Vilniaus gimdymo namai -VGN. 13 tema

Iluzijų aš neturėjau, nes jeigu būčiau tik svajojus, tai ir važiuočiau su ta mintim, kad, o gal man pasiseks ir gausiu gimdyklą su vonia, bet specialiai buvo tartasi iš anksto, aptartas veiksmų planas, galimos intervencijos ir t.t. tuo atveju JEIGU VISKAS BUS GERAI SU EIGA, o jeigu negerai, tai jokie planai nebepadės, tada jau tik padėk Dieve ir personalu pasitikėk, kad jie padarys viską, kas geriausia...
Aš esu iš tų jautresnių, neneigsiu, niekada nesugebėjau pakelti didelio skausmo, mėnesinės man tragiškos būdavo iki pastojant, visada tik su tabletėm ir gulėjimas vos ne iki vėmimo lovoj... Tai tikrai man stresą kėlė viskas aplink, netgi ta lova, tokia visa su geležiniais raktūriais, tie visi įrenginiai, laideliai, matuokliai, o čia dar ir personalas su savo rutinizuota kasdienybe pastoviai replikavo... O labiausiai išsigandau kažkodėl tos vietos, kai pradėjau šaukti nuo nebepakeliamų skausmų ir sulėkė visas personalas ir pradėjo ten staigiai man tas kojas kelt, tą lovą ruošt ir t.t., man atrodė, kad jie skuba kažkur, kad kažkas negerai, o dar Razumas sako ''žiūrėkit į tonus vaiko, kažkas čia negerai, tikriausiai su virkštele kažkas bus blogai'', tai man širdis jau stojo tuo metu...
Vonioje man niekas netrukdė namie pagulėti, gulėjau 2 valandas naktį, bet paskui nutarėm vykti į VGN, paskui vėl namo parsiuntė, tai su dušu ėjau ramintis, bet nepadėjo...



Ačiū



Ačiū. Antro leliaus dar ilgai turbūt neprisiruošiu gimdyti, o ir vyras pamatęs mano kančias atšoko su noru šiam metui turėti 2 vaikučius. Bet gal po kelių metų šnekėsiu kitaip ir viskas bus kitaip.

P.S. Kas apie natūralumą kalbėjot, tai gimdom ne kasdien ir aš tikrai naudojausi nuskausminimo priemonėm ir nevaidinau didvyrės (ypač po tiek valandų kančios), kokias jie man pasiūlė, t.y. intraveniniai nuskausminamieji ir epidiūras, nors galvoju gaila dujų nepasiūlė, gal jos būtų geriausiai suveikę ir ''užniaukę''.

Jokiu cia taisykliu. Pirmas gimdymas irgi truko virs 24 val, saremiai vargino visa diena, visa nakti, virs paros buvau nemiegojusi, pavargusi nerealiai, tonai eme kristi, skatino, po skatinimo veikla isvis sustojo, as stumiau 2 valandas ir niekaip neisstumiau, vaiko tonai eme kristi, kirpo taprviete ir vakuumu istrauke. Sunkus gimdymas buvo labai. Bet as turiu sveika vaika (kaip ir visos cia besiputojancios), tuo ir dziaugiuosi! O kad toks gimdymas man teko, tai ka dabar, nusisaut? Niekas gi nezinojo, kad taip bus.

Toumei, paantrinsiu Positive, kad antras gimdymas bus tikrai lengvesnis Skausmai ne mazesni, bet viskas tikrai vyks greiciau. To ir linkiu!

paskaicius cia jusu istoriju, dziaugiuosi, kad abu cezarius turejau, antrasis panasiai kaip ir Tuomei gimde 09.16. abu planiniai. sako gimdyt lengviau, nei velnio dabar netikeciau... o po antro cezario, kaip matyt ir po antro gimdymo, atsigavimas gerokai lengvesnis

Na, jei kada antras bus, tai jau gal ir su kitom nuotaikom važiuosiu, nes žinosiu, kad vis tiek gi nėščia neliksiu ir vis tiek pagimdysiu

Taip, tikrai reti tokie atvejai. dideles stiprybes uzsigydyt tokias moralines (ne fizines) gimdymo zaizdas
Manyciau didziausias pavedejas buvo tavo akusere, kuri neatvyko i gimdyma. Bet, o taciau, zinau, kad ir akuseres, bent jau LT nera visagales vidaus politikoj, bet tikiu, kad jos nusimano ir zino ne maziau nei gydytojai, tai tokioj situacijoj jau butu senai nuleidus rankas ir pavedus gydytojus atlikti jums CP. Bet ir pries tai gi butu paglobojus kaip priklauso su kamuoliu ir dusu, gal butu parekomendavus vyrui atlikti koki skausma mazinanti masaza... Gaila, kad atsitiktinai tada dirbusiom akuserem jus tada buvot tokia ,,nesvarbi" paciente, kuriai tikrai reikejo pritaikyti kazkokias pagalbines nuskausminimo priemones.
Zinau, kad grizti ir prisiminti to, kas jau buvo kaip ir nera prasmes, bet paskaicius tolimesnius komentarus i tavo issakyta patirti susidaro labai labai bjaurus vaizdas apie gydytoja Razuma ir akusere Bozena. Aciu dievui, kad likot gyva ir ,,sveika", ir kad mergytei viskas gerai, Bet uz tokius ,,darbelius" manau reiktu tikrai gydytojam rasyti skundus ir/ar net prasyti kompensacijos.


Siaubas!


Is dalies tai gydytojai (akuseriai) turi priziuret ir stabdyti kiek imanoma plysimus. Bet zinoma, turi dirbti ir gimdyve ypac atidziai klausytis ka sako stumimo metu.

Sveikos,

aš irgi prieš tris mėnesius gimdžiau VGN. Papuoliau taip pat pas Razumą ir Boženą. Nedaviau niekam nei lito (esu labai prieš tokius dalykus) ! Ir man visa komanda buvo tiesiog nuostabi. Gimdymas nebuvo lengvas ir baigėsi extra Cezariu. Esu patenkinta visu personalu, jie buvo malonūs ir paslaugus, o svarbiausia puikiai atliko savo darbą Asmeniškai man Razumo humoro jausmas priimtinas, praskaidrindavo nuotaiką. O finale gavome su dukryte puikų komplimentą iš jo: "Gimė gražuolė mergytė, kaip ir jos mama"

Nu va kaip dziugu girdeti

Aš neseniai gimdžiau pas gyd.Šklėrių VGN'e. Iš tiesų nerealus gydytojas ir kaip profesionalas ir kaip žmogus.Labai rūpinosi iki gimdymo, gimdymo metu ir po jo. Visad geros nuotaikos, net ir po sunkios budėjimo nakties. Jei gimdysiu, tai tik pas šį gydytoją. Kai pas tokius gydytojus papuoli, tada ir gimdymas sunkus greit užsimiršta ir lieka tik malonūs prisiminimai.

Bjauriai kažkaip nupaišyti nenorėjau jų abiejų, vis tiek gi gydytojai ir savo darbą išmano, nes tas pats Razumas vėliau ir padarė išvadas, o ne kas kitas, dėl per trumpos virkštelės, bet tiesiog man tas bendravimas ir toks atsainus elgesys labai kėlė stresą, nes pastoviai tai ateidavo, tai išeidavo, tarsi su ta mintim ''nu ilgai tu čia man dar šitaip kamuosies, tai einu aš kavytės atsigersiu'' Pamenu labai gerai tą vietą, kai jis man pasakė, kad jau stumčiau ant tų 8 cm, o pats ėmė ir išėjo Tai gerai, kad dar akušerė nesugalvojo išeiti ir jau visą laiką su manim prabuvo Žinoma, didžiausią darbą, man atrodo ir atlieka akušerės, nes jos ten tą vaikutį ir priima, o gydytojai dažniausiai kaip suprantu tik pastovi šone ir maždaug pažiūri eigą, ar viskas gerai einasi, bet vis tiek kažkaip labai nemaloniai pasijaučiau, lyg jam būtų buvę svarbesnių dalykų tuo metu, kai man jau stumt pasakė... Ant Boženos tai aš nieko blogo negaliu pasakyt, nes su ja bendravau tik tuos kelis susitikimus, atrodo gera moteriškė, švelni tokia, kaip mama, bet tas jos toks irgi neatsakingumas, kursai apie kuriuos ji manęs neinformavo irgi davė savo, kadl ikau nusivylusi ir lyg ir palikta likimo valiai... Iš tikro ir pati dabar nežinau kaip aš po tos rytinės apžiūros ir skambučio jai bei sužinojimo, kad jos nebus, paskui vėl nutariau, kad važiuoju į VGN gimdyti Nežinau koks biesas nunešė Galva jau sutrikus buvo nuo visų kančių. Skundų rašyti nenoriu, nesu toks žmogus, kad kažkaip dabar bandyti ieškoti tos tiesos ar pan., nes nu iš dalies kaip sakau darbą jie atliko gerai, nepaliko nei nukraujuot, nei leliukui kas blogo nutiko, nei komplikcijų man pogimdyvinių kažkokių buvo apart tos tokios psichologinės traumos per visą tą periodą, kol buvau ten, tai tiesiog, tikiuos, kad su laiku man pasimirš ir tiek

Tourmei, tavo mazyle greiciausiai buvo neteisingai isistacius ir del to nespaude I kakleli, skausimingi saremiai vyko gimdymo pradzioj tam kad teisingai ja apversti. Deja, paprastai akuserijoje gimdymo pradzia iki 3 arba net 4 cm dar neskaitosi "gimdymas", del to tau siule grizti namo ir nesiule jokiu intervenciju. Nes tas pirmu cm atsidarymas, kaklelio paruosimas gali vykti labai ilgai. Be paprastu priemoniu, kaip vaiksciojimas, masazas, vonia, akusere galejo suleisti tau vaistu kurie siek tiek sumazintu skausma ir leistu tau atsipalaiduoti bent tarp saremiu.

Tam kad skatinti taip pat reikia tureti rimta priezasti - skatinimas pats padidina rizika ir tau ir vaikui, deja skausmas nera indikacija :/. Tavo veikla vyko neblogai, pagal zemiausia leistina riba, del to nieks neskubejo skatinti. Is gydytoju reakcijos aisku, kad skatinimas blogai paveike mazyle, ji sustresavo, del to ir bande ja isgimdyti prie 8cm. Zinoma tokiom aplinkybem nieks tarpvietes nesaugojo, nes norejo kuo greiciau istraukti mazyle lauk. Siaip kitur prie 8 cm ir zemu tonu ir dar neveikiancio epiduro tave tikrai nuvestu i ekstrini CP. Daug kur pasaulyje pilvo uzgulimas ir spaudimas kaip ir toks kaklelio praplatinimas yra tiesiog neleistina.

Del bendravimo. Bendravimas tikrai kraupus. Gal but vaikciojimas ir butu paskatines mazyles pasisukima ir atsidaryma, bet jeigu dar buvo trumpa virkstele, jis nebutu padejes. Taip pat neaisku, kaip cia is taves reikalavo vaikscioti ir supuotis ant kamuolio prie pajungto epiduro . Aplamai kaltinti moteri del jos patiriamu skausmu tai yra tiesiog bjauru, nepriimtina

Del Bozenos aplamai liudna . Kazkaip mes sugebam islepinti savo megstamiausius specialistus ir jie leidzia sau atsipalaiduot Kita karta tikrai bus kitaip, nes kitas nestumas, bus kitokia mazylio padetis, ilgesne virstele, aplamai viskas antra karta vyksta greiciau

ps atsiprasau del lietuvisku raidziu, rasau is viesuojo kompjuterio, cia lt klaviaturos nera

Nebūtinai...
Pvz. man pirmas gimdymas truko 4 val.
O antras 14 val. ir buvo tikrai košmariškas, labai sunkus.

Dėl išlepinimo pritariu, gaila, kad per daug iškelia nosis kai kurie.

Ačiū už palaikymą. Aš irgi esu linkusi manyti, kad man mažylė tiesiog buvo kažkaip ne taip įsistačiusi kaip reikia, nes ir virkštelė per trumpa tą galėjo įtakoti, tai man tie sąrėmiai kaip užėjo iškart skausmingi namie, taip ir tęsėsi visada tokio pat intensyvumo. Bet kiek neva per echo mane žiūrėjo, sakė, kad gerai įsistačiusi, galvyte žemyn, nu atseit viskas ok, bet nu paskui pats gi Razumas ir pasakė, kad dėl per trumpos virkštelės nesistatė į takus kaip reikia... Ir tiesa, kad iki 3-4 cm nieko daryti jie nenori, gali maldaut ir sienom lipt, o jiems atrodo, kad čia tiesiog esi ''skysta'' ir tikiesi, kad gimdymas tai bus gėlytės... Oi, tikrai negalvojau, kad pagimdysiu super duper lengvai, bet, kad ir taip ilgai kamuosiuos irgi negalvojau, o finale gi vis tiek skatino, tai toks apmaudas net apėmęs, kad tiesiog iškankino ir mane ir tą mano kūdikį pilve, o paskui jau su skatinimu ištraukė, nes jau tonai pradėjo darytis labai blogi ir pati jau atsijunginėjau... Ant kamuolio man išėjo ryte su dar pajungtu epidiūru pasisupuoti gal kokias 30 min., nes ten prie pat to aparato pasodino, bet vaikščioti tai kaip aš pavaikščiosiu, aš jau ant to kamuolio kaip leisgyvė sėdėjau ir kaip kokia su dvasiom kalbėdama supausi. Tas išlepimas labai jaučiasi iš bendravimo, laiko save kažkuo dievišku, kai tiek gauna liaupsių ir turbūt pamiršta, kad gali būti ir kitokių moterų, kurios nepagimdo per 2-3 valandas ir ne visoms pavyksta galų gale ir psichologiškai būti tokioms stiprioms kaip kitoms, vienos gal labiau stresuoja, kitos mažiau, manau, kad gydytojai turėtų išmanyti ne tik bendravimo etiką su pacientėmis, bet ir psichologijos kursus praeiti, kaip bendrauti pvž su ta gimdyve, kuriai yra labai didelis stresas ir kuri būna išsigandusi, kuriai atrodo, kad čia jau tikrai numirs ir kaip ją nuraminti, nes man tikrai buvo tokių vietų, kur aš jau mintimis atsisveikindavau su savo artimaisiais, vyru ir šiuo pasauliu... Jei dar kada bus antras, tai gal kitaip jau būsiu pasiruošusi, žinosiu, ko galiu tikėtis, koks tas skausmas, bandysiu galbūt iš visų jėgų neprigulti ir vaikščioti ir mažiau stresuoti, pirmas kartas visada labai baisus



Mane tai žinot, kas dažniausiai labai nuliūdina, kai tarkim kitos moterys pradeda sakyti ''nesuprantu, nejaugi tu nesugebi pakentėti tokio skausmo dėl savo mažylio?'' arba ''pamatysit, kai gims jūsų mažylis, iškart pamiršit visus skausmus ir galvosit, kad ir dar kartą iškentėčiau tiek pat dėl šito stebukliuko'', bet man taip nebuvo... Tikrai nebuvau pasiruošusi tiek laiko kentėti skausmus ir pabaigai vis tiek pagimdyti tik su skatinimu ir tais baisiais masažais, jau tada tikrai neatrodo, kad gali iškęsti tokius skausmus dėl to savo kūdikėlio, nes tuo metu net į galvą neateina mintis apie jį galvoti, nes jauti tik kaip tau praktiškai mėsas plėšo... O tuo labiau ir džiaugsmo nebuvo man jokio, kai mažylė užgimė, buvau tiek nusikankinus, kad paprasčiausiai gulėjau transe ir galvojau, kad numiriau, buvau įsitikinusi, kad aš tiesiog numiriau, atrodo girdžiu aplink visokius balsus, kaip pasako kiek mergytė sveria, koks ūgis, kaip vyras mane kalbina, bet nieko nesuvokiu, padeda man vaiką ant krūtinės, o aš net nepažiūrėjau į ją, jokių ašarų nebuvo ir jokios tokios ekstazės, kad ''oi, koks stebuklas, dar kartą norėčiau pakartot viską''... Iš tos savo reakcijos ir sprendžiu, kad man tiesiog buvo per daug visko, per didelė trauma, kad nebeliko nė krislelio džiaugsmo ir suvokimo, kad mano mažylė jau su manim, kad jau esu mama, kad tai mano ir vyro pats nuostabiausias kūrinys... Baisus dalykas, kai suvoki, kad neturėjai tos gimdymo emocijos, kuri aplanko daugumą moterų užgimus mažyliui, pasijauti kažkokia kaip nenormalia, kad tau negimė toks džiugesys ir palaima... Vėlgi, galbūt tai tas pats šokas ir stresas įtakojo, gal su kitu gimdymu būtų visai kitaip. Ai, bet aš jau čia šiek tiek į lankas išsiplėtojau, tema ne apie tai...