Globėjai ir įtėviai apie viską

Tas opozicinis neklusnumas - viena sudedamųjų iš prieraišumo sutrikimo.
Buvo tas pat Pusę metų apskritai viliojau iš veiklos į veiklą - kai eisim gult į lovą - skaitysim knygelę. Kai jau atsikelsi - eisim pažiūrėti pro langą. Jei greitai susiruoši iš darželio ( o knisdavosi ilgai, įdėmiai stebint auklėtojoms ir tėvams) - eisim pačiaužyti ant kalniuko/į parduotuvę/pasivaikščioti. Tu dabar greitai pasisiok, o tada leisiu įdėti košę į lėkštę ir tai penkiametė mergina taip elgdavosi.
Apie Jonę ir Carą - nu kaip nepakonkuruoti, jeigu reikia užsitikrinti vietą gyvenime. O gal dar amžinas pavydas - aha, jam dešinę ranką davė, o man kairę. Mano vaikas pavydėdavo nuosavai katei. Toji, vaikui matant neatsisėsdavo ant kelių 'čia mano vieta!".
Vat galiu ant vaiko santykio su kate nusakyti jos požiūrį į aplinką 'myliu be galo" - ir myli. ir skaudina - tai ant dviejų kojų veda, tai prispaudžia skaudžiai, tai vėl - amžinai apdrąskyta. "nu bet kai myli, tai ir turi skaudėti".... Čia jau tiksli citata. Dabar bandau įteigti 25 būdais atvirkščiai.

Auksinė mintis,Kakle

Vat tokių: kai metinis kūdikis atsisėdęs prie sienos tranko savo galvą (kiekvieną laisvą minutę to siekia)ir puola į isteriją, kai to neleidi, kai naktį supasi taip, kad lovytė (vienas iš sunkesnių modeliukų) iš kambario (25 kv. m.) centro nuvažiuoja prie sienos ir ima bumpsėti per visą namą (parsinešus pas save į lovą, atsistoja keturiomis ir inkšdamas siūbuoja, vos tik šalia jo prisnūsti), kai kramto savo pirštus iki kraujo, kai neįmanoma sureguliuot miego ir budėjimo režimo normalaus...kai tai matydamas tokiu pat būdu dėmesio ima reikalauti vyresnis brolis ir taip kasdien 24 val. per parą. - var tuo ir skiriasi....

ai, gliuka, čia tikriausiai, taip ir su biologiniais, aš gi patirties neturiu su tokiais, ar ne?


po to ožiukai - vienas malonumas...net kantrybės daug nereikalaujantis

Nežinau,aš diagnozių nenustatinėju.Bet turėjau auklėtinį atbuliuką vėžiuką,tai jį labai gerai veikė mano prieštaravimai-gal tu nevalgyk,gal nenori?Šito tau turbūt nedėt,neskanu?Gert nenori,kakavos negersi?
Suprantu,kad dėl puodo gal ir nesiūlyčiau varyt į kelnes Bet jei matydavau,kad dėl maisto išsikalinėja,be žodžių nuimu lėkštę nuo stalo.Keli kartai ir baigiasi visi norai nenorai.Dabar tik su šnekom prie stalo bandom tvarkytis-kai susėda valgyt,tai kaip 10 m nesimatę,kol viskas atšala

Pirma reikia susitarti, iki kokio amžiaus vaiką vadinsime kūdikiu Mažikę parsivežėme 3 savaičių, tikrai kūdikis, dar net naujagimis ir iki šios dienos joje nepastebiu nieko kitokio, nieko ką vadinčiau traumos ar nepriežiūros pasekmėmis. Kol kas manau apie mažikę, tų skirtumų nuo gimusių bio-šeimose nebus.

Jei laikyti, kad kūdikis tai vaikas iki metukų, tai jau daug yra istorijų kur tie skirtumai atsiranda. Vyresnioji buvo virš metų ir jau skirtumų buvo daug.

Galiu parašyti vieną pavyzdį. Kai jai buvo 3 ar 4 metai (jau apie 2-3 metus namuose) kartais savo flomasteriu ji piešdavo net ant popieriaus, o kai niekas nemato ant sienos. Tokiu atveju aš nebardavau, paimdavau flomasterius ir sakydavau, kad kol kas ji nežino kaip galima elgtis su flomasteriais, ir kai išmoks jai grąžinsiu ir vėl galės piešti. Jos reakcija būdavo gana pozityvi - ji atsakydavo - gerai, mama, aš neabejoju, kad aš tikrai sugebėsiu išmokti kur galima jais naudotis ir tada kaip žadi juos atiduosi.

Man tai buvo neįprasta (ne paišymas ant sienos, o reakcija į atėmimą) ir tiek, bet visokių vaikų juk būna. Kai po daug metų kalbėjau su psichoterapeute ir paminėjau tokią man neįprastą jos reakciją iš vaikystės, ji iš karto sukluso. Įvertino kaip gana akivaizdų slopinamos agresijos požymį kuri vėliau pasireikš, jei iš karto nebus reaguojama į problemą ir dirbama su vaiku. Kas ir įvyko, nes tada net nesupratau, kad tai problema (tiksliau problemos požymis)

Toliau galiu svarstyti, gal kelis bio-vaikus užauginusios mamos iš karto būtų pastebėjusios, kad tai problema. Nežinau. Bet kiek tada pasakojau savo draugėms, turinčioms bio-vaikų, nei viena neatpažino, kad tai problema.

O klausinėjimai. Nežinau. Man neužkliuvo, kad kas būtų ne taip. Bet gal dėl to, kad neturiu bio-vaikų, kurie neklausinėtų.

Mano dičkis taip į viską reagavo gal pusmetį (jam buvo 3-4), po to prasidėjo agresijos proveržiai (paraleliai brolio problemos). Aš jam leisdavau išsikrauti, bet pats bijodavo (gal ką ne taip padarysiu). Dirbom su psichologais, mes patys daug mokėmės. Išlindom iki šiandien iš daugumos problemų.

Sunute
O mes iki šiol neišlindome, nes aš tada paprasčiausiai neatpažinau...

Man pavyko, nes mus nuolat stebėjo (daug laiko leido mūsų namuose, nuolat lankydavo, kontaktavo su vaikais) mano pora bičiulių - puikių specialisčių. Galėjau skambinti bet kuriuo paros metu. Kitaip būčiau pati išprotėjusi.


Yra tų problemėlių šiandien...tik jos jau leidžia "risnoti su bendra mase", realizuoti savo individualius privalumus ir džiaugtis gyvenimu...mums visiems.
Vat toje vietoje, kad čia jau kažkiek bendra su bio - sutinku. Visi visokių problemėlių gali prisigaudyti dėl labai daugybės smulkių priežasčių ir jų sprendimas - nuolatinis gyvenimo palydovas. Tiesiog tai gyvenimas - džiaugsmeliai ir rūpestėliai, bet iki tokios dovanos, bent mums, buvo ilgas ir sudėtingas ėjimas...
žinau, kad daug tų ankstyvos vaikystės žaizdų atsivys, pasikartos, bet labai tikiu, kad nebe su tokia graiunančia jėga....tikiuosi išgyvvensim. Būna, kyšteli ir dabar viena kita problemėlė, bet tai tik pipiriukas kasdienybės sriuboje.

Gliuka, dėl klausimų, "iš kur aš?" jokių problemų niekada nekilo, tiesiog aš nežiūriu tai kaip į problemą, net skirtumų esminių nematau....vaikas tiesiog smalsauja, aiškinasi (ta patį darytų bio - stebiu daug skaudžiau emociškai išgyvenančius tėvų skyrybas). Svarbu to smalsumo dėl situacijos nepaversti kažkuo ypatingu. Kol kas tai mums sekasi ir mus tik suartina.

matai, mano vaikas iki praeitų metų vis būdavo 'išsekęs". Kraujo tyrimai tik praeitais metais tapo normalūs. Nedrįsčiau taip atimti maisto iš vaiko, kuris ir šiaip kraštutinai nevalgus.
Su tais neėjimais iš darželio namo - buvau kartą - nu tai tu dar pabūk, aš eisiu, vėliau ateisiu. Isterijos priepuolis (su dūsimais) prasidėjo vietoje.
Su žaislais - taip, jei nesusirenki, tau nereikalingi, tai aš surinksiu... į šiukšlių maišą. kelsi bangas parduotuvėje - nesivesiu tavęs ten.


Taip. Kai pirmą kartą lankė psichologą, ji guodė, kad su ta pačia problema, tik žymiai aštresne, lanko ir daugiau vaikų. naminukų.
Kaip ir dabar su spec. pedagogu - kartu lanko vaikai ir iš inteligentiškų šeimų, irgi naminukai....

Karusia,nu tu gi protinga moteris,o šneki vėjus Kas atsitiks,jei per pusryčius atimsi košės bliūdą?Ogi pietus valgys su apetitu ir,gal,pirmą kartą gyvenime pajutus tikrą alkį,pavalgys su malonumu.Po kelių tokių kartų smegenys užfiksuos,kad maistas teikia malonumą ir užtvirtins tai pastoviu apetitu.Jau seniai moksliškai įrodyta,kad maitinimas per prievartą,įkalbinėjant ir nukreipiant dėmesį,neduoda visiškai jokios naudos.Neįsisavinamos jokios naudingos medžiagos,tik užpildomas žarnynas.Ir užbėgama už akių natūraliam poreikiui.

Aš su bio šituos žaidimus žaidžiau Mano manymu, tai tiesiog bandymas pasakyti, kad tu man neaiškinsi kada renktis ir sisioti- pats geriau žinau. Lyderystė? Tiesiog neliepdavau rengtis, pirmiausia leisdavau rūbus pasirinkti (iš dviejų siūlomų), tada rinkdavosi ką, maikutč, ar kojinaites pirmiausia rengsis, arba du rūbelius už nugaros laikiau ir liepiau spėti kas kokoj rankoj, atspėjo apsirengia, ne, spėja dar kartą. Aš cackinausi, man patinka žaisti su mažiukais (reikia dar vieno tikriausiai )


Nepastebėjau, nors jau tris bio buvau paauginusi ir Klaidą apšlifavusi- grynai mano Einoriuko bėda. Toks patogus vaikas, pasakai daro, atimi, užsiima kita veikla. Ir tik paaugus pradėjo šokynėti emocijos, tas agresyvumas buvo taip užslėptas, kad dabar ir traukte traukiamas sunkiai lenda. Bet lenda, nebepatogu, bet matau, kad tie suirzimai kelis kartus per dieną puikiai garą nuleidžia ir nebeliko beveik iš "niekur nieko" ištinkančios isterikos, kuri kone pusdienį tęsiasi. Kaip pagalvoju, kad aš tokia protinga mama su tokia didele patirtimi nepastebėjau, kad vaikas 3 metus nieko nėra prašęs parduotuvėje Jokių norų, svajonių. Visi kažko nori, reikalauja, pyksta, kad neperki, o jis nieko. Net nesuvedžiau, kad nemoka/nežino kaip prašyti Kad gali ir turi norėt

O kai ir pietų nevalgys? o vakarienei pasirinks obuolį ir tai bus vienintelis maistas per dieną? O rytojaus dieną vėl viskas iš pradžių. Apskritai, mano vaikas namuose pradėjo VALGYTI po dviejų mėnesių - prie jūros. Ir dabar, jei negauna didesnio fizinio krūvio - nevalgo. ir ištinka nervų krizė.
Plius kalba ne apie maisto kiekius, bet apie pasipriešinimą bet kam.