Nepavyksta užmegzti ryšio su norimu įvaikinti

Sveikos,

Turiu problemą ir noriu paprašyti pagalbos - gal kas jau turi panašios patirties.
Man pasiūlė įvaikinti 4 metukų mergytę. Vaikas yra sveikas, globos namuose sako, kad ji yra gera, pakankamai protinga mergaitė. Tačiau, kai atvažiuoju ją aplankyti (šiandien buvo trečias mano apsilankymas) mergaitei prasideda tiesiog isterija: "Nenoriu mamos" Visada vežu lauktuvių, žaislų, knygelių ir pan. Ne, nieko nenori ir manęs neprisileidžia Kai buvau antrą kartą, tai į pabaigą šiek tiek pabendravome, net į lauką su manimi išėjo. O šiandien - vėl viskas blogai, net rankytės nedavė . Gal kas turi kokių "receptų" tokiai situacijai?

manyčiau, kad tai gan geras požymis. Galimas dalykas, kad merguytė prisirišusi prie kurios nors auklėtojos ar atsimena gerai biomamą. didelė tikimybė, kad su tokiu vaiku galima sukurti tvirtus ryšius.
Gali būti, kad vaikui keliate negerus atsiminimus, esate panaši į ją nuskriaudusį asmenį. Pasistengčiau išsiaiškinti kiek galima daugiau apie vaiko praeitį. Mano beveik trimetis manęs neprisileido, neleido net už rankos paimti visą mėnesį (lankėm kas antrą dieną).

Ačiū, Sunute, reiškia yra viltis, kad nors po kokio mėnesio ir mano mergytė mane priims... Ji globos namuose auga nuo pat gimimo, tai bio mamos tikrai nepažįsta... Nebent mano išvaizda ją gąsdina, bet tikrai nesu baisi ir visiems kitiems vaikučiams grupėje laaaabai patinku . Galvoju ir net turiu įtarimą, kad auklės jai sako, jog teks kažkur važiuoti su šia "mama" ir tai ja baisiai gąsdina

Maniškė irgi ilgai prie musų pratinosi,lankėm kas savaitę,pamačiusi verkdavo gal pusantro mėnesio...bet po to priėmė visiškai

mums irgi taip buvo mus su vyru pamatydavo tai isterija prasideavo.vyras irgi sakidavo jos(aukletojos) kiba ten ko prisneka vaikui.dar menesi kol parsivezem namo oi neprisileido.o dabar va ju 3 menesiai pas mus tai ka tu vaiko neina pazinti ant tiek jau ji musu namu gyvenoja kad net pagalvoji kad ji cia visada su mum gyveno.

Tada pasirodė lapė.

- Laba diena,- tarė lapė.
- Laba diena,- mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
- Aš čia,- pasigirdo balsas,- po obelimi...
- Kas tu tokia?- paklausė mažasis princas.- Tu labai daili...
- Aš esu lapė,- tarė lapė.
- Eik šen, pažaisime,- pasiūlė mažasis princas.- Man labai liūdna...
- Aš negaliu su tavim žaisti,- tarė lapė.- Aš neprijaukinta.
- A, atsiprašau,- tarė mažasis princas.

Bet pagalvojęs pridūrė:

- O kas yra "prijaukinti"?
- Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
- Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra "prijaukinti"?
- Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
- Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra "prijaukinti"?
- Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia "užmegzti ryšius..."
- Užmegzti ryšius?
- Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino...


- Galbūt,- tarė lapė.- Žemėje būna visokiausių dalykų...
- O, tai visai ne Žemėje,- tarė mažasis princas.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

- Kitoje planetoje?
- Taip.
- Ar toje planetoje yra medžiotojų?
- Ne.
- Tai įdomu! O vištų?
- Ne.
- Niekad nebūna viskas kaip reikia,- atsiduso lapė.

Tačiau ji grįžo prie savo minties.

- Mano gyvenimas labai neįvairus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Visos vištos tarp savęs panašios, ir visi žmonės tarp savęs panašūs. Taigi man truputi nuobodu. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...

Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:

- Prašau... prisijaukink mane!
- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.
- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...

Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.

- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų...
- Kas yra apeigos?
- Tai taip pat jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tokia, kurios dėka viena diena skiriasi nuo kitų dienų, viena valanda - nuo kitų valandų. Štai, pavyzdžiui, mano medžiotojai laikosi apeigų. Ketvirtadieniais jie šoka su kaimo merginomis. Todėl ketvirtadienis man - puiki diena. Nueinu iki pat vynuogyno. Jei medžiotojai šoktų bet kada, dienos būtų panašios viena į kitą, ir aš neturėčiau atostogų.

Taigi mažasis princas prisijaukino lapę. Ir kada atėjo išsiskyrimo valanda, lapė tarė:

- Ak, aš verksiu!..
- Tu pati kalta,- tarė mažasis princas,- aš tau nelinkėjau nieko blogo, bet juk norėjai, kad tave prisijaukinčiau...
- Žinoma, norėjau,- tarė lapė.
- O sakai, verksi!- tarė mažasis princas.
- Žinoma, verksiu,- tarė lapė.
- Tai nieko nelaimėjai!
- Vis tiek laimėjau,- tarė lapė.- Sakiau, dėl javų spalvos...

Ir ji pridūrė:

- Nueik vėl pažiūrėti rožių. Suprasi, kad tavoji yra vienintelė pasaulyje. Paskui grįši su manim atsisveikinti, ir aš tau pasakysiu vieną paslaptį.

Mažasis princas nuėjo vėl pasižiūrėti rožių.

- Jūs visai nepanašios į mano rožę, jūs dar niekas,- tarė jis joms.- Nė vienas jūsų neprisijaukino, ir jūs nė vieno neprisijaukinote. Jūs tokios, kokia buvo mano lapė. Ji buvo lapė kaip ir šimtas tūkstančių kitų. Bet aš su ja susibičiuliavau, ir ji dabar yra vienintelė pasaulyje.

Ir rožės labai susidrovėjo.

- Jūs gražios, bet jūs tuščios,- kalbėjo jis toliau.- Dėl jūsų neverta mirti. Žinoma, apie mano rožę koks praeivis manytų, kad panaši į jus. Bet ji viena brangesnė už jus visas todėl, kad aš ją laisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu. Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kad nurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs du ar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi, kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartais net ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė.

Ir, sugrįžęs prie lapės, jis tarė:

- Lik sveika...
- Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
- Mano rožė man tokia brangi todėl...- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę...
- Aš atsakingas už savo rožę...- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.

Antoine de Saint-Exupéry
Mažasis princas

Papildyta:
Noriu pasigirti - jau po truputį pradedu "prisijaukinti" savo mergytę . Auklėtojos pasakoja, kad ji jau klausinėja: "Kur mano mamytė?", "Kodėl neatvažiuoja?" . Bet kai apsilankau GN, dar niekaip nesutinka išeiti su manim į lauką, parduotuvę ar tiesiog pasivaikščiuoti Nors, kai jau išvažiuoju, apkabina mane (žinoma, kai paprašau) ir leidžia pabučiuoti
Antoine de Saint-Exupéry buvo visiškai teisus - reikia laiko

neleidzia pasiimti i namus?svecio teisem,ar nenorit?

pasiimti vaiką, kuris neina į kitą kambarį su tuo žmogumi? neįsivaizduoju. Maniškė tik pirmąjį pusvalandį manęs vengė, po to jau čiauškėjo, bet pirmą kartą parvažiavus namo, buvo pusę dienos prikandus lūpą. Vakare grąžinom į GN., atrodė, kad vaikas lengviau atsipūtė. Pradėjo norėti važiuoti tik po kokio trečio vizito.

Žinoma leidžia pasiimti mergaitę svečio teisėmis, bet jokiu būdu neprievartausiu vaiko. Mergaitė yra pakankamai jautri ir jai būtų didelis stresas dabar išvažiuoti su manim kažkur už GN ribų. Ir išsivežti ją dabar galima būtų tik jėga, ko aš tikrai nenoriu . Aišku, kai ateis laikas mums kartu važiuoti namo, ašarų turbūt neišvengsime...

4 metų vaikui mėnuo prilygsta mūsų metams. Kalėdų seniui prisijaukinkti būtų sunkus uždavinys.

Gal bandykite dažniau susitikinėti?

Ar labai toli nuo GN gyvenate? gal yra galimybė pasiimti vienai dienai - į svečius, švęsti ar pan? tada reiktų prašyti auklėtojų, kad iš anksto kasdien paaikčiotų kaip gerai svečiuotis ir kad vakare labai lauks.
o namuose iš karto kažką tokio, kad vaikui būtų didelė atrakcija - mažas draugiškas šuniukas, katė ar kažkoks įdomus žaislas kurio negalima vežtis į GN, ir kuris visad lauks namuose.