Kol kas baimė nugali visus gražių žaislų ir atrakcijų pasiūlymus Ir šuniukas (kaip tik turiu mažą) jos nesuvilioja... O gyvenu apie 100 km nuo GN, tai pakankamai toloka apsisukti be nakvynės . Ne, jaučiu dar truputi anksti vežtis ją namo. Nieko, dar turime šiek tiek laiko. Tai yra šiek tiek kitoks vaikas, negu visi, reikia ypatingai daug kantrybės ir nereikia skubėti
Vakar buvau GN, tai auklė kažkaip įkalbėjo mano panelę nueiti su manimi į parduotuvę - nupirkti vaikams lauktuvių . Tai pakeliui turbūt 10 kartų paklausė: "Ar neišsiveši manęs?" ir taip jau bijojo prieiti prie mano mašinos . Vargšė mano mergytė, lyg ir nori mamytės, bet vis dar paniškai bijo atsiplėšti nuo GN
Iškėliau šią temą iš didelės nevilties - bijojau, kad niekada neprisijaukinsiu savo mergytės... Mes kartu jau metai ir beprotiškai mylime viena kitą . Mano pupa keletą kartų per dieną sako, kaip stipriai mane myli Žinoma, atsakau jai tuo pačiu . Štai tokia laiminga istorijos pabaiga. Nebijokite, kai vaikelis iš pradžių neprisileidžia. Tai tikrai geras ženklas, kad ateityje viskas susiklostys kuo puikiausiai
QUOTE(Jumona777 @ 2015 02 28, 16:45)
Iškėliau šią temą iš didelės nevilties - bijojau, kad niekada neprisijaukinsiu savo mergytės... Mes kartu jau metai ir beprotiškai mylime viena kitą . Mano pupa keletą kartų per dieną sako, kaip stipriai mane myli Žinoma, atsakau jai tuo pačiu . Štai tokia laiminga istorijos pabaiga. Nebijokite, kai vaikelis iš pradžių neprisileidžia. Tai tikrai geras ženklas, kad ateityje viskas susiklostys kuo puikiausiai
Ačiu didelis, už pasidalinimą! O kaip vyko adaptacijos periodas kai parsivežetė namo?
Adaptacija buvo sunki, bet labiau man, o ne vaikui... Kai parvežiau dukrytę namo, ji kažkaip iš karto bandė priimti mane (įsivaikinau viena, vyro neturiu), o man iš pradžių, prisipažinsiu, buvo labai-labai sunku... Buvo momentų, kai abejojau, ar nepadariau didžiausios klaidos savo gyvenime, buvo didelė baimė, kad negalėsiu pamilti šio vaiko... Ačiū Dievui, po keleto mėnesių sėkmingai įveikiau visas savo problėmas ir baimes, o vieną gražią dieną supratau, kad beprotiškai mylių šį vaiką su visom jos išdaigom ir ožiukais
Blogai, kad apmokymose labai mažai kalbama apie adaptaciją. Man, sakyčiau, ji buvo sunki. Visa laimė, kad yra internetas ir ten galima gauti pakankamai informacijos ir tikrų istorijų, susijusių su adaptacija. Ir kas labai nuramina, optimistiškai nuteikia ir suteikia stiprybės, tai tas, kad praktiškai visų tų istorijų pabaiga laiminga. Vis dėlto motinystės instinktas - tai didelė jėga .
Blogai, kad apmokymose labai mažai kalbama apie adaptaciją. Man, sakyčiau, ji buvo sunki. Visa laimė, kad yra internetas ir ten galima gauti pakankamai informacijos ir tikrų istorijų, susijusių su adaptacija. Ir kas labai nuramina, optimistiškai nuteikia ir suteikia stiprybės, tai tas, kad praktiškai visų tų istorijų pabaiga laiminga. Vis dėlto motinystės instinktas - tai didelė jėga .
Sveikos,merginos
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
QUOTE(*Ryto rasa* @ 2015 03 19, 23:08)
Sveikos,merginos
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
Aš laukiau gal porą mėnesių. Vyrai jiems - nauji , dažnai, nematyti padarai, o nusivylimą moteriškėmis, tikėtina, jau yra patyręs...kantrybės, bus geriausias Jūsų draugas
QUOTE(*Ryto rasa* @ 2015 03 20, 00:08)
Sveikos,merginos
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
Mane irgi sunkiai prisileidžia mūsų berniukas.Su vyru kažkaip randa bendrą kalbą ir prie jo atsisėda ir prieina prisiglaudžia prie šono.Su dukra visai šauniai žaidžia.Tik mane vis stebi iš tolo net rankos neduoda jei kur einam Nu ir ką daryti visai neaišku.Tikriausiai laukti,laukti ir dar karta laukti kol ateis pasitikėjimas ir manim.
Mums ir buvo panasiai tik vyro jis neprsileido, tik mane bet is leto viskas buvo gerai tris kartus lankem ir sunku buvo, bet kaip gryzo i namus viskas pasikeite i gera puse.
QUOTE(Sunute @ 2015 03 20, 10:20)
Aš laukiau gal porą mėnesių. Vyrai jiems - nauji , dažnai, nematyti padarai, o nusivylimą moteriškėmis, tikėtina, jau yra patyręs...kantrybės, bus geriausias Jūsų draugas
Labai noriu tikėti,kad taip ir bus
Tai aš tikrai iš kitos planetos-Pupą pasiėmėm po vieno pasimatymo,trynukus irgi.Kruopytę net iš karto,Žuvytę atvežė nematytą...Va neatsimenu,kaip buvo su Rudakyte-ar buvo pasimatymas,ar vežiausi tą pačią dieną.............