Kad ji susitaike su mirtimi-tai labai gerai
Baisiau buna, kai zmogus stengiasi ignoruoti mirti, jos paniskai bijoti.
Bet specialiai sauktis jos irgi nevertetu.
Gal nora gyventi motyvuoti kokiu tikslu? Sakykim, mano tevas nurimo, irgi susitaike su mirtimi, ramiai parode, kokiose kapinese noretu buti palaidotas. Bet mes stengiames jam nustatyti tiksla, t.y. sakykim, turi nuo vienos dukters maza dar anukele. Mes jam sakom:" teti, tu negali mirti, nes anukele liks mazute, ji nebus susipazinusi su seneliu, ji-vienintele, kuri netures tokios galimybes is visu anuku. Argi, teti, tu nori taip nuskriausti anukele?" Ir zinot, kuriam laikui toks motyvavimas tikrai padeda
Jis susiima, ima planuoti artimiausia ateiti, pradeda bendrauti, tesia gydymus, nors pries tai buna, kad suzinojes apie skiriama procedura atsisako kankintis, tipo, o kam, vis tiek mirsiu.
Paziurejau, Fera, kad ir jusu vaikiukas nedidelis, gal motyvuoti juo? Kad va, jei mociute atsisakys gydytis, anukelis/anukele netures galimybes pazinti tokios puikios mociutes
Juk zmones del vaiku karus ir Sibirus istverdavo
Gal del vaiku/anuku ir vezi pristabdys?
Čia net gydytojai yra pastebėję, kad motyvacija yra didis dalykas, sergantys žmonės, optimistiškai nusiteikę, geriau sveiksta, nes išsiskiria kažkokie fermentai. Mano anytai kai buvo visai blogai, ji svajojo apie mirtį, bandė nusižudyti, ir jai darydavosi vis blogiau ir blogiau... Gal tegu šį darbą atlieka tas, kuris tikrai jį išmano - psichologas? Gal antidepresantai praverstų?