Roma ir kraštelis Kampanijos

Aš Romą bandžiau žiūrėti, Romos nerodo.

Sakiau, kad labai daug lankytojų Romoje spalio mėnesį. Matyt dėl to visur eilės tokios.

O pušys tai tikrai

O mes einame tolyn į Trasteverę. Einame paupiu. Bet jo krantas apaugęs medžiais, tai ne kažką ir matome. Tiberis arba Teverė nėra plati upė.
Praeiname pirmąjį - Palatino tiltą. Mes norime praeiti tuo garsiuoju senoviniu tiltu per Tiberį, jungiančiu miestą su Tiberio sala.

Lapai gelsta, Romoje irgi rudenėja:


Pagaliau pasirodo ir tiltas:


Žvilgtelim atgal, į tiltą, kurį ką tik praėjome: Palatino tiltą:


Štai ir senasis tiltas per upę:


Jo dekoracija ar juodukų parduodamos smulkmenos:


Žvilgsnis į krantinę:


Ir atgal:


Tiberio salos pastatas:


Ir tiek šilumos lauke:


Papildyta:
Tiberio sala – Isola Tiberina - beveik visą salos paviršių užima dabartinė bonifratrų ligoninė, veikianti nuo XVI a. Tai viena iš seniausių miesto ligonių. Sala senovėje buvo svarbi ne tik dėl ligoninės, bet ir kaip jungtis tarp dviejų Tiberio krantų.

Bažnyčia saloje:


Senieji pastatai:




Dar žvilgsnis atgal į Palatino tiltą:


Gražiosios pušys:


Štai mes jau kitoje Teverės pusėje:


Žvilgsnis į Tiberio salą iš Trasteverės:

Trasteverė iškart pasirodo kitokia, nei prieš tai matyta Roma. Tarsi kitas miestas.
Daug kas ją rekomenduoja aplankyti vakare, kai pelei upę ir gatvelėse kunkuliuoja žmonių minios, kai prasideda vakarienės/pietų metas. Mūsų kol kas vienintelis tikslas - į skrandį įmesti kažką valgomo ir šilto.

Net nežinau, ar atsitiktinis, ar kažkuo ypatingas statinys Trasteverėje:


Einame ieškoti Romos temoje Rimgaudės išreklamuotos kavinės, kur rasime skanias ir nebrangias picas.


Labai lengvai radome:


Bet picerija nedirba. Sukame atgal:


Keista, nors jau po 16 val. Siestos metas kaip ir pasibaigęs turi būti. Einame į kitą artimiausią kavinę, kuri tenkina kainomis ir yra atidaryta. Bet joje dirbantis vyrukas atsiprašo, dar uždaryta. Matyt čia gyvenimas pradeda virti nuo koios 18 val?
Taigi, sumažėjus pasirinkimui ir vis smarkiau urzgiant pilvui, nutariame sėsti į artimiausią kavinę, kuri tenkins kainomis ir bus atidaryta. Netrukus atsisėdame.
Draugė tradiciškai užsisako Kaprizingąją picą, o aš - 4 sūrių.
Picos šiaip sau. Mano man net labai neskani. Bet užkemšame skrandžius, atsipalaiduojame išgėrę alučio ir gerą valandą pailsiname kojas.
Papildyta:
Pailsėję leidžiamės į Trasteverės pažinimą. Gana lengvai randame S. Maria in Trastevere bažnyčią:


Aikštė prie jos labai jauki:


Įeiname į vidų:


Kiek paklaidžiojame Trasteverės gatvelėmis. Jos labai siauros, mažytės ir jaukios. Tokios itališkos. Siaurose gatvelėse maža šviesos, tai ir nefotografavau.
Man Trasteverė pasirodė gana klaidi. Draugei pasiūlau kol dar nesutemo, eiti link upės. Nes patamsyje tikrai nesugebėsiu rasti kelio namo.

Vienoje iš gatvelių:


Papildyta:
Išėjus prie upės daugiau erdvės ir šviesiau. Šįkart upę kertame per Garibaldi tiltą. Vaizdas nuo jo į Tiberino salą ir jos tiltus:






Jau beveik baigiame pereiti:


Perėję upę, paupiu sukame link Sinagogos - dar vieno objekto, kuris buvo mūsų šios dienos planuose.


Prie Sinagogos vyksta iškilmės, kiek apsižvalgome ir leidžiamės į gatves.
Pridėsiu, kad Romos žydų bendruomenė yra labai sena, gyveno iki žydų tremties, Jeruzalės šventyklos sugriovimo. XIII a. žydus imta keldinti iš Trasteverės į geto rajoną. Getas išsaugojo senąsias ribas.

Belieka surasti kelią namo. Iki Romos Termini stoties jis labai tolimas. Be to nenoriu klaidžioti naktinėmis gatvėmis, nusprendžiu, kad lengviausia bus rasti einant pro Vitorio Emanuellio II paminklą, Koliziejų. O nuo ten kelias jau žinomas.

Pakeliui nepertoliausiai nuo Sinagogos dar užmatome griuvėsius:


Įgaunu jėgų, pamaišome juos:


Yra ir mini koliziejus:

Jau dabar suprantu, kad nors ir buvau Romoje, bet iš tikrųjų tai nebuvau linole, labai gražu Man irgi Roma buvo kažkas tokio

Džiovanos knygoje esu skaičiusi, kad saulei leidžiantis būna labai gražus vaizdas į Romanų forumą. Aišku, tas momentas buvo prieš gerą pusvalandį, bet vis tiek nusprendžiame užeiti prie Kapitolijaus ir nuo apžvalgos aikštelės dar kartą pažiūrėti į forumą.

Į Kapitolijų lipame Mikelandželo projektuotais laiptais:


Romanų forumas prigesusioje šviesoje:




Pro mikrofonus garsiai kažkas kalbama, kaip suprantu, pranešama, kad paskutiniai lankytojai paliktų muziejų. Netrukus ši istorinė vieta paskęs tamsoje.

Einame patikrinti, ar naktimis apšviečiamas "Tortukas".




Mano gražuolė Venecijos aikštė:




Einame Via dei Fori Imperiali gatve. Šie griuvėsiai jau apšviesti. Nėra labai stipriai, bet gražia švelnia spalva. Koliziejų pasiekiame jau beveik tamsoje. O paskui - pro s. Pietro in Vincoli bažnyčią, per Borgia laiptus žemyn, eilinį kart sukame į judrią Camillo Cavour, įtakingo XIX a. masono, pirmojo suvienytos Italijos premjero garbei pavadinta gatve – Via Cavour. Eskvilino kalvoje vėl matome didelę visiškoje tamsoje skendinčią bažnyčią. O nuo jos - nebetoli mūsų Termini.

Namuose - viskas tas pats. Suprantame, kad kambariukas tvarkytas.
Draugė dar siūna suplyšėlį lagaminą, o aš beįstengiu tik kojas nusiprausti.

Diena buvo labai graži.
Papildyta:


Ačiū, Vasariuk.
Sakai, buvai, bet nebuvai? Visada bus geras pretekstas sugrįžti. Man - taip pat.

2013-10-07 Pirmadienis. Dienos tikslas – Vatikanas.

Šios dienos tikslas buvo aplankyti Vatikaną ir jo muziejų. O likusį laiką skirti „viršutinės“ Romos pažinimui.
Rytui užstatytas žadintuvas. Bet vėl be jokio žadintuvo nubundame penktą. Nėra ko gaišti, keliamės.

Pirmadienį Vatikano lankymui pasirinkome ne šiaip sau. Prieš kelionę esu skaičiusi, kad sekmadieniais į norimus objektus šioje valstybėje galime ir nepatekti.

Ta pati ryto rutina - ir išeiname į Termini stotį, leidžiamės į metro. Metro nieko neypatingas. Automate perkame bilietėlį, 1,50 eur. Ant bilietėlio išmušta, kad galioja 100 minučių. Labai patinka automatai: kiekviename vis kitaip įsimeta monetos. Niekaip nesugalvoju, kaip priversti įkristi monetas. Pasirodo, reikia pastumti mentelę.

Renkamės Batitstini kryptį. Ankstų pirmadienio rytą žmonių prie metro Termini stotelėje minios. Mums neskubu, į pirmąjį traukinį nė nebandome tilpti. Į kitą, atvažiavusį po minutės ar dviejų, įlipame gana laisvai.
Mums reikalinga Ottaviano-S. Pietro arba Cipro – Musei Vaticani stotelės. Diskusijų forumuose skaičiau, kad nuo abiejų panašus atstumas – apie 10 minučių pėsčiomis - iki Vatikano. Dundame 6 stoteles iki Ottaviano.

Turiu atsispausdinusi vietovės žemėlapį, bet jo neprireikia, nes prie pat metro išlipimo yra nuoroda į S. Pietro Baziliką. Žemėlapis nebent reikalingas, kad turėtumei orientaciją, kur yra Vatikano muziejus, kur įėjimas į aikštę ir baziliką.
Internete radau tokius Vatikano darbo grafikus spalio mėnesiui:
Bazilika lankoma nuo spalio mėn. nuo 07:00 iki 18:30. Įėjimas nemokamas.
Nuo spalio mėn. Kupolas lankomas 08:00 – 17:00. Pėsčiomis kaina 5 eur.
Vatican museum open Monday to Saturday: the Ticket Office is open from 9 am to 4 pm.

Mano gerai sustyguotame plane viskas gultų taip: pirmosios užlipame ant Bazilikos stogo, tada tiesiai į Vatikano muziejų. Bėda ta, kad pagailėjau pinigiukų – papildomų 4 eur žmogui už išankstinę Vatikano muziejaus rezervaciją. To pasekmėje jaučiame, kad į muziejų patekti iškart neteks. Bet forume esu skaičiusi, kad žmonės ėjo po pietų ir pateko į jį be jokių eilių. Tai ir nusprendžiame, kad jei nepavyks įeiti ryte, grįšime į muziejų po pietų.

Visas Vatikanas apjuostas tokia siena:


Papildyta:
Prieiname kelių išsišakojimą. Tiesiai ar kiek kairiau reiktų sukti į Baziliką. Į dešinę – link muziejaus. Nusprendžiame eiti pažiūrėti, kas dedasi prie muziejaus kasų. Nes jau dabar matosi stovinčios kolonos autobusų, matosi pulkai žmonių. Pasieniu einame gal 10 minučių. Iki kasos atidarymo dar beveik valanda. O eilutė jau nemaža. Pasitariame, kad negaiškime laiko. Eime į Baziliką, o išėję, pažiūrėsim, kokia eilė. Jei reiks, ateisime dar vėliau.

Taigi, grįžtame atgal iki sankryžos ir sukame link Bazilikos.
Pirmiausiai patenkame į kolonų koridorių:


Papildyta:
Po to į aikštę, kurią taip dažnai matydavau per televizorių per religines šventes. Ji beveik tuščia. Tvarkoma po vakarykščių lankytojų, plaunama. Aikštė nesuvokiamo didumo.




Atsimėgaujame ir sukame link įėjimo į Baziliką. Eilutė nedidelė, vos keli žmonės (kairėje pusėje bus kažkiek matyti). Praeiname patikrą detektoriais, daiktai peršviečiami. Lygiai toks pat įėjimas kaip oro uoste.


Dar vazidas į Baziliką iš aikštės:


Kėdžių jūra:


Skubame link įėjimo į Bazilikos kupolą.

Į šv. Petro bazilikos kupolą galima patekti dviem būdais: liftu arba lipant pėsčiomis. Naujienos nepasakysiu, bet tik patvirtinsiu, kad liftas toli neužkelia, sunkiausias kelias - prieš akis.

Lipant į kupolą pėsčiomis, iš pradžių veda nuožulnūs ir platūs laiptai. O paskui jie ima siaurėti ir nepatogėti. Takelis prisiderina prie kupolo formos, stambesniam tikrai gali būti problemiška.

Kažkur yra išėjimas į lauką ant bazilikos stogo.


Kažkur galima patekti į vidų ir kupolą apžiūrėti iš vidaus, o į baziliką pažvelgti iš aukštai. Nefotografavau šito. Nedraugauja mano fotoaparatas su prieblanda.
Kai kur pro langelius galima pažvelgti į apylinkes:


Kai kur tenka eiti tokiu pasvirusiu koridoriumi. Lipant atgal paskubėjau, atsitrenkiau į sieną ir vos nenusikočiojau.


Lyginant su kiek daugiau nei prieš mėnesį buvusiais Tatrų kalnais lipimas laiptais man nebuvo labai sunkus. Pagaliau mes ant kupolo ir dairomės į Vatikaną ir Romą iš aukštai.

Vatikano sodai:







Papildyta:
Pakeliame galvas ir į viršų:


Žvilgtelim į Vatikano muziejų, į kurį patekti mums nepavyko:




Ir grožioji didžioji aikštė. Saulė - ne draugas. Be to padūmavę, nuotraukos nepavyko.


Kupolą apeiname dar kartą. Apžvelgiame ne tik apylinkes, bet ir sienų pakraščius išžiūrime, kad neduok Die nepraleistume kokių laiptelių. Dar kartą mestelim žvilgsnį į apačią:


Žmonių ant kupolo ima daugėti, vietos čia nedaug, darosi nekomfortiška, leidžiamės žemyn. Stabtelim ant Bazilikos stogo.

linole, o į tuos Vatikano sodus galima patekti pasivaikščioti (kad ir už kokį nors mokestį)? Kadangi seku Tavo keliais, tai gal kita kelionė bus į Romą?

Kiek atsimenu, kad galima. Atsiversk Vatikano puslapį, tikrai buvo sąlygos, laikai ir kainos - su gidu, kaip suprantu, bet nesigilinau, gal ir pavieniems galima. Yra dar atskiras - audiencija pas Popiežių. Ir dar ar ne požemiai kokie tai, reiktų pasižiūrėti, nebeatsimenu. Čia.

Ką gi, bandysiu dar daugiau uždegti Vatikanu ir Roma. Tiksliau - šv. Petro bazilikos stogu.

Stogo vos nepražiūrėjome. Nusileidome ir sakome, tik šiaip žvilgtelkime. O čia man asmeniškai buvo antra vieta po Venecijos aikštės, kur norėjosi ir pasilikti. Tai, ką rodė mano akys, man buvo labai gražu. O ir gera. Nors buvo nemažai žmonių, bet tokia ramybė jautėsi.






Štai kur ką tik buvome:


Apaštalų skulptūrų kolona:






Papildyta:
Paspėliojame, ar ne šitas kaminėlis, per kurį rūksta dūmas išrinkus Popiežių:


Suvenyrų parduotuvytėje nuperku tetulei lauktuvių ažūrinę dėžutę su rožančiu viduje. Kainos nesiskiria nuo apačioje esančių.


Išnaršome visas kertes.


Štai kas matosi apačioje:


Paskutinį kartą iš taip arti pažiūrime į Bazilikos kupolus ir vėl leidžiamės žemyn:

Papildyta:
Vasariuk, pagalvojau, gal verčiau Tivoli ar kokią kitą vilą aplankyti norėtum? Kodėl būtent Vatikano sodai?

Nusileidę nuo šv. Petro bazilikos kupolo neriame pažiūrėti, kas yra šios didžiausios pasaulyje krikščionių šventovės viduje:


Šv. Petro bazilikos ilgis 186 metrai, navos aukštis - 46 metrai.

Pakeliame galvas iš apačios pažiūrėti į Mikelandželo projektuotą bazilikos kupolą:


Popiežių altorius:


Popiežių altorių gaubiantis baldakimas - Berninio projektas. Jo kolonoms naudota nuo Panteono nuimta bronza.


Bendras vaizdas:


Šv. Petro skulptūra:


Grindų ornamentas:


Prie Mikelandželo "Pietos" net nepriėjome, stovėjo didžiulė grupė, o kita laukė savo eilės.
Bazilika milžiniška, bet ir žmonių joje - . Nusprendžiame, kad mums minios jau per daug, o ir Baziliką visą jau apžiūrėjome. Einame į lauką.
Paskutinis bendras žvilgsnis:

linole, aš noriu viską aplankyti: ir sodus, ir vilas, ir etc....

O mes išėję iš šv. Petro bazilikos, žvilgtelim į aikštę:




Tolumoje matosi, kokia minia laukia patekti į Baziliką:




Pridursiu, kad obeliskas, esantis šv. Petro aikštėje, yra atkeltas iš kitos vietos, Nerono Cirko. Nugirdau gidę pasakojant, kad su obelisko atkėlimu į Romą atėjo ir inkvizicija.

Aikštę juosiančios kolonados autorius - Bernini. Menininkas kolonadą papuošė 140 šventųjų statulomis.


Kokia eilė, o nei pradžios, nei pabaigos nematyti:


Pro žmones išneriame beveik į pačią aikštės pabaigą:


Kolonados šventieji:


Gal stoti iš naujo į eilę?