Globėjai ir įtėviai apie viską

#1
Kviečiame diskutuoti visus įtėvius ir globėjus
user posted image



QUOTE(Ute @ 2013 11 03, 12:49)
1. Taip, pagimdytam norėčiau. Nors... jeigu abu tėvai būtume skirtingų religinių pažiūrų, manau, kad įmanoma, kad sutikčiau su antros pusės pažiūromis.
Pagal situaciją ir susitarimą.


2. Na giminių polinkis kištis būna būdingas ne tik globojamų vaikų giminėms, bet ir giminėms apskritai  mirksiukas.gif Tas kompromiso ieškojimas - kad išlaikyti giminystę ir kad kišimasis negadintų nuotaikos nėra malonus užsiėmimas (čia ne apie globotinių gimines, jei ką).


3. abar pagalvojau, kad man pačiai vaiko "prigimtinė" tautybė ir religija yra vaiko tapatybės dalis, kurių nenorėčiau atimti net įvaikintam vaikui. Na būtų mano vaikai pvz. iš sentikių. Taip, net įvaikintus savo pačios vaikus aš su tuo supažindinčiau, leisčiau būti bendruomenės dalimi, jei jiems pavyktų įsitraukti.




Gerą mes čia temą nagrinėjame smile.gif

1. tėvai skirtingų religijų ir tradicijų, du vaikai su jų biogimimių pageiavimais - dar dvi skirtingos tapatybės ir doh.gif chaosas kaip reikalas...

2. Su globojamais yra kiek kitaip. Kai vaikas auga pas tėvus, giminės turbūt labiau linkę pasitikėti tėvais, jų sprendimais, dažniau turbūt nebent padūsauja 'prastai išauklėjom, jeigu netiki/žiūri kitaip..." Globojami vaikai praktiškai pereina į kitą giminę. Netgi Germinės vaikai, kurie bendrauja su savo biogiminėmis (bet ne visi, tiesa?) dažniau bendrauja, manau su Germinės ir jos vyro giminėmis, nekalbant apie juos pačius. Reiškia ir įtaka yra daugiau iš tos giminės. Tiesiog taip yra. Iš giminės, kuri biologiškai ir kultūriškai yra visiškai svetima vaikų biogiminėms. ir tie biogiminės, ypač jei savo akyse yra labai teigiami, nepaisant to, kad vaikai auga globoje, linkę labiau kištis, kad jų 'gero veido' negadintų nemokšos globėjai...

3. Rašau labai asmeniškai, nepriimkite kitos asmeniškai. Mano vaiko dalis tautybės - man asmeniškai problema. Dokumentuose ji lietuvė, bet tėvas iš tautos, kurios pavadinimas Lietuvoje kaip keiksmažodis. Greičiausiai. nes dokumentuose - kita tautybė. ir tos tautos bruožų mano vaikas tikrai turi. Kažką įžvelgiu teigiamo atsineštuose dalykuose, kai ką - labai blogo.... Ir negalėčiau jos auklėti tos tautos dvasioje, saugoti tą tapatybę. Niekada jai to nesakiau, bet ko gero pati išsigąstų, nes prisiklausiusi iš aplinkos, kad vat tie anie...
aišku, tai nieko gero...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Karusia: 03 lapkričio 2013 - 13:24
#2
QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 13:10)
Netgi Germinės vaikai, kurie bendrauja su savo biogiminėmis (bet ne visi, tiesa?)
Pupa nebebendrauja su niekuo.Gaila.Bet yra kaip yra.Bet net kai bendravom,niekas nereguliavo,kaip augint,auklėt,mokyt.Tik stebėjosi,kad išpuošta,prie jūros nuvežta,žaislų ir saldainių kalnai...Močiutė vis pasidžiaugdavo,kad į gerus namus papuolė,kad pasisekė.
O va trynukų tetulė tai vis liepia nelepint,nemyluot,maisto netaikyt g.gif
Atsakyti
#3
Atsakinėjau apie savo pagimdytus vaikus, tai dar dvi tapatybės neprisideda biggrin.gif O šiaip tai gana dažna situacija mišriose santuokose.

QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 13:10)
1. tėvai skirtingų religijų ir tradicijų, du vaikai su jų biogimimių pageiavimais - dar dvi skirtingos tapatybės ir doh.gif chaosas kaip reikalas...



Kai kalba eina apie tokius dalykus kaip religija? lotuliukas.gif Jokio skirtumo!
QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 13:10)
2. Kai vaikas auga pas tėvus, giminės turbūt labiau linkę pasitikėti tėvais, jų sprendimais, dažniau turbūt nebent padūsauja 'prastai išauklėjom, jeigu netiki/žiūri kitaip..."


Apskritai problemą kišimesi matau ir nemenką. Dėl tradicijų ir religijos giminės ir tokiu ir tokiu atveju mano nuomone kišasi vienodai.

Va kur imu matyti skirtumą - kasdieniai reikalai, pvz. būrelių lankymas. Sunkiai įsivaizduoju, kad mano giminės imtų mane spausti, kad vaikai lankytų muzikos mokyklą. Gali šiaip užsiminti. O va bio-gimines aiškinančius, kad būtinai tą reikia daryti, juolab, kad ir pinigai tam yra (supraski gi - globos pinigai) - nesunkiai įsivaizduoju.

QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 13:10)
ir tie biogiminės, ypač jei savo akyse yra labai teigiami, nepaisant to, kad vaikai auga globoje, linkę labiau kištis, kad jų  'gero veido' negadntų
Atsakyti
#4
Na tema kur parašei šią žinutę labai tokia egzotiška ir labai jau ne į temą blush2.gif, tai savo atsakymą rašau čia

Vis skaitinėju senas temas, skaičiau ir apie tavo vaiko problemas.
Man atrodo, kad tokioje situacijoje, aš ieškočiau kiek galima geresnio specialisto - net ne psichologo, o psichiatro-psichoterapeuto susidūrusio su prieraišumo sutrikimais, nesvarbu kokiame mieste. Geriausio ką pavyks rasti. Greičiausia bus mokama.

Jūsų problemos paketą sudaro tiek vaiko diagnozė kurią kiek rašei jau žinote, tiek iš to išplaukiantis elgesys, tiek tai, kad pas jus mieste nėra reikiamos krypties psichologo. Jums reikia atsakyti į klausimą ką geriausia daryti tokioje situacijoje.

Tie sprendimai gali būti labai įvairūs - tiek programa ką jums daryti pas save namuose, mieste, mokykloje, gali rekomenduoti kažkokius preparatus vartoti, gali pasiūlyti arčiausiai jūsų esančio psichologo kontaktus, galiausiai gali pasiūlyti kažkokią terapiją kurią kaip rekomendacijas turėtumėte perduoti psichologui pas save mieste, gali pasiūlyti pvz. atvažiuoti kartą į mėnesį ar kartą į du mėnesius (čia rašau su mintimi, kad tas rastas specialistas bus kitame mieste ir tęstinei juolab mokamai terapijai neprivažinėsite kas kelios dienos).

Tiesiog protingas specialistas tą faktą, kad jūsų mieste nėra reikiamų psichologų ir kad neprivažinėsite suvoks kaip problemos, kuriai jis turi pasiūlyti sprendimą, dalį.

QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 14:26)
man vietoj pasvertų vaiko rūbų reiktų psichologo, ir ne mokymosi psichologijos pakraipos, bet kitokių mano mieste nėra. stovim eilėje. sako - gal po Naujų bus? bet sofos karpomos ir telefonai sutrypiami dabar.

Atsakyti
#5
Ute, tai kad vaikų psichologai yra tik PPT - yra didelė problema ne tik man, bet ir daugiau vaikų, turinčių problemų ne mokymosi srityje.
ir didžiulė problema, kad rekomendacijų nepriima - tai kita sritis ir ne jų kompetencija spręsti prieraišumo problemas (tiesiai šviesiai - jums reikia psichoterapeuto, o ne psichologo). O mūsų geroji psichologė, kuri ėmėsi bent kiek apglostyti bėdas - turi eilę ilgiausią. tad nebent kas atsisakytų iš laukiančių eilėje...
kol kas matau vieną neįgyvendinamą sprendimą - kraustytis į kitą miestą dry.gif liktume be namų, neįpirktume, pardavę savajį dry.gif Vėl nauja problema, nepridedanti saugumo sad.gif
o šiaip psichologas lankomas kiekvieną savaitę ar du kartus, bet ne kartą į mėnesį turėtų būti sad.gif
Atsakyti
#6
O psichoterapeutų irgi nėra?

Ką parašiau kaip galimus sprendimus - tai ką teko matyti, girdėti. Kai lankėsi retai - žinau atvejį, tai pas psichoterapeutą, ne pas psichologą.
Nenorėjau rašyti, kad tas ar anas tiktų jums. Labiau norėjau pasakyti, kad geras specialistas ieškos sprendimų ir juos siūlys žinodamas jūsų galimybes.
Atsakyti
#7
QUOTE(Ute @ 2013 11 03, 18:30)
O psichoterapeutų irgi nėra?

Ką parašiau kaip galimus sprendimus - tai ką teko matyti, girdėti. Kai lankėsi retai - žinau atvejį, tai pas psichoterapeutą, ne pas psichologą.
Nenorėjau rašyti, kad tas ar anas tiktų jums. Labiau norėjau pasakyti, kad geras specialistas ieškos sprendimų ir juos siūlys žinodamas jūsų galimybes.

vaikų - nėra, suaugusiųjų psichoterapeutai nesiima.
Atsakyti
#8
Karusia, jūs iš Panevėžio? Pabandykit susirasti, gal kuo padėtų, vaikų psichiatrę Monika Misevičė, berods ji dirba psichikos sveikatos centre, tiksliai nežinau, bet girdėjau, kad neseniai pradėjo dirbti Panevėžyje. Gal ne itin patyrusi, bet l.žmogiška, atsakinga. Vis gal geriau, nei nieko.
Atsakyti
#9
Na va - mano mažiukė jau pirmą gimtadienį atšventė. Atrodo taip greit tie metai praėjo. Į juos tilpo ir mano buvimas namie su mažiuke (negi jau metus nesilankiau darbe blink.gif ), ir visi juridiniai reikalai - mažiukė tapo šeimos nare. Kažkuriuo metu buvome vos ne apsigyvenę poliklinikoje - ir visokias bėdas įtarė (nepasitvirtino), ir raida teko pasivyti bendraamžius. Pasivijome smile.gif
Kadangi išsiskiria aktyvumu iš kitų bendraamžių, tai net konsultavausi ar nebus hiperiukė. Gavau atsakymą, kad nebus - jau 7-8 mėn. amžiaus vaikiukus, potencialius hiperiukus vaiko raidos specialistai atpažįsta nors taip anksti dar nediagnozuoja.

Dabar mažoji jau savo kojomis visur laksto (kas gerai) ir laipioja (kas kelia nerimą, kad nuo sofos atlošo nenusiverstų nes jai matote tiesiau nulipti), krausto viską, tame tarpe ir šiukšliadėžes (jas teko apgyvendinti lauke doh.gif ), išmoko sudėti žiedus ant strypo (toks žaidimas mažiukams). Išmoko atpažinti kada tėtis išeina į darbą ir įsikibti jam į koją (gal padės ir neišeis), išmoko šunį vaišinti obuoliais kurių pati nebenori... (oi, kaip šuo nepatoginasi...) , pamačius ką nors užkandžiaujant skubiai pribėgti, pasakyti "niam" ir ištiesti ranką (tik šuniui "niam" nesako, į jo sausą maistą pasikėsino ir be sakymo) ir... kristi ant nugaros, mataruoti kojomis ir raudoti...

Žodžiu pereiname į naują raidos etapą ir naujas problemas. Ne pirmas vaikas, suprantu, kad visko bus - ir rūpesčių, ir problemų. Bet vis vien wub.gif
Atsakyti
#10
oi merginos nezinau nei kaip elgtis. doh.gif pavazinejom pas gymines tai musu maziuke buvo labai jau mylima ir gyriama ir zodziu t.t.retai susitinkam tai jau ji buvo vos ne 7-ame danguje.bet pasaka baigesi ir mes parvaziavom namo o tada prasidejo.valgyt ne nenoriu,zaisti ne nezaidzia niekas neidomu tik ja nesiok o jai ne bais isterija,griuna ant zemes ir sukasi tiesiog ir kojom lapatuoja.sneket jau ne ka pasakai pasiulai tai atsakymas buna ne.zodziu vaikas pasikeite 100 procentu.mes jau buvom labai daug pasieke.jau ir kedutei savo ismoko valgyt ir be jos ne.tik tai kedutei.ir jau ismokom labai daug zodziu na zodziu kaip matau mano darbas nuejo suniui ant uodegos.ir ka pastebejau.cia jau 2 kartas va taip.uztai kazkaip dar nelabai noriu kur vaziuoti.nors ir aiskinau giminem kad jus nelepinkit nes paskui mes vargsim su vytu.nu bet ir juos galbut reiktu suprasti retai mato ir labai jau ja dievina.tai va.tai dabar vel kol atsistatis viskas i senas vezias praeis laiko.o po 3-ju savaiciu vel laukia toks priverstinis susitikimas.nezinau.ir is vienos puses nu negaliu uzdrausti matytis su vaiku o is kitos puses galvoju kad srebti viska turim mes su vyru.zodziu ..........
Atsakyti
#11
Deola ramiai įsivažiuokite į rutina. Vaikas gavo milžinišką dozę dėmesio, suprantama, kad kasdienybėje, kai buitis šalia tiek negaus. Ir nebijokit sekančio susitikimo, kuo dažniau juos patirs tuo greičiau įsisavins, kad namie ir svečiuose skirtingas gyvenimas smile.gif O dabar ramybės ir kantrybės, čia kaip po ligos, kai savaitę kitą nuo rankų nenueina, adaptacija tiesiog 4u.gif
Atsakyti
#12
Deola, man rodos, kad jai tas dar per anksti. Vaiko adaptacija šeimoje dar labai intensyviai vyksta.

Mums kursai jau ima pasimiršti, todėl tiksliai nebepasakysiu, bet ten tikrai buvo rekomendacijos vaiko nevežioti į svečius bent kelis mėnesius ar net iki pusmečio, kad vaikas pasijustų saugus. Net ir svečių buvo rekomenduojama nekviesti gal kokį porą mėnesių - bendrauti tik su šeimos nariais. Tuos rekomenduojamus laikotarpius gal pasakys tiksliau kas šviežiai lanko kursus.

Tačiau man rodos, kad čia būtent tai ir yra - per ankstyvoje adaptacijos šeimoje stadijoje vaikas išeina " į žmones" ir gauna didelę streso dozę.

Mano nuomonė priešinga nei Šelmos - kurį laiką susilaikyčiau nuo važinėjimų.
Atsakyti