Globėjai ir įtėviai apie viską

matai, ant kėdutės ar kilimo sėdėjimas irgi gali reikšti tą patį - "kai elgiesi taip - mums abiems reikia nurimti ir pamąstyti. Tokiu atveju - pabūkim skirtingose patalpose. "
Mano krikšto mama, pas kurią praleidau paauglystę sakydavo tiesiai šviesiai - "aš karšto būdo, geriau nelįskit į akis, kai susipykstam, atvėsim - pasikalbėsim. Eik į savo kambarį ir pamąstyk"

Sūnute,tu man pastaruoju metu visai nepatinki Per visą bendravimo laiką nebuvau pastebėjus tokio kategoriško "aš viena teisi" Pretenduoji į tuščią sostą? Jei gali,primink,kokio amžiaus buvo berniukai,kai pasiėmėt?Nes labai nustebino viena frazė tavo poste Man patinka ir tavo ir Gliukos auklėjimo modeliai-pagal situaciją.O Gliukos metodų neneigčiau todėl,kad ji įsivaikino turėdama ilgą motinystės patirtį -augino 4bio.Praktika visada geriau,nei teorija.Ir klaidas jau matai...

Tiesa, buvau šiek tiek pastebėjusi anksčiau

Nesutikčiau, kad bio-vaikų auginimo patirtį galima tiesiogiai perkelti jei augini įvaikintus vaikus, nes vis tik yra daug skirtumų. Apie save kol kas manau, kad tokia patirtis (kitų mamų patirtis, nes savų bio-neturiu) man pravers auginant mažikę (kuri pas mus nuo trijų savaičių), bet va vyresniajai

Kaip ir Germinė, man priimtinų idėjų matau tiek Sunutes, tiek Gliukos žinutėse.

Retsykiais ta patirtis dar ir koją kiša, nes lygini, analizuoju, kaip bio buvo ir panikuoji, kad kažkoks nenormalus elgesys.

Neturiu noro nei į sostą, nei kam patikti, juo labaiu bijau būti teisi....mėgstu abejoti, o dar truputį provokuoti

Maniškiai buvo nepilnų vienerių ir trejų

Nemoku paaiškint...
Kai susilaukiau Pirmagimio,man buvo neseniai suėję 20.Viską žinojau,viską mokėjau.Net vystyt,nors realiai nebuvau kūdikio iš arti mačius.Su Jaunėliu jau aplankė abejonės,ar teisingai darau,nors dažnai motiniška nuojauta priešinosi patarimams.Bet tie visi potyriai lieka kažkokioj vidinėj patirties saugykloj.Taigi kai imi augint ne savo pagimdytą,ta nuojauta jau yra susiformavus,jau moki ja naudotis.Kai šito neturėjai,tenka tą nuojautą jaukintis.Jei meilė vaikui ne iš pirmo žvilgsnio,tai dar sunkiau.O Gliuka augino 4,turi medicininį išsilavinimą (berods,pediatrė?) Taigi netikiu,kad nemoka auginti,ar daro tai kažkokiais autoritariniais represiniais metodais.
Aš irgi linkus vaikui suformuluot viską aiškiai ir trumpai,kad nepasimestų žodžių gausoj.Tuo skiriasi barimas ir sudrausminimas nuo pasakaitės prieš miegą.Nuo ilgų pokalbių apie gyvenimo prasmę,žmogaus gyvenimo tikslus,ir norų išsipildymą -tai apie ką mes plepam sulipę į vieną lovą.Tai,ką mes žiūrim aplipę kompą.Ir pasvaigstam apie burtų lazdeles,aukso puodą,auksinę žuvelę ir t t.Vaikai labai aiškiai skiria ir supranta,kodėl mama konkrečiai kalba -reiškia,reikia kažką keisti savo elgesy.Be retorikos.

Dar kartą kartojų, kad visos burtų lazdelės veiksmingos ne tam, kad pakeisti, bet tam, kad NIEKO NEREIKTŲ keisti. Nusivyliau visiškai savo rašliavojimo sugebėjimais. Atea kuriam laikui, eisiu parašysiu, ką privalau....

aš, Sunute, tave puikiai suprantu. Iš tiesų aš būčiau pakeitusi situaciją, jeigu būčiau priėjusi prie Mažiaus iškart išvydusi jo patemptą lūpą ir pasakyčiau, kad labai gaila, bet reikia lipti ir blablabla, net apie burtų lazdelę pasakočiau. Kažkaip tikiu, kad nebūtų iki tos isterijos priėję, nes aš vaikui savo tokiais blabla parodyčiau, kad aš suprantu jo jausmus. Deja, net ir skaityta identiška situacija ir tos "pasakos" tokiose situacijose, bet vat kai realiai taip nutiko tai viską pamiršau
Germine, kažkaip man dažnokai užkliūna tavo pasisakymai apie bio, apie šeimų nesukūrusias moteras ir pan. Na, gal čia tik man Bet aš niekada nemaniau ir nemanau, kad savo bio susilaukusios moterys yra kažkuo išskirtinės už negimdžiusias, o ypač galbant apie globą ar įvaikinimą. Na, vienas gal esminis skirtumas tas, kad bio vaikų turinčios žino kas laukia auginant vaikus, o negimdžiusios - nė nenutuokia. Aišku, kuo daugiau vaikų užaugini tuo skūra pasidaro atsparesnė ir į viską kiek paprasčiau žiūri. Dėl to ryšio ir meilės, na, daug tėvų myli savo vaikus, bet vat to nematomo ryšio ir nebūna. Taip ir nutinka, kad net ir per didžiąsias šventes negali atvažiuoti, ką ten atvažiuoti, net nepaskambina. Na, o medicininis išsilavinimas gelbsti diagnozuojant negalavimus ir ligas bei taikant gydymą, bet vat sprendžiant tokio pobūdžio problemas kaip mūsų, tai nelabai jis ir į temą.
Realiai manau, kad visos čia savaip teisios, nes jos taiko savo auklėjimo principus realybėje ir jų vaikams tai tinka, o jeigu tinka, tai vadinasi viskas ok. Kiekvienas juk vaikas individualus, kiekvienas tėvas irgi. Esminė užduotis, per patirtį atrasti tiek vieniems tiek kitiems tinkančias "žaidimo" taisykles, o svarbiausia jų laikytis. Na, mūsiškius kampas kol kas gerai veikia, labai jau stengiasi ten nepakliūti
Beje, vakar Mažius pasakojo, kad myli 2 mergaites, o viena iš jų jį pabučiavo. Jonė pasakojo, kad vieną berniuką myli ir ji ir kita mergaitė, bet sakė, kad jos pasidalina Meilės trikampiai, tai griūk negyvas:D:D:D

nu bliam, net nežinau - juoktis ar verkti - dar vieni 'visuomenininkai' susirūpino vaikų teisėmis ir vaikų gerove.
FCB "Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų" - baisus pasipiktinimas, kad savivaldybė skiria papildomą išmoką globėjams (su išlygomis), kad paskatintų globą. (Realiai - globos namai perpildyti ir nėra jau kur apgyvendinti, reikalui esant). "argi ne vaikų pardavinėjimas"? "o aš tai išgelbėjau du vaikus nuo pardavimo Australijon" - sustabdė tarptautinį įvaikinimą ir dabar du paaugliai ir toliau 6 metai 'myli mamą ir ją net aplanko iš globos namų.

Kokiu? Ypac, kai vaikas atsiranda dar kudikis seimoje?
Mes kol kas tik tokia - paciu patirtimi ir naudojames, ir perkeliam ja tiesiogiai, kol kas jokiu skirtumu su bio nepastebejom, na, vaikas kitoks...taip, mums cia nenaujiena - visi saviti, skirtingi viskuo, panasumu labai minimalu...pati pradzia...adaptacija...taip, bet tai visiskai normalu, ir aciu D, kad ji buvo, kad ja praejom, gal, bet labai nesureiksminam, nesubaubinam, ramiai i viska stengiames ziureti...Na, gal , kad pasiemem maza, nors kita vertus jau ir ne kudikeli... Dabar - eiliniai visiskai normalios raidos vaiko kaprizai ir tiek...vieni pazistami, jau "banalus", keliantys tik sypsena, kiti dar nepazinti, o gal jau pamirsti...
Manau skirtumus pajusim, kai prades klausineti - kaip ir is kur cia as ir tt. o ir tai - tiesiog klausimai, normalus vaiko raidos etapas - domejimasis savo istorija. Arba jei vaikas seimoje atsiranda jau gerokai vyresnis...
Va, ir dabar suku galva, ka tai galetu reiksti toks vaiko elegsys, kai, tarkime reikia kazka daryti - pvz. - rengtis - pasiimam drabuzius, sakau - eisim rengtis ir tt, ir atsakymas - "ne", tada bega, slepiasi, vel pakvieciu, papasakoju, paraginu, vel tas pats atsakymas...tada sakau - palauksiu, gal apsigalvosi, laukiu minutele, o ji stovi patempus lupa...ir tada...uztenka man tik parodyti gesta, kad na, nenori, nesirenk - prasideda riksmas - noooooriu, rengiames....tas pats su pvz. tualeto reikalais : pasodinu - nulipa, vel pasodinu - vel ateina nulipusi, trecia karta nuvedu pasodinu - rekia - nenoooooriu s...siu, ok, nukeliu - nenori, nereikia, neprivaloma juk, vos tik pradedu kelt nuo wc vel saukia - nooooooriu s...siu.... Nepazistamas man sitas zaidimas, nezinau jo taisykliu, gal kas susiduret? Ka vaikas nori tuo pasakyti?

Tarsi apie maniškius parašei Ir pas mus tas pats...kartais pavyksta sustot su keliais riksmais, bet labai dažnai baigiasi viskas isterija...
Patirtis man irgi labai aktuali, būčiau dėkinga, jei kas pasidalintų. Kadangi bio neturim, tai labai sunku lyginti kur norma - vaikiški kaprizai, o kur jau ne - problema, kurią reikia spręsti. Kiek gilinausi, tai sau radau atsakymą, kad tai opozinis neklusnumas - daro atvirkščiai nei sakai

estik, o tai jeigu bio turėtumėte, tai kaip ir viskas aišku būtų? Kiekvienas vaikas elgiasi skirtingai, gal Jūsų patirtis būtų visai kitokia. Kaip pvz. aš su savo vyresnia sese. Mama sakydavo, kad sesę pasodini vienoj vietoj ir randi, o aš.... Tai jeigu būtų dabartiniai laikai, tai jos turėta patirtis bylotų, jog su manim negerai, reikia ieškoti priežasčių, gal ir gydyt. O esmė ta, kad sesers toks temperamentas, o mano kitoks ir abi užaugome normalios. Antra, man vis iš galvos neišeina, berods, liutes pakopintas tekstas kaip buvo anksčiau ir dabar. Per daug mes informacijos turime, tiksliau galime prisirankioti, per dažnai mes diagnozes pačios nustatome. Ir bendrai, per daug mes reikalaujame ir iš savęs ir iš vaikų, iš vaikų gal net dažniau. Galiu tik pastebėjimą pasakyti, kad kai aš pati atsipalaidavau, tai ir vaikai atsipalaidavo, nes anksčiau pvz. buvo, kad jeigu kasdien nepasėdžiu su Jone prie užduotėlių, tai graužiu save, o tas erzelis persiduoda. Jonei nesiseka, vėl erzelis, nes kaltinu save, kad nepadirbau ir vat rezultatas. Dabar kiek kitaip viskas. Dėl to neklusnumo ar tiksliau darymo priešingai, tai manau, jog normalu, vaikas juk nori "savo gyvenimą" pats reguliuoti PAs mus beliko tokios situacijos tik su maistu, Mažius marinuojasi prie bliūdo, tipo "pamaitink", "man per daug įdėjai", "šitos košės nenoriu". Pasakau, kd jeigu nenori, tai gali kilti nuo stalo, deja, marinuojasi su zyzimais toliau. Įspėju, kad paimsiu lėkštę, bet vis tiek tęsia. Atimu. Rėkimas, kad valgys. Tada pasiima lėkštę ir suvalgo.