QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 03 30, 11:24)
Mano vyras lygiai taip pat kategoriškai prieš gyvenimą susimetus, tad bijoti kaip ir nebuvo ko - na nebent manai, kad abu taip paniškai bijojom.

Abu ieškojom žmogaus, kuriam santuoka nebūtų vien formalumas, ir radom.

Aš manau, kad žmonės, vengdami tapti vienas kitam vyru/žmona, šį tą praranda net ir esant kone tobuliausiems santykiams. Aš negalėčiau gyventi su žmogumi, kuris bijotų viešai pripažinti, kad aš tikrai esu ta, su kuria jis ketina nugyventi visą likusį gyvenimą, o ne vien "dabartinė gyvenimo draugė". Į ausį tai pašnibždėti didelės drąsos ir pasiryžimo nereikia. Kitas dalykas, kai visiems leidi žinoti, kad esi vedęs/ištekėjusi, kad tai yra tavo gerai apgalvotas sprendimas, galų gale, kad tikrai tiki bendra ateitimi.
aš tikrai netaikiau jums tik pasidalinau savo patirtim, be to mes ir neslėpėm savo ketinimų, tiesiog tuo momentu mums aktualesni buvo kiti dalykai, norėjau buto, mašinos, baldų, o kelt vestuves reikėjo iš savo finansų, nes mano tėveliai tuo momentu negalėjo, o uošviai tikrai nebūtų kėlę

tai mes ir pasirinkom tokį variantą, nors... kad mes nevedę daugumai būdavo staigmena, matyt todėl, kad mes taip gyvenom

, o šiaip aš pati už gyvenimą susituokus, nes dauguma merginų tikrai stengiasi "nematyt", kad jų vaikinai naudojasi situacija, galėčiau ne tokių istorijų papasakot, nu bet kaip jau pastebėjau gyvenime kiekvienas renkasi tai kas jam "geriau" pavyzdžiui niekada nesupratau ir nesuprasiu kaip vyras galit iš darbo paršliaušt girtas, nepadėt augint vaikų, galų gale kelt ranką, o moteriškės kenčia ir joms gerai, tai kol kęs niekas ir nesikeis.