sveikos. bandau įsivažiuoti po mini atostogų, nelabai pavyksta kolkas
truputį į temą - lyginu viską, rankšluosčius, patalynę, rūbus, apatinius. viską, išskyrus kojines. bet aš tuo greituoju būdu - tiesiu patalynę, ant viršaus rūbą, ir keliais sluoksniais varau
kol išlyginu kokius 3-ejus vyro marškinius, jau ir paklodė būna išsilyginus. pati
į kapines per Vėlines nevažiavom šiemet(važiavom anksčiau). o pernai ir užpernai iš viso nevažiavom, ne LT buvom. Helouvyną šventėm pernai ir užpernai, nes vaikams reikėjo linksmybių - kai esi ne savo šaly, reikia kai kuriuos dalykus režisuoti. vaikai buvo laimingi, viskas pavyko, šiemet leidau rinktis - švenčiam šventę ar varom į Berlyną. pasirinko Berlyną, taip ir padarėm. apskritai sprendžiamasis balsas dažniausiai būna jų (švenčių klausimais).
su Berlynu viskas gerai, tik koks velnias mane pakusino imti kartu anytą
kelionės pabaigoj jau net vaikai iš meilių anūkų tapo pabaisiukais. bet jie taip nepratę, kad juos už rankų tampytų visur, jie mėgsta savarankiškais būti, o man tinka variantas, kad stebiu juos iš saugaus atstumo. bet ne močiutei... vietoj pailsėjimo pavargau žiauriai, bet visas 4 dienas elgiausi gražiai ir nei karto nepratrūkau (ko nepasakyčiau apie savo vyrą
)
dabar vaikai išaiškino mums, kad toks kelionių formatas jiems netinka. per trumpai būti, per ilgai važiuoti, kol grįžti namo, visi įspūdžiai išblėsta. "o tai kodėl mes negalėjom lėktuvu skrist, kodėl būtinai su mašina važiuoti? lėktuvas daug greičiau nuskrenda, laiko būtume turėję dar daugiau". Logiška. "ir močiutės tai nereikia, nes per sena, ir jai nepatinka tai, kas patiktų mums" - labai jau pritart negalėjau, nes į Lego Discovery ėjo. bet į cirką ne. ir į tv bokštą ne - sakė pinigų švaistymas tie abu reikalai. o mes su vyru šalia stovėjom ausis suglaudę, nes prieš mėnesį iš jos pasiskolinom pinigų statyboms. toks durnas jausmas - kaip ir kelioninis stalčiukas leidžia pramogauti, o va moralinis ne
nu nemoku aš iš tėvų pinigų imti. man ta skola - kaip atvira žaizda su ant viršaus druska pilama...
vakar dar darželyje paskaitą išklausiau
prasidėjo viskas juokingai - mano vidurinysis pareiškė, kad jo lydėt nereikia, nueis pats. kartais leisdavau, paskui su auklėtoja pakalbėjau, kad geriau palydėt - na ir ok, lydim. berniokas susiraukęs kaip naginė. atėjo į grupę, auklėtoja klausia ko piktas. paaiškinau. auklėtoja juokiasi, šalia kito grupioko tėtis pradėjo moralizuoti - kaip nesaugu vaikus paleisti, kaip tokios mamos kaip aš padaro iš vaikų potencialias pedofilų aukas ir tt. "kas galėtų paneigti, kad pedofilas netyko prie būtent šio darželio būtent jūsų vaiko?". grupėj susisukau greit, bet tas trolis iš paskos sekė, visą kelią pasakodamas, kokia aš bloga mama ir kaip nesirūpinu vaikais. kad vaikui net minčių neturėtų kilt eit vienam. kad iki 12 metų negalima net minutei vieno palikti. kad jis augo laisvai, nekontroliuojamas, ir jam dabar atrodo, kad vaikystėj juo nesirūpino. ir kad vaikai turi augti kitaip, nei kad mes augom. ir kad reikia 112 skambinti, pamačius vaiką vieną gatvėj, ir visokiais kitokiais atvejais.
nesiginčijau aš su juo, vienoj vietoj tik leptelėjau, bet jis nesureikšmino, praleido pro ausis ir sau neprisimatavo. paklausė manęs, ar esu skambinus kada 112, kokia ten profesionali pagalba. sakau - taip, daugybę kartų. nustebo - tikrai daugybę? sakau - taip taip, aš apskritai toks "shit-magnetas" esu, visokių keistų dalykų ir žmonių aplink mane atsiranda.
nesuprato.
žodžiu, grįžau namo išsiurbta, kol guodžiausi vyrui apsiblioviau. kažkokios rudeninės hormonų audros.
o šianakt sapnavau, kad nuėjau dirbt prostitute. ir pirmas mano klientas buvo policininkas
sakau, net sapnuose shit-magnetas....