Roma ir kraštelis Kampanijos

Žvilgsnis į gatvę ir kaimelio aikštę atėjus nuo bažnyčios: vyriška popietė.


Leidžiamės į aikštę.

Keli žodžiai apie kaimą:
Montepertuso, šiuo metu turinčio apie 700 gyventojų, kaimo ištakos aptinkamos V amžiuje. Tada čia gyveno Gotų bendruomenė, kurią 915 m. užėmė Narsete. Kaimas matė Federico II karalystės klestėjimą ir nykimą, nes čia buvo auginami medžioklei skirti karališkieji ereliai.
Puikūs vaizdai – 1973 m kruopštus buvusių žuvų auginimo tvenkinių, dabar tik dalinai matomų, restauratorių darbo rezultatas - prasideda nuo Fontana Vecchia di Montepertuso aikštės. Vienas buvo naudojamas skalbimui, kitas – kaimą aprūpino geriamu vandeniu. Restauruotas fontanas, prie kurio turistai dažniausiai ateina pasisemti geriamo vandens. Prie fontano yra ola ir bažnyčia/šventykla su Montepertuso globėjos Madonna St Maria delle Grazie atvaizdu.

Vaizdas į kaimą.


Mūsų vienas iš užmanymų yra pakilti link skylės Monte Gambera kalne. Aikštėje pamatome pažymėtus laiptelius, pagalvojame, kad ten. Einame.




Galiausiai pamatau vaizdą, kurį mačiau su google ieškodama kelio į Nocelle.
Pasigrožime bažnyčios ansamblio vaizdu ir sukame atgal.

Grįžtame į kaimelio aikštę. Sukame į kitą jos kraštą. Pagaliau pamatome tai, ko reikia.


Iki Monte Gambera - kalno su skyle - 20 minučių pėsčiomis. Lipame. Skaičiau, kad laiptai sutvarkyti 2009 m. Ant kalno prie skylės kasmet vyksta muzikos festivalis.


Šv. Marijos paveikslas kelyje. Anot legendos, amžinoje gėrio ir blogio kovoje Dievo patikėtinė Marija susitikusi kelyje velnio atstovę - gyvatę. Gyvatė puolusi, tačiau šv. Marija taip trinktelėjusi gyvatei kulnu norėdama parodyti, kad ji yra stipresnė, kad išmušė kalne skylę.



Papildyta:
Laukiniai miniatiūriniai ciklamenai.


Žmonių daržai su lauke nokstančiais pomidorais.


Ir Montepertuso bažnyčios vaizdas.


Geras laiptų takas veda tik iki gyvenvietės pabaigos. Iki pačios skylės kelias įvairus. Ir takelis mišku, kai kur išplautas liūčių. Ir senų akmenų takas. Kai kur patogus, kai kur išlūžęs. Į patį viršų kabarotis nelengva. Bet užlipome. Tiesa, nieko labai gero neišvydome.


Viršuje labai netvarkinga. Nuo festivalio likę laidų gabalai, šiukšlės, izoliacijos. Viršuje yra stalas su suolais, prie kurio ir papietavome. Bet neužsibuvome, nes labai košia vėjas.
Vaizdas neįtin. Į kitą skylės pusę matosi kalnai. O mūsų pusėje - šabakštynų miškas.




Greit nusileidžiame žemyn.

Nusileidę į Montepertuso, negaišdamos sukame link Nocelle kaimo, kuris mažesnis už Montepertuso. Bet gražesnis.

Vis atsisukame pažiūrėti, ką paliekame už savęs:


Ir "pradurtas" kalnas. Iš toliau jis gražiausias.


Nepaprastai graži panorama.




Montepertuso tolsta.




Žvilgtelim ir į kitą pusę - kalnus.


Tarpeklis tarp Montepertuso ir Nocelle kaimų.


Iš Montepertuso į Nocelle pusvalandis ėjimo geru asfaltuotu keliu. Eismo beveik nėra, nes nuvažiuoti įmanoma tik iki Nočelės kaimo.


Prieiname nuorodą, rodančią Nocelle. Žinoma, Nocelle galima pasiekti ir einant plentu. Bet sukame į pėsčiųjų taką.

Taigi, sukame į pėsčiųjų taką, vedantį į Nocelle.


Kai kur atsiveria panorama.


Vienas iš Nocelle viešbučių - Vila Sofia.




Dailus suoliukas.








Papildyta:










Prieiname vietą Nočelėje, kur yra Sentiero degli Dei trasos pabaiga.

Labai knieti palipti laipteliais aukštyn ir bent kiek paeiti taip planuotu keliu. Bet abi gerai žinome, kaip bus: paeikime dar iki to medžio; tai dar paeikime ir iki to akmens; ai, tai einam iki pabaigos, šiaip ar taip nedaug liko. O dabar jau gerokai po pietų, laiko eiti trasa nebėra pakankamai. Tad neleidžiame savyje nubusti velniukui ir skuodžiame laiptais žemyn, link Positano.

Sentiero degli Dei žygeivis.


Nocelle - labai jaukus kaimelis su senais akmeniniais namukais ir tvoromis, siaurutėmis gatvelėmis. Sukame į aikštę prie bažnyčios.


Akiratyje - vėl Positano siluetai.


Aikštė prie bažnyčios.




Aikštėje yra geriamo vandens kranelis.

Žiedai. Šioje kelionėje jų matėme labai nedaug. Tad mėgaujamės.









Papildyta:
Atsigrožime tylia ir jaukia Nocelle aikšte ir sukame į taką link Positano.





Beveik visur yra akcentuojama, kad baigus eiti Sentiero degli Dei ir nusileidus Positano, žygis baigiasi Positane. Iš tiesų jis baigiasi Arienzo kaimelyje, esančiame už 2 km nuo Positano.
Taigi, mūsų laukia 1700 laipteliai ir geras pusvalandis žemyn.


Pažiūrime ir į kitą pusę - į Praiano.


Ir į kalnus virš galvų.


Bet prieš akis - Positano.

Iki Arienzo lieka vis mažiau. Mūsų kelias žemyn užtrunka ilgiau nei parašyta nuorodose, nes vis prisėdame tai pasigrožėti, tai krimstelėti.

Pasiekiame gyvenamuosius namus, takas tik pagražėja.


Šiuose namuose turbūt yra kūdikis?




Liko visai nedaug.




Jaukus kiemelis.

Jau matosi kelias. Prieš pat nosį pravažiuoja SITA autobusas. Nusileidę ant važiuojamosios dalies, pamatome ir SITA stotelę. Prie stotelės ženklo jokių grafikų nėra. Išsitraukiu savo atsispausdintus namuose. Iš Amalfi autobusas važiuoja kas valandą. Bet už 15 minučių turėtų būti kažkoks tarpinis autobusas. Grafike Arienzo stotelės nėra. Galvojam, jei kitas autobusas už 15 min, luktelkim čia. Bandysim stabdyti rankomis mojuodamos. Jei nestos, eisim 2 km į Positano Sponda stotelę.

Arienzo autobusų stotelė.


Laukiame ilgiau nei 15 minučių. Stotelėje prisirenka pilna žmonių. Pasipila į visas kelio puses jie.
Netoli mūsų atsistoja dvi merginos. Tranzuoja. Sustoja prabangus automobilis. Joms kažkas netinka. Stabdo toliau. Sustoja mažiukas automobiliukas su priekaba. Merginos nubėga prie jo. Atrodo, tinka.
Vairuotojas atidaro priekabėlės groteles. Merginos įlipa.


Vairuotojas dar joms įmeta po pagalvėlę.

Uždaro groteles.


Ir nuvažiuoja.


Visai kaip itališkuose filmuose. Negalėjau nenufilmuoti šito epizodo.
Kalbame, gal be reikalo atsisakėme vyrioko, siūlančio nuvežti į Vezuvijų, draugijos.

Autobuso išlaukėme lygiai valandą.
Atvažiuoja jis sausakimšas. Bet kažkaip įlipame, nors daug žmonių netilpo. Važiavome namo ilgai. Nes tai pamiršdavo išlipti kažkas, tai nespėdavo.
Vakaro saulės apšviesta pakrantė buvo labai graži. Tik nebefotografavau tokioje žmonių minioje.

Išlipame Sorrento centre, dar pavaikštome, nusiperkame labai skanią picą.

Diena buvo graži. Nesvarbu, kad planai nepasiekti.

2013-10-11 Penktadienis. Ravello, Atrani, Amalfi.

Vėl dundame nuo tamsumos. Lekiame į tą patį 6 valandos autobusą.

Planuose nuvažiuoti iki Amalfi, tada persėsti į autobusą, vežantį į Ravello. Ir pėsčiomis nusileisti žemyn.

(5070) autobusas Sorrento-Amalfi.
(5110) autobusas Amalfi-Ravello. Yra galimybė važiuoti autobusu su atviru stogu.

Abu autobusai važinėja tankiai. Todėl nusigauti iki Ravelo autobusu nėra jokių bėdų.

Pajudame laiku - lygiai šeštą. Tas pats vakarykštis vairuotojas. Draugiškai pasisveikiname. Klausia: "-A Positano?". "-A Amalfi". Judame. į Artecard tik ranka numoja. Iki Positano esame vienintelės keleivės. Tik dangus šiandien nedžiugina. Didesnė jo dalis pilko debesies užniaukta.





Pravažiuojame Positano. Sukame link Praiano.
Stebime, kaip siaurais pakrantės keliais prasilenkia automobiliai, ypač didelės mašinos. Fūros susilanksto veidrodėlius ir po centimetrą tiek vieni, tiek kiti prasimūgina.
Arba: važiuojame per Praiano. Siaura vieta. Mūsų autobusas sustoja, priešais atvažiuoja kitas autobusas. Tas kitas autobusas sustoja tiesiog viduryje gatvės paimti iš viešbučio pamojusių senukų. Senukai bando gatvės pusėje atidaryti autobuso bagažinę. Jiems nepavyksta. Išlipa to autobuso vairuotojas, atidaro, sudeda, uždaro. Ramiai, neskubėdamas. Tie už mūsų tiek už ano autobuso nemaža eilė išsirikiavusi, nieks nepypina, nesibrauna pro šonus. Visi ramiai laukia. Žinoma, tokiu keliu niekur nenuskubėsi. Bet ta ramybė šiame krašte mane užbūrė.

Įdomu stebėti kelią.









Štai ir Amalfi. Autobusų stotis prie pat jūros.
Debesys ant kalnų atrodo nejaukiai.

Autobusai į Ravello išvyksta iš tos pačios stoties, kur ir kiti SITA autobusai. Jie bazuojasi stoties pakraštyje, į Atrani pusę. Nedidukai autobusiukai.

Artecard neužkliūna. Važiuojame. Kylame serpantinu į viršų. Ima lyti. (Bandau įsivaizduoti save važiuojančią autobusu su atviru stogu. )
Nuotaika niaukiasi, lygiai taip pat, kaip niaukiasi dangus.
Vairuotojas pasako, kad jau Ravello. Visuose autobusuose garsiai pasako turistinių stotelių pavadinimus.

Pereiname tunelį - ir jau Ravello.
Savo jaukumu Ravello pribloškia nuo pirmos akimirkos. Bet lygiai taip pat pribloškia ir šalčiu, stipriu lediniu vėju, užpilkavusiu dangumi. Laimei, čia jau nulyta.

Skaičiau kažkur, kad Ravello paprastai būna keletu laipsnių vėsiau. Bet šia info kažkaip praleidau. Dabar galiu patarti visiems, kad Ravello tikrai vėsiau.



Trumpai apie Ravello:
Ravello įsikūrė 5 amžiuje kaip priedanga nuo barbarų invazijos. 9 amžiuje Ravello buvo svarbus Amalfio Pajūrio Respublikos miestas dėl vilnos gamybos. Vėliau tapo stambia vyskupija su daugybe gyventojų, turgaus aikštėmis, parduotuvėmis, amatais. Po Pizos Respublikos atakų prasidėjo gyventojų ir ekonomikos mažėjimas, Ravello nusilpo, žmonės išsikėlė gyventi kitur.
Ravello dabar yra didelis kaimelis. Tai yra įspūdinga ir neprilygstama vietovė, išsidėsčiusi vienoje iš pakrantės kalnų 335 m. viršūnėje. Vagneris čia sukūrė dalį savo operai Parsifal, David Herbert Lawrence čia parašė dalį savo knygos „Ledi Četerli meilužis“.
Ravello paprastai yra tyliau, nei apatiniuose pakrantės miesteliuose.

Katedros aikštė.


Katedra.


Jau pastatų, aikščių ir gatvių jaukumas.


Greitomis apibėgame apie Katedros aikštę. Bet taip šalta, kad kūnas net kalatojasi ir dantys barška... Lekiam sušilti į Katedrą.

Ravello katedra arba Duomo – 11 a. bažnyčia. Katedroje yra vertingos kelios 12 a. bronzinės durys su 54 Kristaus kančių scenomis. Interjeras turtingas ornamentais, dviemis marmurinėmis sakyklomis. Daugiau prašmatni yra dešinėje altoriaus pusėje esanti šv. Dvasios sakykla. Kairėje nuo pagrindinio altoriaus yra koplyčia, skirta stebukladariui šv. Panteleone. Ir laikomas jo kaujo buteliukas – drumzlinas skystis, kuris tampa peršviečiamu kiekvieną liepos 27 d. – kankinio mirties dieną. Kriptos laiptai veda žemyn į muziejų, saugantį Rufolo biustą ir šv. Barbaros relikvijas.







Sušylame, apžiūrime bažnyčią ir muziejų ir bandome eiti į gatves.

Piešta keramika madinga ir čia.


Dar turime nepanaudoję pusantro objekto pagal Artecard kortelę. Esame skrudžės, todėl nusprendžiame pirma eiti į Villa Cimbrone, kurios lankymas kainuoja 7 eur. Su Artecard į ją įeisime nemokamai. O tada grįšime iki pigiau kainuojančios Rufolo vilos ir ji bus tik pusę kainos.

Susiorientuojame, randame ženklus į Villa Cimbrone ir einame.

Keista instaliacija.


Žvilgsnis į apylinkes.


Priešais geltonuoja Monastero di Chiara.




Štai ir matosi. Kokių 10 minučių prireikė neskubant pasiekti.


O Villa Cimbrone šonu reiks leistis žemyn į Amalfi.




Atsisukame į kur atėjome.


Šioje ir kitose nuotraukose matyti take išlieti nuolydžiai. Galvojau, kad neįgaliems čia. O pasirodo, vietiniam transportui: nedideliems net nežinau kaip pavadinti - automobiliukams/traktoriukams/keturračiams. Važinėja jie su tais mini ir viską vežioja mini priekaboje, ko žmogui gyvenime reikia.

Taigi, įėję pro arką su vilos pavadinimu, sukame dailiu takeliu.






Šis spalvingas takas prieš įėjimą man taip patinka.
Patenkame į kiemą.


Vila dar tik pradėjusi darbą. Neveikia kasininkės kompiuteris. Paprašytos paliekame savo Artecards, gauname po vilos planą ir einame dairytis.
Pirmiausiai dėmesį patraukia gražus kiemelis.




Šiek tiek info iš gido: ši vieta - unikalus ir žavintis taškas. Jei Ravello kai kada atrodo atitrūkęs nuo visos Amalfio pakrantės, tai čia jaučiamasi atitrūkus nuo Ravello ir viso pasaulio. Dauguma originalių pastatų yra paversti į ištaigingą viešbutį, bet galite dirstelti į trapų, gėlėmis puoštą vienuolyną ir nusileisti į kriptą. Tai ko gero vienintelė pasaulyje kripta su vaizdu virš uolų ir jūros. Sodų takai veda žemyn prie turbūt geriausiai žinomo Ravello taško Belvederio, žinomo kaip Begalybės terasa. Prie viešbučio yra kavinė, kurioje galima pasėdėti bežiūrint į Drakono slėnį ir jūrą. Sodai dideli, todėl neskubant čia galima praleisti pora valandų. Netoli įėjimo galima pasigrožėti rožių sodu.

Kripta.

Išeiname apsidairyti po sodus.




Aplink rūkas, vėsu, kvepia drėgme. Lietuviškas lapkritis, tik kad žalios spalvos yra.


Krepšeliai - šiukšliadėžės.


Į Ravello atėjo ruduo.


Vaizdas į jūrą nuo Čimbronės.




Artėjame link vilos pasididžiavimo.