Roma ir kraštelis Kampanijos

Kiemelis. Net nebepamenu, kieno, bet tokio tipo kiemai egzistavo daugelyje turtingesnių namų.






Kelias.




Thea, dabar prisiminiau apie tą istorinę piceriją Pompėjos muziejuje. Jos neįsidėmėjau, bet kažkurioje vietoje girdėjau, kad gidai turistams pasakoji apie picas ir kad dabartiniai picų kepėjai yra išlaikę senovinę kepimo technologiją. Tai spėju, bus ta pati.

Termos:

Dar vienas namas:


Prieiname Amfiteatrą, talpinusį iki 12 tūkst. žiūrovų - labai jaukus pušų kelias iki jo:






Gatvės pilnos turistų:




Vezuvijaus įsiveržimo užklupto Pompėjos gyventojo poza.


Kiemas:


Vizitinė Pompėjos muziejaus kortelė. Tik Vezuvijus mums savo viršūnės taip ir neparodė.


Pompėjos muziejuje prabuvome apie tris valandas. Dar galėjome eiti ir eiti. Bet ilgainiui vaizdai ėmė darytis tokie patys. O ir žmonių minios. Kur įdomu ir žymesnis objektas - minios turistų ir grupių. O ramesnės gatvelės beveik visos vienodos.

Išeiname pro tuos pačius vartus, kaip ir atėjome: Porta Marina. Vartai yra prieš pat Circumvesuviana traukinio stotelę.

Eidamos iš muziejaus, sprendžiame, ką daryti su Vezuvijumi. Būtume sutikę mokėti 20 ar 30 eur ir važiuoti su agentūra - mikriukais. Bet neramina visą dieną kabantis debesis virš ugnikalnio. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, esame linkę atidėti jo lankymą.

Tik išėję iš muziejaus, prie stotelės matome stovintį EAV autobusą. Pagal Artecard aprašymą, EAV autobusai įeina į kortelės kainą. Bet internete esu skaičiusi, kad vairuotojai nevežė žmonių su šia kortele. Galvoju, gal mums pasiseks. Su drauge nutariame, kad jei veš nemokamai, važiuojame. Ne taip bus gaila, jei nuvažiavę pamatysime pieną.
Bet nemokamai neveža, tai ir nevažiuojame.

Einame į Circumvesuviana, važiuojame iki Castellammare di Stabia.

Castellammare di Stabia Circumvesuviana ir funikulieriaus stotis:


Ko reikia toje Castellammare?
Ryt anksti ryte iš čia turime pajudėti į Bomerano. Labai ilgai internete ieškojau, kurioje vietoje yra autobusų stotelė. Todėl norėjau patikrinti, kaip ten viskas yra.

Castellammare di Stabia eilinė gatvė.


Randu stotelę, kurią nurodė keliautojai bei kurią rodė google gatvės vaizdas. Bet tik stotelė ir stulpai su lentelėmis, kad čia yra Sita bus stotelė. O nei jokių grafikų, nieko. Be to visa stotelė užstatyta automobiliais. Klausiu sėdinčių žmonių, ar čia stotelė į Bomeraną. Pakilnoja pečius ir viskas. Klausiu jaunų mokinių mergaičių, ar čia ta stotelė. sako, kad taip. Gal kažkiek lengviau, bet abejonių neišsklaido.
Pabūnam čia dar apie pusvalandį, pažiūrim, kaip vyksta važinėjimai ir einame link funikulieriaus.

Stotelė Via Europa.


Sugrįžtame prie funikulieriaus. Galvoju, pakilsime bent jau į Monte Faito kalną, nuo kurio turėtų atsiverti panorama į Neapolio įlanką ir Vezuvijų. Viršuje taip pat galima pasivaikščioti. Prieš kelionę susiradau, kad spalio mėnesį funikurierius kelia iki 16:25. Dar tik antra.
Nueinu į kioską paklausti, kada bus funikurierius. Pardavėja rodo rankas X sukryžiavusi, kad finito...

Vaikščiodama su žmogiuku mačiau, kad Castellammare di Stabia yra gražus parkas. bet jau nebesinori. Šios dienos blaškymaisi, nesėkmės numušė visą kelioninį džiaugsmą.

Sugalvojame grįžti į Sorrento ir likusią dieną praleisti Sorrente.

Traukinys pravažiuoja prieš pat nosį. Sėdime pusvalandį Castellammare di Stabia Circumvesuviana stotelėje ir laukiame kito. Kažką praneša per garsiakalbį. Iš atsitiktinių žodžių ir pagaudama pavienius žodžius itališkai, suprantu, kad vykstantiems į Neapolį reikia eiti į kito numerio kelią. Šioks toks prieš akis vykstantis veiksmas užmuša nuobodų laukimo laiką.

Pagaliau parvažiuojame. Užbėgame namo pavalgyti. Einame į Sorrento.

Pirmiausiai sukame apžiūrėti arčiausiai mūsų namų - žemiau stoties esantį A. Lauro parkelį. Aukšti mūsų kraštuose neaugantys medžiai, žydintys strelicijų krūmai.


Prie Tasso aikštės pamatome laiptelius žemyn į gilų tarpeklį link Piccola Marina. Leidžiamės į statų tarpeklį. Sukti laiptai geležiniai, purvini. Aplinka nešvari, dvokia šlapimu.





Nusileidžiame į kelią ir dalį kelio einame pakraščiu.

Marina Piccola - nedidukas uostas, iš kurio plaukia laivai į Kaprį, Iskijos salą ir Neapolį.


Besileidžiant šiuo keliu į Marina Piccola vaizdai man patiko. Spalvingi namai, bažnyčios, stovintys ant stačios uolos ir lipantys vieni ant kitų.




Štai ir nulipome.

Labai patinka šio krašto gana temperamentingų žmonių ramumas.
Stoviu viduryje tuščios gatvės, fotografuoju. Matau atvažiuoja autobusas. Niekaip neapsisprendžiu dėl kadravimo, tad derinu kadrą toliau, nes matau, kad autobusas ant manęs nesiruošia važiuoti. Galiausiai nupyškinu. Pasitraukiu. Vairuotojas šypsosi, man linkčioja ir ciao ciao siunčia. Ir daugiau atvejų teko stebėti, bet apie juos vėliau.



Apžiūrime agentūrų kioskelius, išsianalizuojame laivų į Kaprio salą plaukimo laikus. Einame pasivaikčščioti prieplauka.






Į viršų lipame kitais laiptais. Šie jau platūs, apšviesti, nesmirda. Išlendame pro bromą prie San Antonio bazilikos.
Einame į savo pamėgtą apžvalgos aikštelę.


Vėl vaizdai nuo jos.


Sėdime ilgai. Ima lyti. Mūsų skalbiniai... Dieną jie jau buvo beveik sausi.
Bėgame slėptis į San Antonio baziliką. Bažnyčioje prasėdime virš pusvalandžio, nes lietus pereina į liūtį.
Kiek apstojus, einame į lauką, sukame link vienos iš populiariausių Sorrento lankytinų vietų - Villa Comunale.

Bažnytėlė prie jos.


Pavaikštome. Visur šlapia, nėra kur atsisėsti. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs debesys. Tai nustoja, tai vėl pradeda lyti.



Nusprendžiame, kad eime link namų.
Prekybos centre nusiperkame maisto. Pareiname namo, vakarieniaujame. Prasideda tokia liūtis su žaibais ir griaustiniu, kad .

Sprendžiame, ką darome su rytdiena. Šios dienos nesėkmės man išmušė pagrindą iš po kojų. Suabejojau realiu rytdienos plano įgyvendinimu. Galvoju, kas bus, jei nuvažiuosime į Castellammare di Stabia, o autobuso taip ir nesulauksime. Juk bus prarasta nemažai laiko.
Kas bus, jei vis tik nuvažiuosime, o dėl liūčių Sentiero degli Dei trasa bus uždaryta.

Nusprendžiame improvizuoti. Rytoj iš pat ryto važiuoti į Positano ir eiti atvirkštine tvarka. Aišku, iįpūdžių prasme gal ne taip gražu, bet bent jau nesėdėsime baisiame užkampyje ir nesigailėsime dėl sugaišto laiko.

2013-10-10 Ketvirtadienis. Sentiero degli dei, Positano, Montepertuso, Nocelle.

Kaip minėjau, šiai dienai buvo planuotas žygis pėsčiomis Dievų takais - Sentiero degli Dei trasa.

Trumpai apibūdinsiu: nuo Agerola gyvenvietės prasideda Dievų kelias – Sentiero degli dei, einantis palei vakarinę Amalfio pakrantę, pilnas kvapą gniaužiančių vaizdų. Takas prasideda Bomerano kaimelyje ir baigiasi Nocelle, šalia Positano.
Anot legendų, kartą Monti Lattari kalno Dievai nusprendė nusileisti šiuo keliu, einančiu iki Positano palei jūrą ir pasigrožėti Sirenomis bei pasimėgauti jų užburiančiu dainavimu. Paliko pėdas, nuo kurių žmonės gali pasigrožėti dieviška panorama.

Iš Sorrento iki Bomerano visuomeniniu transportu nusigauti yra du būdai: per Amalfi arba per Castellammare di Stabia.
Per Amalfi:
Autobusu 5070 SITA važiuoti į Amalfį. Ten persėsti į 5080 SITA autobusą, vežantį į Agerola (Išlipti stotelėje Bomerano).
Per Castellammare di Stabia:
Iš Sorrento Circumvesuviana traukiniu važiuoti iki Castellammare di Stabia. Eiti iki Via Europa esančios autobusų stotelės C.mmare (V. le Europa) ir iš jos su 5080 SITA autobusu važiuoti iki Bomerano.
Castellammare di Stabia yra ir kita 5080 SITA autobuso stotelė, vežanti į Bomerano: Castellammare Terme. Bet aš jos taip ir neatradau.

Šių ir visų kitų SITA autobusų grafikai yra čia. Spausti ant Orari. Ten bus puslapio apačioje.

Į Sentiero degli dei patariama eiti tik geru oru.
Dažni lietūs, šiai dienai taip pat rodomi galimi krituliai buvo viena iš priežasčių, dėl ko norėjosi keisti planą.

Taigi, improvizuojame pagal save. Eilinį kartą nubundame anksti ir lekiame į pirmą autobusą, vežantį į Positano.

Tamsu, žmonių nedaug, visi dar miega. Romantikas:


SITA autobuso stotelė iš tolo šviečia. Yra visi grafikai. Sutikrinu, kad sutampa su mano turimais.


Autobusas atvažiuoja kiek prie 6 val. Klausiame, ar į Amalfį. Pasakome, kad mums reikės Positano. Vairuotojas į mūsų rodomas Artecard korteles net nepažiūri.
Išvažiuojame laiku, šeštą.
Iš pradžių autobuso kelias suka pro miestelius, vėliau eina pjūriu. Žiūrime bundančio krašto vaizdus.

Galiausiai pamatome, kad jau Positano.
Skaičiau, tiek ir grafike nurodyta, kad važiuojant į Amalfi, autobusas stoja Chiesa Nuova stotelėje. O važiuojant atgal - Positano Sponda. Noriu užbėgti įvykiams už akių, ir pasakyti, kad Positane stoja tiek Chiesa nuova, tiek miesto centre, tiek Sponda. Važiuojant atgal- taip pat visur stoja.
Ir apskritai, jie stoja visur, kur yra SITA stotelė. Bent jau per mano trumpą patirtį taip pasirodė.

Bet važiuojant pirmyn, buvau įsitikinusi, kad stos tik Chiesa nuova. Taigi, ir išlipame.
SITA autobuso Chiesa nuova stotelė Positane.

Esame dar visai žalios tuose pakrantės miesteliuose, kur namai vieni ant kitų lipa.
Iš kart prie stotelės neieškojome laiptelių, ėjome judraus kelio, kuriuo ir atvažiavome - Via G. Marconi pakraščiu. Kai imdavo dideliu greičiu lėkti mašinos, būdavo neramu. Kažkur bandėme leistis, bet patekome į kiemą. Taigi nusprendžiame pakentėti ir eiti ta judria gatve. Krašte kelio palei stačią įlanką sustatyti automobiliai. O kita puse abiejomis kryptimis laksto motoroleriai, automobiliai, didelės mašinos. Žiūrim, vietiniai eina ramiai. Tarsi važiuojančių pareiga būtų apsaugoti juos. Tai ir mes taip einame. Tik jei koks sunkvežimis atlekia, tada jau neriame už parkuojamo transporto.

Nebuvo smagu eiti tokiu keliu, bet ir ne pasaulio pabaiga dar.

Bundantis miestas:


Pamatome skylę Monte Gambera kalne, esančiame virš Montepertuso kaimelio. Ji - tiek buvo, tiek bus mūsų šios dienos planuose.


Tarsi Positano vizitinė - Santa Maria Assunta bažnyčia ir į kalną lipantys pasteliniai namukai.




Ties šia vieta būtume nusileidę, jei būtume ėję Sentiero degli Dei nuo Bomerano ir nuo Nocelle tęsę žygį per Montepertuso. Dabar iš čia tik pakilsime. Apie šitą vietą yra ir SITA bus Positano centro stotelė.


Džiaugiamės, kad pagaliau radome padorų nusileidimą į miestelį.

Keramikinė nuoroda ant sienos kampo:


Ir kitokios rūšies keramikiniai piešiniai, būdingi šiam regionui:


Santa Maria Assunta bažnyčios:

Trumpai apie Positano:
Pirmasis Amalfi kranto miestas, kurį galime vadinti tikru pakrantės miestu yra Positano. Viduramžiais Positano stipriai konkuravo kaip jūrų uostas, bet ilgainiui nusilpo. Todėl mūsų laikais miestelyje klesti turizmo verslas. Positane yra keli paplūdimiai ir daug nedidelių drabužių parduotuvėlių. Bet labiausiai Positano miestas atsimenamas iš krūvos vienas paskui kitą nuo jūros į statų kalną lipančių pastelinių namukų.

Leidžiamės link jūros:


Santa Maria Assunta bažnyči nuo jūros:




Pasteliniai namukai:


Paplūdimys iš ryto tuščias. Tik daugybė palaidų benamių šunų ir naujai darbo dienai besiruošiantys kavinių bei parduotuvių darbuotojai.


Neramina ant kalnų kabantys ir žemyn bandantys leistis juodi sunkūs debesys. Susilaikome nuo lipimo kol kas, dairomės po Positano.


Virš jūros - giedra.


Traukiame į gatveles.

Papildyta:
Ankstų rytą jos visiškai tuščios ir tylios.






Žavus suoliukas:


Ir jaukus kiemas su vietovei būdingais piešiniais ant keramikos:

Kad nusprendėme dar kiek pasidairyti po Positano, tai sukame link Fornillo paplūdimio ir prie jo esančių senovinių bokštų. Link jų veda pėsčiųjų takelis.












Nuo čia nutariame, kad grįšime. Nesinori nusivėluoti į žygį. Pamažu sukame atgal.
Kitoje tarpeklio pusėje esanti Positano dalis:


Stebime vietinių gyvenimą. Stebimės, kaip kiek virš metro pločio gatvėmis važiuoja mažyčiai automobiliukai-motocikliukai, miniatiūrinėse priekabose vežantys į uostą ar stotį viešbučių gyventojų bagažą. Tokiomis pačiomis priemonėmis pristatantys prekes ir produktus į kalno šlaite įsikūrusias kavines ir viešbučius.

Sugalvoju, kad iš Positano iki Nocelle juk galime pavažiuoti autobusu. O ten matysime, ar eisime atvirkštine Sentiero degli Dei trasa, ar grįšime pėsčiomis į Positano.
Einame ieškoti, kur stoja vietinis autobusas, vežantis iki Montepertuso ir Nocelle.
Ryte, kai ėjome keliu išlipę iš autobuso, tikrai matėme, kad apačioje yra dar vienas platesnis kelias, kuriuo važiuoja ir didelės mašinos. Gal valandą prasidavėme, pralaipiojome, niekaip neradome. Laikas tai bėga.
Apima nusivylimas, kad atrodo į saują telpančiame miesteliuke visai nevaldau situacijos. Kad ši kelionė- vieni blaškymaisi, neradimai ir neišsipildę planai. Atrodo, kad praeitos kelios savarankiškos kelionės tebuvo tik sėkmingas atsitiktinumas. Užeina mintis, kad ne tik ši kelionė nebeteikia džiaugsmo, bet apskritai nebenoriu keliauti.

Pagaliau netyčia išeiname į gatvę. Sekame ja, kol ji atveda iki Piazza del Mulini stotelės. Tai galinė apatinio miestelio stotelė.


Žvilgt atidžiau į žemėlapį - gi stotelė išeina iš pagrindinės pėsčiųjų gatvės Del Mulini einant nuo Santa Maria Assunta bažnyčos. Man jau visai kukū. Šitaip jos nerasti...

Autobusas bus už pusvalandžio. Sėdime ir laukiame.
Kai iki autobuso liko vos kelios minutės, man toptelėjo, kad čia gi kitos firmos - Flavio Gioja - autobusas. Ir mūsų kortelė netiks nemokamam važiavimui.
Nusprendžiame, kad jei jau taip sekasi, tai einame į Montepertuso pėsčiomis, jei jau nevežtų už dyka. Akurat, Šiai autobusų kompanijai Artecard netinka.

Sukame gatve į viršų:

Taigi, einame aukštyn C. Columbo gatve iki prieisime laiptelius su kompasu. Pakartoju jau rodytą nuotrauką:


Lipame jais, užlipę kertame Via Marconi gatvę - tą, kuria ryte atėjome nuo autobusų stotelės. Einame link Liparlati autobusų stotelės, ties kuria yra pakabinti planai su trasomis. Kylame laipteliais aukštyn, pereiname tą mažytį tiltelį:


Sukame į dešinę ir pataikome į kitus laiptus. Laiptai kyla, Positano lieka vis žemiau.


Priešais ateina moterytė. Pasisveikina. Pažiūri į mano Cicerone gidą ir užjaučiančiu balsu, kiek supratau, itališkai "Padėk, Dieve"... Galvoju, tai kas mūsų laukia? Nes rinkdama info apie trasą, esu radusi atsiliepimų netgi sportuojančių žmonių, kad lipti iš Positano iki Montepertuso buvo labai sunku. Galvojam, dėl savo kvailų ambicijų atsisakėme važiuoti autobusu, tai dabar liksim visai be nieko. Na, bet einame, jei bus labai sunku, juk grįšime.

Virš kalnų vis dar kabo pilki debesys:


Galiausiai prieiname nuorodą į Montepertuso arba kapines:


Positano mažėja ir tolsta nuo mūsų. Karšta.


Ėjimas atbuline trasa tikrai nėra geras dalykas, nes turime ištisai grežiotis atgal. Tad prisėdame ir ilgiau žiūrime į patikusį vaizdą. Dar ir užvalgome.


Villa Croce - dar vienas ženklas, kas esame teisingame kelyje.




Apačioje - kapinaitės:

Pavienių namų jaukiuose kiemeliuose vis užmatome kažką mielo.


O Positano paliekame visai mažytį.


Betoninis takelis, vedantis į Montepertuso kaimą yra labai tvarkingas. Vaizdai gražūs ir į kitą pusę žiūrint.


Aišku, Positano su smaragdine įlanka - nepakartojamas.


Įeiname į kitokią kelio atkarpą. Toliau jis veda pro krūmus, alyvuogių giraites, mišką, žmonių daržus. Betoninis takas šiukšlinesnis. Pakraščiai netvarkingi. Visur girdisi vamzdžiais bėgančio vandens čiurlenimas. Krantų nebesimato. Ne taip gaila, kad einame atvirkštiniu keliu.

Taip "gaudomos" alyvuogės.


O čia nuo kažko aprišti kamienai.


Jau matyti Montepertuso kaimelio bažnyčios bokštas. Ir labai juodi debesys ant kalnų.


Tokiais laipteliais ir ėjome. Lipome ilgai, gal apie valandą. Per visą kelią sutikome tik du žmones. Mus aplenkė anglakalbės moterys. Lipimas tikrai nesunkus. Žinoma, sukaitome. Ir kojas pakirto. Tad nežinau, kokiu sportu užsiima tie žmonės, kuriems čia lipti buvo sunku. Nors jei būtų buvę karšta, tai tikrai nelengva dėl karščio būtų.


Žmonių daržiukai:


Jau matosi Montepertuso.

Nuo pakeliui praeito viešbučio tvoros nusiraškau kekę mažyčių bet labai skanių mėlynųjų vynuogių. Pagaliau ir Montepertuso. Gatvelės ypatingo jaukumo ir ramumo.




Nuoroda į aikštę:


Ir bažnyčios šonas.


Kitoje pusėje savo sode tuntinėja dieduliukas. Pasisveikiname. Užkalbina, aišku, mes nesuprantame. Klausia, americano? Mes: no, lituano. Klauso. Lithuania, Litauen, Litva... Paprastai visą šitą tiradą išpilu, kai žmonės paklausia, iš kur mes. Vien Lithuania pasakyti paprastai negana.
Paklausia vardų. Prisako komplimentų, palinki geros dienos, kiekvienai labai dėmesingai pasiunčia po oro bučinį.

Atsisveikiname, sukame link bažnyčios.


Įdomu, americano jie vadina visus užsieniečius? Ar mes čia į amerikonkas panašios, kad mus vis pavadina "americano"?
Papildyta:
Prie bažnyčios, kaip ir daug kur Italijoje, sporto aikštė:




Vaizdas į kaimelį ir kalną su skyle.


Nuo bažnyčios prieigų - vaizdas į jūrą.


Ir į kaimelį.


Atsigrožime ir sukame į kaimelį.