Roma ir kraštelis Kampanijos

Tesiam tesiam, neatsipalaiduojam

Ok, vykdau įsakymą:

Pakyla azartas, judame prie istorinio paminklo - Koliziejaus.


Prie Koliziejaus ateiname palyginus anksti. Tikimės būti vos ne pirmosios lankytojos, bet jau eilutė šiokia tokia prie bilietų. Čia prisimenu Thea ir kitų forumiečių patarimus pirmiausiai eiti prie Palatino kalvos. Tai ir patraukiame link kito įėjimo. Vis dairomės į Koliziejų. Šiandien jis jau patinka.


Sukame link Konstantino arkos. Ir už nugarų palikę tiek Koliziejų, tiek arką, einame į daugumos širdis pavergusią gatvę su pušimis.


Prie Palatino kalvos bilietų kasos prieš mus vos du žmonės. Perkame bilietą į visą ansamblį, paliekame 12 eur. Ir jau – viduje.
Ar skaityta informacija kažkur giliai išliko, ar 6 jausmas pakuždėjo, kad apžiūrą reikia pradėti nuo Palatino kalvos. Be to link Forumo nemaža jaunų turistų grupė nuėjo – mums norėjosi kuo mažiau minios.

Palatino kalva – Romos lopšys.
Čia buvo įsikūręs keturių kalvų sąjungos miestas, čia gyveno karaliai. Ant Palatino kalvos gyveno visi Romos imperatoriai.


Vaikštome neskubėdamos, čia jabai gera. Tylu, kvepia gražuolės pušys, gaivu ir maloniai šilta.






Augustino namų vidinis kiemas:

Papildyta:
Saulės atokaitoje ant senųjų sienų pilna tokių gražuolių:


Vaikštome ilgai. Galiausiai prieiname apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria panorama.


Šis vaizdas priverčia atvėpti žandikaulį. Dabar iku suprasti, kad toje Romoje gal ir yra kažkas ypatingai gražaus.

Sėdam ant suoliukų. Norisi užkrimsti. Visur perspėjimai nepiknikauti. Bet jei suvalgysime javinuką, gal nebus piknikas? Be to ir kiti lankytojai užkandžiauja.



Pasistiprinę sukame tolyn. Nesinori akių atitraukti nuo senojo miesto:


Užklystame į Boni sodus. Buvęs rožynas, bet jau nužydėjęs ir neitin prižiūrimas.


Užsukame jau net nebepamenu į kokius požemius:


Ir traukiame link Romanų forumų:

Tarp Palatino kalvos, Koliziejaus ir Kapitolijaus kalvos išsidėstęs Romos (romanų) forumas. Pirmas žvilgsnis į šį architektūrinį ansamblį pakeri.




Pirmiausiai užsukame į arčiau Palatino kalnos esančią forumo gatvelę. Stovime ir grožimės. Kai kur pasiklausom rusų gidės pasakojimo. Užsukam prie kažkokios bažnytėlės. Čia gidas, atlydėjęs saujelę turistų, operiniu balsu traukia populiarų kūrinį. Bažnyčios erdvėje balsas skamba nepaprastai gražiai. Pasiklausom, liekame sužavėtos.
Sukame link kitos forumo pusės.





Papildyta:
Prieš akis - Kastoro ir Polukso šventykla:


Dar bendras vaizdas:










Žmonių daugėja. Minios grupių. Neįmanoma praeiti. Sukame į ramesne atrodančią gatvelę už Saturno šventyklos ir pasėdim.




Papildyta:
Žiūrime į Septimijaus Severo arkos ir anapus tvoros esančios bažnyčios kompoziciją. Be proto gražu ir gera. Suvalgome po javinuką. Daug geriame vandens. Saulė kepina, karšta. Pakraščiais - juoduoja debesys. Bus lietaus.




Einame atgal link Koliziejaus. Nors prie Septimijaus arkos yra išėjimas iš muziejaus, pro kurį patenkama iškart į Kapitolijų, bet nusprendžiame, kad pirmiau aplankykime Koliziejų. Jei bus daug žmonių, grįšime prie Kapitolijaus.
Žvilgsnis į ten, kur ką tik sėdėjome.





Papildyta:
Pakeliui dar apsilankome tualete:


Netoli Koliziejaus esantys Meksonijaus bažnyčios griuvėsiai:


Prieiname prie Koliziejaus. Minia prie jo ohoho.


Tada dar mums "nedaėjo", kad ta minia - tik prie bilietų kasos. O turintys jau bilietus eina atskirai prie įėjimo.
Taigi, nusprendžiame, kad tokios eilės patekti į Koliziejų tikrai nelauksime ir sukame atgal į Kapitolijaus pusę.


Jau - gatvėje:

Išėję iš muziejaus, sukame link Kapitolijaus.
Prie pat įėjimo į Kapitolijaus aikštę – paminklas Romos vilkei, išmaitinusiai miesto įkūrėjus Romulą ir Remą. Pasak pasakojimų, vilkė kelias dienas žindė dvynius, kaip spėjama, iki šios vietos upės atplukdytus krepšyje. Po kelių dienų juos rado vietinis valstietis.


Žvilgsnis į Kapitolijaus aikštę:


Bet į pačią aikštę dar neskubame, apsidairome, kas yra šalia:




Ir neriame į naują pažinimo tašką - Kapitolijaus kalvos ansamblį.
Kapitolijaus aikštę popiežiaus Pauliaus III pavedimu suprojektavo Mikelandželas. Mikelandželas pastatė naują pjedestalą imperatoriaus Marko Aurelijaus bronzinei statulai. Tai vienintelė iki mūsų laikų išlikusi senovės romėnų raitelio skulptūra.


Skulptūra prie pastato laiptų:


Apsidairome aikštėje, nueiname į apžvalgos aikštelę, esančią už Kapitolijaus. Dar keli žvilgsniai į Romos forumą.

linole, jaučiuos lyg pati vaikštinėčiau po Romą Nu kaip man ten patiko ir norėjos tikėt, kad tau ten patiks . Ir suradai sau mielas vieteles Oras matos jums puikus Romoj papuolė.

Ką tik dar kartą peržiūrėjau tavajį pasakojimą apie Romą.
Gaila, kad Thea pas mus vis dar labai populiari ir jos nuotraukų vėl nerodo....

Ar man patiks Roma, netrukus papasakosiu.

Pusdienį praleidus tarp antikinių griuvėsių, smegeninė sunkiai persiorientuoja prie kitokios architektūros ir vaizdų. Pirmas žvilgsnis į Kapitolijaus aikštę sukėlė kažkokį bardaką. Grįžusi nuo apžvalgos aikštelės, imu jausti Kapitolijaus aikštėje esančią dvasią. Nors ir čia yra istorija, bet ji man kvepia jaunatve.
Taigi, mėgaujuosi. Išnaršome aikštės visas kertes.

Kapitolijus ir paminklas Markui Aurelijui:


Nuo aikštės laiptas aukštyn patraukiame link pastatų, už kurių matosi baltos tvirtovės skulptūros su sparnais. Įeiname į bažnyčią. Labai prabangi.
S. Maria d'Aracoeli bazilika:


Bažnyčioje sekame nuorodas, einame per kitas duris, sukame koridoriais, salėmis, laiptais. Atsiduriame ties kitais vaizdais:


Esame prie Vitorio Emanuelio II paminklo.


Papildyta:
Vitorio Emanuelio II paminklas – Monumento a Vittorio Emanuele II dažniau vadinamas Altare della Patria – Tėvynės altoriumi. Po I pasaulinio karo čia įrengtas nežinamojo kareivio kapas su garbės sargyba. Aištėje vyksta valstybės iškilmės. Vittorio Emanuele II paminklas turėjo parodyti, kas naujoji Italija ir jos sostinė pranoko popiežiaus valstybę.

Apie paminklą Vitorio Emanueliui antrajam yra daugybė nuomonių. Daug kas jį pašaipiai vadina tortu, vestuviniu pyragu. Kai kas - neskoningai įterptu ir su aplinka nesiderinančiu architektūriniu elementu. Bet mano neišlavintam skoniui čia be proto patinka. Sena taip gražiai atsimuša į pastarojo ansamblio baltumą.




Žvilgsnis į ansamblio priekyje esančią Venecijos aikštę ir Venecijos rūmus:


Štai ir amžinoji ugnis bei nežinomo kareivio kapas:





Papildyta:
Leidžiamės laiptais žemyn ir vaizdai, kuriuos matau, norisi, kad niekada nesibaigtų.


Ir dar kartą - paminklo Vitorio Emanuliui II ansamblis:


Nusileidžiame, išeiname į Venecijos aikštę. Žmonių čia minios.


Paskutinis žvilgsnis į baltąjį paminklą:

Kai pasiekiame Venecijos aikštę, apima jausmas, kurio dar neteko šioje kelionėje patirti. Pagaliau pajuntu, kad čia yra mano vieta, čia galėčiau sėdėti visą dieną, dėl šitos vietos vertėjo važiuoti į Romą. Suprantu, kad Roma vis tik yra be proto graži, su prie Venecijos aikštės esančių Šv. Kozmo ir Damijono bažnyčių kupolais iš senų mokyklinių istorijos vadovėlių ir visa eile griuvėsių.
Šitas stebuklingas vaizdas turi pavadinimą – Via dei Fori Imperiali.
Deja, neužsibūnam, nes pasipila lietus. Smarkiai nulyja gal kokią minutę, o po to kažkiek krapnoja.

Vėl griuvėsiai - Via dei Fori Imperiali gatvėje:


Trajano turgavietė:


:




:


Praeiname gražąją gatvę. Žvilgnis atgal:


Rione Monti (nuo čia turbūt pavadinimas rajonas) – seniausias rajonas Romoje:


Einame link Koliziejaus. Eilė kiek mažesnė, bet vis dar nesuprantame, kad ji – tik prie bilietų kasų. Apeiname aplink Koliziejų. Diena jau seniai persiritus į antrą pusę. Nuovargis, griuvėsių perteklius, alkis ir apmaudas, kad turime gaišti laiką ir nežinome, ar pavyks patekti į vidų, manyje užveda pyktį. Man jau tas pats, kad ir neįeisiu į Koliziejų. Apsipykstame, bet užtat išsiaiškiname, ko toliau norime iš šios dienos. Taigi, einame prie Koliziejaus pasiryžę atstovėti ilgąją eilę, pagaliau suprantame, kad prie įėjimo į Koliejaus vidų turintiems bilietą eilės nėra. Ir po penkių minučių – viduje.

Koliziejuje apeiname abu aukštus. Draugė užmato, kad kažkur vienoje vietoje galima palipti iki pačio viršaus. Bet niekaip nerandame, kurioje vietoje tai galima padaryti.

Koliziejuje:




Dabar jau į forumus žvelgiame iš Koliziejaus:


Koliziejuje išbūname virš valandos. Ilgiau būti nesinori, nes vaizdai darosi vienodi. O griuvėsiu jau ir taip per akis šiandien.

Laikas pietauti/vakarieniauti. Sukame vėl pro Konstantino arką, į gražiąją pušų gatvę.

Po Kolieziejaus šios dienos planuose dar buvo Lateranas, Piramidės, miesto vartai, žydų kvartalas, bet supratau, kad neturime tam jėgų.
Pagal šios dienos planą dar turime aplankyti Trasteverę. Čia buvo planuota ir vakarienė/pietūs.

Norėjosi pakeliui į Trasteverę aplankyti naujų objektų. Bet kartu norėjosi ir nuskuosti kuo greičiau į ją. Tad pasirenku gal ne artimiausią, bet aiškiausią kelią.
Taigi, nuo Konstantino arkos sukame į gražiąją gatvę su pušimis – via di S. Gregorio.
Jai pasibaigus išeiname prie Circo Massimo – dar vieni griuvėsiai Circo Massimo pakraštyje.


Sukame palei Circo Massimo – via dei Cerchi gatve. Circo Massimo - ilgas žalias plotas ir tiek. Nebent tik kad ką tik atvykusias iš rudenėjančios Lietuvos mus žavi sodri žalia spalva.


Nepamenu, kiek laiko ėjome. Bet pagaliau pamatome S. Maria in Cosmedin bažnyčios ansamblį.


Neberūpi net Teisybės burna, nors esame čia pat.


Pereiname gatvę, pasižvalgome iš toliau į šį ansamblį supančius objektus.




Ir sukame paupiu link Trastevere.

Vaikščiodama po Romą visą laiką sakiau sau-ištisi griuvėsiai, kas gali būt kvailiau, bet kodėl man tarp jų taip gera

Mano neišlavintam skoniui tas tortas irgi buvo kažkas tokio. Sugrįždavbom kur buvę , kur nebuvę į jį paspoksot tiek dieną, tiek vakare

Na ir pušys.....Jos nerealios

Italijos nerodo? Kadangi bendram tam bukiete visos kelionės sudėtos,tai jaučiu visko kartu nerodo

Linole, bet tai kai eilė koliziejuj tikrai nebūčiau patikėjus, jei nebūtum nufotografavus

Man dabar Italija visų pirma asocijuojas su tom tobulom pušim, kažkas nerealaus