formatu knygą. Būčiau labai dėkinga.
Tai pat ir Anitos knygos praverstų
Sveikos,
Mane visiškai pasiglemžė darbinė literatūra, kiti darbai, todėl esu be galo pikta ir nelaiminga, nes neturiu kada atsikvėpti ir skaityti tai, ko nori mano protas ir širdis.
Mane visiškai pasiglemžė darbinė literatūra, kiti darbai, todėl esu be galo pikta ir nelaiminga, nes neturiu kada atsikvėpti ir skaityti tai, ko nori mano protas ir širdis.
prieš keletą dienų pabaigiau "Lazario moteris". labai patiko. knygoje pasakojama mokslininko Lazario Lindto gyvenimo istorija, santykiai su įtaką jo gyvenimui turėjusiais žmonėmis, jo žmonos, anūkės gyvenimai. stiprūs, charakteringi veikėjai, įdomus siužetas, per daug nenusaldinta. tik jaučiu, kad visų rusų kultūros perliukų nepagavau. pvz., taip ir nesupratau kas yra minimas žinomas žydų kilmės rašytojas antisemitas. bet aš silpna rusų literatūroje. arba tokia frazė "pagalvojo svetimais žodžiais" (ar kažkaip pan.) - vis galvojau skaitydama, ar čia tikra citata, ar autorės sugalvota.
taip pat ir pabaiga truputį nuvylė. visa knyga tokia realistiška, o tos dvasios (motinos ir Lindto) pabaigoje, jau taip dirbtinai pasirodė, taip nelipo, toks svetimkūnis pasakojime pasirodė.
taip pat ir pabaiga truputį nuvylė. visa knyga tokia realistiška, o tos dvasios (motinos ir Lindto) pabaigoje, jau taip dirbtinai pasirodė, taip nelipo, toks svetimkūnis pasakojime pasirodė.
Atsiskaitinėt atėjau
supratau, kas mane taip nervino Sabaliauskaitės "Danieliuje Dalboje ir..." - ogi teksto "riebumas". Palyginimui ypač tiktų moters grožis: jeigu imtume tiesiog moterį - kad ir nuogą, taigis ir ne batelių, nesidažiusią, nepasidariusią šukuosenos - ji būtų nuostabi pati iš savęs. Sabaliauskaitės tekstai - tai išsipusčiusi moteris, pabangiais aukštakulniais, sudėtinga sukuosena ir perkrautu makiažu (vietomis net su silikonu ir botulinu).
Kas man svarbiausia - prabėgus kiek laiko aš atsimenu Sabaliauskaitės tekstą "nuogą" - ir jis man patinka. Bet skaitant gyvai mane nervina visi tie priedai. Žodžiu - man jos tekstai pernelg "papinpinti"
Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai" - jau galėtų pretenduoti į geriausią šių metų knygą man. Na, tebus geriausia sausio mėnesio knyga Rašytoja knygoje pateikia savo močiutės gyvenimo istoriją - kaip pati rašo - ten, kur nebuvo tikslu ji kiek prikūrė, tad tai nėra biografinė knyga, o romanas. Romanas apie stiprią moterį, visą gyvenimą sunkiai dirbusią ir gyvenusią labai įdomų gyvenimą. Man buvo ypač įdomu skaityti apie Amerikos kaimų (gerai, rančų) gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. ką gi - kaimas visur yra kaimas
Rekomenduoju toms, kam patiko Wassmo knygos ir knygos apie moterų gyvenimą apskritai.
supratau, kas mane taip nervino Sabaliauskaitės "Danieliuje Dalboje ir..." - ogi teksto "riebumas". Palyginimui ypač tiktų moters grožis: jeigu imtume tiesiog moterį - kad ir nuogą, taigis ir ne batelių, nesidažiusią, nepasidariusią šukuosenos - ji būtų nuostabi pati iš savęs. Sabaliauskaitės tekstai - tai išsipusčiusi moteris, pabangiais aukštakulniais, sudėtinga sukuosena ir perkrautu makiažu (vietomis net su silikonu ir botulinu).
Kas man svarbiausia - prabėgus kiek laiko aš atsimenu Sabaliauskaitės tekstą "nuogą" - ir jis man patinka. Bet skaitant gyvai mane nervina visi tie priedai. Žodžiu - man jos tekstai pernelg "papinpinti"
Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai" - jau galėtų pretenduoti į geriausią šių metų knygą man. Na, tebus geriausia sausio mėnesio knyga
Rašytoja knygoje pateikia savo močiutės gyvenimo istoriją - kaip pati rašo - ten, kur nebuvo tikslu ji kiek prikūrė, tad tai nėra biografinė knyga, o romanas. Romanas apie stiprią moterį, visą gyvenimą sunkiai dirbusią ir gyvenusią labai įdomų gyvenimą. Man buvo ypač įdomu skaityti apie Amerikos kaimų (gerai, rančų) gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. ką gi - kaimas visur yra kaimas Rekomenduoju toms, kam patiko Wassmo knygos ir knygos apie moterų gyvenimą apskritai.
Viena "citatėlė" iš "Neprijaukintų arklių":
apie taupymą ir švarą:
"Atsisakiau minties pernelyg dažnai skalbti. Pasirūpinau, kad visi dėvėtų drabužius, nevaržančius judesių ir leidžiančius laisvai judėti rankoms - jokių standžiai susegtų apdarų, kuriuos taip mėgo mama. Kai viena marškinių pusė pajuosdavo, išversdavome juos į išvirkščią pusę ir vilkėdavome, iki pajuoduos ir kita pusė, o paskui dar ir dar kartą juos išversdavome. Marškinius dėvėdavome keturis kart ilgiau nei dėvi didžiausias pajuodėlis. Kai marškiniai pajuosdavo taip, kad, kaip Džimas (jos vyras) juokaudavo, baidydavo galvijus, susėmusi juos jų visą krūvą gabendavau į Seligmaną ir vos už vieną svarą švariai išgarindavau.
Levis džinsų apskritai neskalbdavome, nes skalbiant šie tik susitraukdavo ir atbrigzdavo siūlės. Trindavome juos tol, kol nuo susikaupusios purvo, taukų, galvijų seilių ir kanopų šie imdavo blizgėti, bet net ir tuomet neskubėdavome jais atsikratyti. Galiausiai Levis tiek pajuosdavo, kad prisilietus rodėsi, jog glostai riebią odą, be to, nebepraleidžia vandens - tai būdavo ženklas, kad pats metas jais atsikratyti."
"Plačiai paplitusį posakį, kad netvarka ir bedievystė visuomet eina kartu, laikiau tikra nesąmone. Dar daugiau - tikrų tikriausiu įžeidimu. Kiekvienam ūkininkui nori nenori tenka išsipurvinti, o štai Čikagoje pilna bedievių, gyvenančių rūmuose, kuriuose nė su žiburiu nerastum nė mažiausios dulkelės. Namų tvarkymu užsiimdavau vos kartą per kelis mėnesius, per vieną dieną viską kruopščiai išgrandydavau ir išblizgindavau."
"...kai didysis lietaus šuoras nurimdavo, paragindavau vaikus nusimesti drabužius ir pulti į vandenį. <...> Vaikams nepaprastai patikdavo taškytis valkose. kai vandenį godžiai sugerdavo ištroškusi žemė ir likdavo tik pliurzė, išdykėliai ir toliau nesiliaudavo žaidę ar voliojęsi, kol nuo galvos iki kojų jų kūnai aplipdavo purvu; boluodavo tik akių obuoliai ir dantys. Neilgai trukus sudžiūvęs purvas nubyrėdavo ir vėl likę švarūs vaikai apsirengdavo"
apie taupymą ir švarą:
"Atsisakiau minties pernelyg dažnai skalbti. Pasirūpinau, kad visi dėvėtų drabužius, nevaržančius judesių ir leidžiančius laisvai judėti rankoms - jokių standžiai susegtų apdarų, kuriuos taip mėgo mama. Kai viena marškinių pusė pajuosdavo, išversdavome juos į išvirkščią pusę ir vilkėdavome, iki pajuoduos ir kita pusė, o paskui dar ir dar kartą juos išversdavome. Marškinius dėvėdavome keturis kart ilgiau nei dėvi didžiausias pajuodėlis. Kai marškiniai pajuosdavo taip, kad, kaip Džimas (jos vyras) juokaudavo, baidydavo galvijus, susėmusi juos jų visą krūvą gabendavau į Seligmaną ir vos už vieną svarą švariai išgarindavau.
Levis džinsų apskritai neskalbdavome, nes skalbiant šie tik susitraukdavo ir atbrigzdavo siūlės. Trindavome juos tol, kol nuo susikaupusios purvo, taukų, galvijų seilių ir kanopų šie imdavo blizgėti, bet net ir tuomet neskubėdavome jais atsikratyti. Galiausiai Levis tiek pajuosdavo, kad prisilietus rodėsi, jog glostai riebią odą, be to, nebepraleidžia vandens - tai būdavo ženklas, kad pats metas jais atsikratyti."
"Plačiai paplitusį posakį, kad netvarka ir bedievystė visuomet eina kartu, laikiau tikra nesąmone. Dar daugiau - tikrų tikriausiu įžeidimu. Kiekvienam ūkininkui nori nenori tenka išsipurvinti, o štai Čikagoje pilna bedievių, gyvenančių rūmuose, kuriuose nė su žiburiu nerastum nė mažiausios dulkelės. Namų tvarkymu užsiimdavau vos kartą per kelis mėnesius, per vieną dieną viską kruopščiai išgrandydavau ir išblizgindavau."
"...kai didysis lietaus šuoras nurimdavo, paragindavau vaikus nusimesti drabužius ir pulti į vandenį. <...> Vaikams nepaprastai patikdavo taškytis valkose. kai vandenį godžiai sugerdavo ištroškusi žemė ir likdavo tik pliurzė, išdykėliai ir toliau nesiliaudavo žaidę ar voliojęsi, kol nuo galvos iki kojų jų kūnai aplipdavo purvu; boluodavo tik akių obuoliai ir dantys. Neilgai trukus sudžiūvęs purvas nubyrėdavo ir vėl likę švarūs vaikai apsirengdavo"
QUOTE(Brūkšniukas @ 2014 01 31, 12:27)
na, super
Ypač apie vaikus man patiko
QUOTE(Brūkšniukas @ 2014 01 31, 14:03)
Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai" - jau galėtų pretenduoti į geriausią šių metų knygą man. Na, tebus geriausia sausio mėnesio knyga
Rašytoja knygoje pateikia savo močiutės gyvenimo istoriją - kaip pati rašo - ten, kur nebuvo tikslu ji kiek prikūrė, tad tai nėra biografinė knyga, o romanas. Romanas apie stiprią moterį, visą gyvenimą sunkiai dirbusią ir gyvenusią labai įdomų gyvenimą. Man buvo ypač įdomu skaityti apie Amerikos kaimų (gerai, rančų) gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. ką gi - kaimas visur yra kaimas Rekomenduoju toms, kam patiko Wassmo knygos ir knygos apie moterų gyvenimą apskritai.
Leiskite nesutikti
Save laikau didele Wassmo gerbėja, bet "Neprijaukinti arkliai" man visai nepatiko 
Trūko man čia jausmų, kažkokia šalta, super racionaliai viską paskaičiuojanti moteriškė. Nei tai biografija, nei tai romanas ... 
QUOTE(Brūkšniukas @ 2014 01 31, 13:03)
Atsiskaitinėt atėjau
supratau, kas mane taip nervino Sabaliauskaitės "Danieliuje Dalboje ir..." - ogi teksto "riebumas". Palyginimui ypač tiktų moters grožis: jeigu imtume tiesiog moterį - kad ir nuogą, taigis ir ne batelių, nesidažiusią, nepasidariusią šukuosenos - ji būtų nuostabi pati iš savęs. Sabaliauskaitės tekstai - tai išsipusčiusi moteris, pabangiais aukštakulniais, sudėtinga sukuosena ir perkrautu makiažu (vietomis net su silikonu ir botulinu).
supratau, kas mane taip nervino Sabaliauskaitės "Danieliuje Dalboje ir..." - ogi teksto "riebumas". Palyginimui ypač tiktų moters grožis: jeigu imtume tiesiog moterį - kad ir nuogą, taigis ir ne batelių, nesidažiusią, nepasidariusią šukuosenos - ji būtų nuostabi pati iš savęs. Sabaliauskaitės tekstai - tai išsipusčiusi moteris, pabangiais aukštakulniais, sudėtinga sukuosena ir perkrautu makiažu (vietomis net su silikonu ir botulinu).
Bet moteris dailia suknele ir nuostabiais aukštakulniai - džiaugsmas ir akims, ir širdžiai. Kuo ji nuoga gražesnė? Nebent dailių linijų gali pavydėti. Bet su džiaugsmu tai neturi nieko bendro.
Jei patinka nuogos moterys (tiesa, dažniausiai vyrai) geriausia skaityti detektyvus. Nuogas siužetas be jokių puošmenų.
QUOTE(Gemma @ 2014 01 31, 10:01)
prieš keletą dienų pabaigiau "Lazario moteris". labai patiko. knygoje pasakojama mokslininko Lazario Lindto gyvenimo istorija, santykiai su įtaką jo gyvenimui turėjusiais žmonėmis, jo žmonos, anūkės gyvenimai. stiprūs, charakteringi veikėjai, įdomus siužetas, per daug nenusaldinta. tik jaučiu, kad visų rusų kultūros perliukų nepagavau. pvz., taip ir nesupratau kas yra minimas žinomas žydų kilmės rašytojas antisemitas. bet aš silpna rusų literatūroje. arba tokia frazė "pagalvojo svetimais žodžiais" (ar kažkaip pan.) - vis galvojau skaitydama, ar čia tikra citata, ar autorės sugalvota.
taip pat ir pabaiga truputį nuvylė. visa knyga tokia realistiška, o tos dvasios (motinos ir Lindto) pabaigoje, jau taip dirbtinai pasirodė, taip nelipo, toks svetimkūnis pasakojime pasirodė.
taip pat ir pabaiga truputį nuvylė. visa knyga tokia realistiška, o tos dvasios (motinos ir Lindto) pabaigoje, jau taip dirbtinai pasirodė, taip nelipo, toks svetimkūnis pasakojime pasirodė.
Neseniai skaiciau sia knyga.mane pabaiga taip pat nuvyle.geriausiai parasytas pirmas skyrius,intriga,itampa,sudomina kaip viskas vystysis toliau.
