Man nei po dukros, nei po sūnaus nebuvo tos euforijos...
Liūdna kai pagalvoji, kai paskaitai, kaip kitos ten 9 danguj būna - aš to nepatyriau. Pirmą kart, tai iškart narkozę gavau net nepamačius dukros, po to kol atsigavau.
O antrą kart nuo tų skausmų irgi buvau kosmose visiškam, kad buvo sunku suvokti aplinką.
Po abiejų man tiesiog buvo palengvėjimas, kad pagaliau VISKAS ir tiek.
QUOTE(Toumei @ 2014 12 16, 12:59)
gali būti ir kitokių moterų, kurios nepagimdo per 2-3 valandas ir ne visoms pavyksta galų gale ir psichologiškai būti tokioms stiprioms kaip kitoms, vienos gal labiau stresuoja, kitos mažiau, manau, kad gydytojai turėtų išmanyti ne tik bendravimo etiką su pacientėmis, bet ir psichologijos kursus praeiti, kaip bendrauti pvž su ta gimdyve, kuriai yra labai didelis stresas ir kuri būna išsigandusi, kuriai atrodo, kad čia jau tikrai numirs ir kaip ją nuraminti, nes man tikrai buvo tokių vietų, kur aš jau mintimis atsisveikindavau su savo artimaisiais, vyru ir šiuo pasauliu... Jei dar kada bus antras, tai gal kitaip jau būsiu pasiruošusi, žinosiu, ko galiu tikėtis, koks tas skausmas, bandysiu galbūt iš visų jėgų neprigulti ir vaikščioti ir mažiau stresuoti, pirmas kartas visada labai baisus 
Mane tai žinot, kas dažniausiai labai nuliūdina, kai tarkim kitos moterys pradeda sakyti ''nesuprantu, nejaugi tu nesugebi pakentėti tokio skausmo dėl savo mažylio?'' arba ''pamatysit, kai gims jūsų mažylis, iškart pamiršit visus skausmus ir galvosit, kad ir dar kartą iškentėčiau tiek pat dėl šito stebukliuko'', bet man taip nebuvo... Tikrai nebuvau pasiruošusi tiek laiko kentėti skausmus ir pabaigai vis tiek pagimdyti tik su skatinimu ir tais baisiais masažais, jau tada tikrai neatrodo, kad gali iškęsti tokius skausmus dėl to savo kūdikėlio, nes tuo metu net į galvą neateina mintis apie jį galvoti, nes jauti tik kaip tau praktiškai mėsas plėšo... O tuo labiau ir džiaugsmo nebuvo man jokio, kai mažylė užgimė, buvau tiek nusikankinus, kad paprasčiausiai gulėjau transe ir galvojau, kad numiriau, buvau įsitikinusi, kad aš tiesiog numiriau, atrodo girdžiu aplink visokius balsus, kaip pasako kiek mergytė sveria, koks ūgis, kaip vyras mane kalbina, bet nieko nesuvokiu, padeda man vaiką ant krūtinės, o aš net nepažiūrėjau į ją, jokių ašarų nebuvo ir jokios tokios ekstazės, kad ''oi, koks stebuklas, dar kartą norėčiau pakartot viską''... Iš tos savo reakcijos ir sprendžiu, kad man tiesiog buvo per daug visko, per didelė trauma, kad nebeliko nė krislelio džiaugsmo ir suvokimo, kad mano mažylė jau su manim, kad jau esu mama, kad tai mano ir vyro pats nuostabiausias kūrinys... Baisus dalykas, kai suvoki, kad neturėjai tos gimdymo emocijos, kuri aplanko daugumą moterų užgimus mažyliui, pasijauti kažkokia kaip nenormalia, kad tau negimė toks džiugesys ir palaima... Vėlgi, galbūt tai tas pats šokas ir stresas įtakojo, gal su kitu gimdymu būtų visai kitaip. Ai, bet aš jau čia šiek tiek į lankas išsiplėtojau, tema ne apie tai...
Mane tai žinot, kas dažniausiai labai nuliūdina, kai tarkim kitos moterys pradeda sakyti ''nesuprantu, nejaugi tu nesugebi pakentėti tokio skausmo dėl savo mažylio?'' arba ''pamatysit, kai gims jūsų mažylis, iškart pamiršit visus skausmus ir galvosit, kad ir dar kartą iškentėčiau tiek pat dėl šito stebukliuko'', bet man taip nebuvo... Tikrai nebuvau pasiruošusi tiek laiko kentėti skausmus ir pabaigai vis tiek pagimdyti tik su skatinimu ir tais baisiais masažais, jau tada tikrai neatrodo, kad gali iškęsti tokius skausmus dėl to savo kūdikėlio, nes tuo metu net į galvą neateina mintis apie jį galvoti, nes jauti tik kaip tau praktiškai mėsas plėšo... O tuo labiau ir džiaugsmo nebuvo man jokio, kai mažylė užgimė, buvau tiek nusikankinus, kad paprasčiausiai gulėjau transe ir galvojau, kad numiriau, buvau įsitikinusi, kad aš tiesiog numiriau, atrodo girdžiu aplink visokius balsus, kaip pasako kiek mergytė sveria, koks ūgis, kaip vyras mane kalbina, bet nieko nesuvokiu, padeda man vaiką ant krūtinės, o aš net nepažiūrėjau į ją, jokių ašarų nebuvo ir jokios tokios ekstazės, kad ''oi, koks stebuklas, dar kartą norėčiau pakartot viską''... Iš tos savo reakcijos ir sprendžiu, kad man tiesiog buvo per daug visko, per didelė trauma, kad nebeliko nė krislelio džiaugsmo ir suvokimo, kad mano mažylė jau su manim, kad jau esu mama, kad tai mano ir vyro pats nuostabiausias kūrinys... Baisus dalykas, kai suvoki, kad neturėjai tos gimdymo emocijos, kuri aplanko daugumą moterų užgimus mažyliui, pasijauti kažkokia kaip nenormalia, kad tau negimė toks džiugesys ir palaima... Vėlgi, galbūt tai tas pats šokas ir stresas įtakojo, gal su kitu gimdymu būtų visai kitaip. Ai, bet aš jau čia šiek tiek į lankas išsiplėtojau, tema ne apie tai...
Užjaučiu, Toumei,
skaičiau tavo istoriją ir mačiau save,
savo mažylę irgi gimdžiau labai panašiai... - niekaip neįsivažiavo veikla, neatsidarinėjo kaklelis, ir nuskausmino, ir skatino, ir dar ko nedarė, po 22 val, prastėjant vaiko toniukams, procesą pabaigė su vakuumo pompa. CP jau nebuvo galima daryti. Po visko, atsinešė net liniuotę pamatuoti - virkštelė buvo 26cm. (normali - apie 50cm...). Tad labai puikiai įsivaizduoju ką išgyvenai, ir kaip ten viskas vyko
Tik skirtingai nei tu, per visą laiką nesulaukiau nei jokių pašaipų, nei grubaus elgesio, tik palaikymą, patarimus, nuolatinę priežiūrą - galima sakyti, iš akių nepaleido, tiek akušerė, tiek gydytoja. Griežtai neleido stumti iki pilno atsidarymo. Gydytojams priekaištų neturiu. Gal todėl, nepaisant visų išgyvenimų, skausmo, streso - po visko buvo apėmusi ta euforija dukrytę priglaudus prie krūtinės, ir tikrai užklydo mintis kad 'noriu dar
',ir va nė metams nepraėjus vėl skaitinėjuosi apie gimdymus ir gimdymo namus . Bet... aš gimdžiau ne VGN
Šįkart galvojau gal pabandyti čia, tačiau po tavo įspūdžių, kažkodėl nebenoriu
QUOTE(*Liepa18* @ 2014 12 16, 14:53)
Man nei po dukros, nei po sūnaus nebuvo tos euforijos...
Liūdna kai pagalvoji, kai paskaitai, kaip kitos ten 9 danguj būna - aš to nepatyriau. Pirmą kart, tai iškart narkozę gavau net nepamačius dukros, po to kol atsigavau.
O antrą kart nuo tų skausmų irgi buvau kosmose visiškam, kad buvo sunku suvokti aplinką.
Po abiejų man tiesiog buvo palengvėjimas, kad pagaliau VISKAS ir tiek.
Liūdna kai pagalvoji, kai paskaitai, kaip kitos ten 9 danguj būna - aš to nepatyriau. Pirmą kart, tai iškart narkozę gavau net nepamačius dukros, po to kol atsigavau.
O antrą kart nuo tų skausmų irgi buvau kosmose visiškam, kad buvo sunku suvokti aplinką.
Po abiejų man tiesiog buvo palengvėjimas, kad pagaliau VISKAS ir tiek.
Oh, ne aš viena dar tokia vadinasi...
QUOTE(MuseZuze @ 2014 12 16, 16:02)
Užjaučiu, Toumei,
skaičiau tavo istoriją ir mačiau save,
savo mažylę irgi gimdžiau labai panašiai... - niekaip neįsivažiavo veikla, neatsidarinėjo kaklelis, ir nuskausmino, ir skatino, ir dar ko nedarė, po 22 val, prastėjant vaiko toniukams, procesą pabaigė su vakuumo pompa. CP jau nebuvo galima daryti. Po visko, atsinešė net liniuotę pamatuoti - virkštelė buvo 26cm. (normali - apie 50cm...). Tad labai puikiai įsivaizduoju ką išgyvenai, ir kaip ten viskas vyko
Tik skirtingai nei tu, per visą laiką nesulaukiau nei jokių pašaipų, nei grubaus elgesio, tik palaikymą, patarimus, nuolatinę priežiūrą - galima sakyti, iš akių nepaleido, tiek akušerė, tiek gydytoja. Griežtai neleido stumti iki pilno atsidarymo. Gydytojams priekaištų neturiu. Gal todėl, nepaisant visų išgyvenimų, skausmo, streso - po visko buvo apėmusi ta euforija dukrytę priglaudus prie krūtinės, ir tikrai užklydo mintis kad 'noriu dar',ir va nė metams nepraėjus vėl skaitinėjuosi apie gimdymus ir gimdymo namus .
Bet... aš gimdžiau ne VGN Šįkart galvojau gal pabandyti čia, tačiau po tavo įspūdžių, kažkodėl nebenoriu
skaičiau tavo istoriją ir mačiau save,
savo mažylę irgi gimdžiau labai panašiai... - niekaip neįsivažiavo veikla, neatsidarinėjo kaklelis, ir nuskausmino, ir skatino, ir dar ko nedarė, po 22 val, prastėjant vaiko toniukams, procesą pabaigė su vakuumo pompa. CP jau nebuvo galima daryti. Po visko, atsinešė net liniuotę pamatuoti - virkštelė buvo 26cm. (normali - apie 50cm...). Tad labai puikiai įsivaizduoju ką išgyvenai, ir kaip ten viskas vyko
Tik skirtingai nei tu, per visą laiką nesulaukiau nei jokių pašaipų, nei grubaus elgesio, tik palaikymą, patarimus, nuolatinę priežiūrą - galima sakyti, iš akių nepaleido, tiek akušerė, tiek gydytoja. Griežtai neleido stumti iki pilno atsidarymo. Gydytojams priekaištų neturiu. Gal todėl, nepaisant visų išgyvenimų, skausmo, streso - po visko buvo apėmusi ta euforija dukrytę priglaudus prie krūtinės, ir tikrai užklydo mintis kad 'noriu dar
',ir va nė metams nepraėjus vėl skaitinėjuosi apie gimdymus ir gimdymo namus . Bet... aš gimdžiau ne VGN
Šįkart galvojau gal pabandyti čia, tačiau po tavo įspūdžių, kažkodėl nebenoriu Aš turbūt ne tuo laiku, ne ant tos pamainos pataikiau
Bet tikiu, kad čia specialistai geri, kad yra ir šimtą kartų blogiau gimdančių nei aš ir t.t., tad nuteikinėti čia negimdyti neketinau Tiesiog savo išgyvenimus papasakojau, bet kiekviena renkasi pagal save, kitoms būna čia super ir gimdytų ir dar kelis vaikus, aš daugiau čia nebegimdyčiau ir išvis dar kratausi minties apie antrą vaikutį
baisu paskaicius kita vertus ar imanoma buvo nustatyti iskart kad virkstele per trumpa? ar jau po tiek valandu saremiavimo buvo butina daryt cp (is med. puses ziurint)? Baisu kai moteris issikankina tiek 
kita vertus ar imanoma buvo nustatyti iskart kad virkstele per trumpa? ar jau po tiek valandu saremiavimo buvo butina daryt cp (is med. puses ziurint)? Baisu kai moteris issikankina tiek
Gal galit kas pamokyti kaip tartis iš anksto dėl CP nes noriu daryti ir kas gerai daro? Nepriklauso jis man, bet 1 turėjau neplanini dėl komplikaciju, o antro noriu pati tureti nenoriu gimdyti noriu CP. Kas gali pasidalinti patirtimi, kokia kaina kiek kas mokėjo?
Nepriklauso jis man, bet 1 turėjau neplanini dėl komplikaciju, o antro noriu pati tureti nenoriu gimdyti noriu CP. Kas gali pasidalinti patirtimi, kokia kaina kiek kas mokėjo?
Gal kas zino, ar vaikams leidzia cia lankyti savo mamas? Neisivaizduoju kaip min 3d. be savo dukrytes isbuciau 
QUOTE(annushka @ 2015 01 31, 11:16)
Gal kas zino, ar vaikams leidzia cia lankyti savo mamas? Neisivaizduoju kaip min 3d. be savo dukrytes isbuciau
Leidzia
O aš su tokiais klausimais:
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau nei po trijų parų?
Ačiū
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau nei po trijų parų?
Ačiū
QUOTE(ernesin @ 2015 02 06, 09:44)
O aš su tokiais klausimais:
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau nei po trijų parų?
Ačiū
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau nei po trijų parų?
Ačiū
Paprastai isleidzia trecia para, o ne po triju paru. Jei pagimdai pvz. 7 diena 6.05, tai jau 9-a diena paleidzia namo, jei viskas gerai ir mamytei ir vaikeliui.
QUOTE(ernesin @ 2015 02 06, 08:44)
O aš su tokiais klausimais:
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
oksitocinas tai hormoninis preparatas, skatinantis gimdyma. Jei dingsta saremiai arba letai vyksta veikla, kuri gali apsunkinti gimdymo procesa, leidzia oksitocina i vena, tada sustipreja saremiai ,pagreiteja veiksmas.
Po vaikelio uzgimimo jokio oksitocino nereik
QUOTE(latte.coffee @ 2015 02 07, 12:11)
Tikrai leidzia placentai isvaryti. Ir netgi arklines dozes, palyginus su tuo, kaip leidzia skatinant gimdyma
Tarkim, skatinant gimdyma skaiciuas ant laselines dideja nuo kokiu 50-70 lasu iki 150-200, o per placentos isvaryma maciau ir 450.
QUOTE(ernesin @ 2015 02 06, 08:44)
Ar kuriai nors gimdymo metu dar neužgimus vaikeliui leido į veną Oksitociną?
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau
Ir ar yra kuri "išsirašiusi" iš GN anksčiau
Kaip skatinti gimdymą, jei to reikia, sprendžia gyd. Man VGN'e gimdymo oksitocinu neskatino.
Išsirašyt galit laisvai, tik tada pati turėsit atlikti kūdikiui reikiamus genetinius tyrimus (dėl fenilketonurijos ir kt.). Man išsirašyt leido, tik paaiškino tvarką, jog turiu vykti su vaikeliu į genetikos centrą. Aš likau kol atliks tyrimus, tingėjau tąsytis
Bet išeit jokių problemų, man nieko nesakė, kai pernakvojus pareiškiau norą (pagimdžiau vakare).
QUOTE(latte.coffee @ 2015 02 07, 11:11)
Būna, kad reikia ir didelių dozių. Kraujavimai, placenta "vėluoja" ir t.t.
