Roma ir kraštelis Kampanijos

Bažnyčia toji vadinasi San Paolo Maggiore.
Palipame jos laipteliais. Vaizdai į aikštę ir gatvę.





Priešais - san Lorenzo bažnyčia.


Į priešingą laiptų pusę.


Užeiname į San Paolo Maggiore bažnyčios vidų. Didelė ir prabangi.




Leidžiamės žemyn.


Kilstelime galvas į San Paolo Maggiore bažnyčią.

Jau kaip aš ten smagiai jausčiausi, todėl puikiai suprantu, kaip žavu buvo trepsėti

Vasariuk, Neapolis išties buvo netikėtas ir labai malonus atradimas mūsų kelionėje. Miestas, iš kurio tikėjausi mažiausiai, kurį išsirinkau laikui užmušti ir šiokiam tokiam iššūkiui įveikti, davė pačią didžiausią grąžą.

Gal ir diena gera papuolė - sekmadienis, kai mažai automobilių, mažai kasdienio veiksmo, šeimos ilsisi, gatvėje - vien turistai. Paskui matėme ir dar kai ką... Bet apie viską - iš eilės.

Taigi, išėję iš San Paolo Maggiore bažnyčios, sukame link San Lorenzo.


Pro ją sukame siaura gatvele, pilna suvenyrų pardavėjų staliukų. Suvenyrai Neapolyje kitokie, nei Sorrente.


Gatvelė siaura, nesibaigianti minia žmonių juda abejomis kryptimis. Čia reikia pasisaugoti kišenvagių.
Praeiname varpinę virš galvos, labai įspūdingai atrodė. Bet gerai ir nenufotografavau, minia nunešė.


Prieiname Chiesa SS Filippo e Giacomo.


Šis mietas stebina bažnyčių gausa. Ir mažų, ir didelių. ir veikiančių, ir ne. Ir atrestauruotų, ir apleistų.





O Nilo bažnyčia.


Sugalvojame išgerti kavos su pyragėliu. Neapolio bandelės neėmėme, pirkome plikytus pyragėlius su įdaru. Jauki kavinukė jaukioje gatvėje.




Prasėdime čia beveik valandą. Labai jauku, labai skanu ir labai gera.

Ir traukiame toliau: Chiesa sant Angelo a Nilo.

Nespėjame atsikvošėti nuo vienų įspūdžių, o jau pasitinka kiti.



Ateiname prie san Domenico Maggiore bazilikos.


Aikštėje groja gatvės muzikantai. Traukia smagias neapolietiškas daineles. Didžiulė klausytojų minia ošia. Visas šitas vaizdas suteikia dar didesnį prieskonį šiam miestui.
Paklausome keletą dainų ir apžiūrime aikštę bei baziliką.







Lipame laiptais į Baziliką.






Pabuvę Bazilikoje, leidžiamės vėl į gatves.

Prieiname san Chiara kompleksą. Bažnyčia.






Sukame link san Chiara koplyčios.


Koplyčia laikoma vienu iš Neapolio perliukų. Bet pagailėjome 7 eur. Pažiūrėjome tik per vartus.




Sukame vėl į tą pačią gatvę, kaip ir atėjome.




Gesu Nuovo bažnyčia.

Jėzaus bažnyčia labai prabangi, didelė ir graži.




Pasižiūrime, iš kur atėjome.


Gesu Nuovo aikštės skulptūra.


Gesu Nuovo bažnyčia.






Aplink aikštę sukame kelis ratus. Ji kol kas didžiausia iš visų matytų Neapolio aikščių.
Ir vėl į gatveles.




Sukame į dešinę.

Šioje nedidukėje Rugsėjo 7-osios aikštėje pasisukinėjau truputį, patiko joje dvi bažnyčios. Tik erdvės maža, teko lankstyti iš vienos gatvės pusės į kitą fotografuojant.






Ateiname iki Piazza Dante. Dar vienos didelės ir prabangios aikštės.










Sukame link vartų.


Paskutinis žvilgsnis į aikštę. Ji atrodo tokia pietietiška.

Paskaičiau apie Jūsų nusiteikimą prieš kelionę į Neapolį ir net susijuokiau pati sau. Panašiai aš su kolegėm galvojau apie Palermo Sicilijos saloje. Prisiskaitėm, kad nesaugu, kad viskas aptriušę, baisu, netvarkinga, kad mafijos lopšys.... Tačiau tai mūsų neatbaidė, o tik dar labiau viliojo Ir gerai, kad surizikavom, nes Palermo praleidom superinę dieną, kurią iki šiol pamenu su malonumu

Ech kaip skaniai skaitos Tavo patrepsėjimai ir kaip gaila, kad jie jaun eina į pabaigą

Dėl Palermo, tai net neužkliuvo jis kažkaip dėl nesaugumo. O kiek mačiau reportažų ir pažįstami pasakojo, tai man pasirodė tikrai vertas dėmesio miestas.
Net mūsų Sorrente sutikti senučiukai vėliau pasakojo, kad buvo Palerme ir jiems labai patiko.

Būčiau nagus nusigraužusi, jei dėl neva pavojingo miesto būčiau atsisakiusi Neapolio. Nors mums teko pamatyti ir kitokį Neapolio veidą. Bet tikiu, kad daug suvaidino ir įteigta nuomonė apie pavojus.

Bet apie viską iš eilės.

Kol kas džiugiai nusiteikę einame pro vartus iš Dante aikštės.
Kelias atveda tiesiai prie Meno galeriją saugančių liūtų.


Seniai laikas pietauti. Pilvai vis labiau gurgia. Laikomės susitarimo ir sėdame į pirmą prieitą kavinę, tenkinančią savo kainomis.
Ji štai ten po tomis gelsvomis pavėsinėmis.


Nieko VIP neieškojome. Draugė užsisako rinkinį jūros gėrybių, aš - Margaritos picą.
Pica buvo šiaip sau. Bet būnant Neapolyje negalėjau jos neparagauti.
Pica nebrangi, gal 4 ar 5 eur. Bet sąskaitoje randame ir Coperto mokestį, ir 15 proc. priskaičiuotas už paslaugas.
Kaip bebuvo, už picą ir mažą alaus sumoku nepilnus 10 eur. Dar gauname po Neapolio žemėlapį.
Kavinukėje beveik valandą pailsinę kojas, sukame į priešais esančią galeriją.



Sukame į pasažą, kuris labai primena Vittorio Emanulle galeriją Milane.


Sekmadienis, parduotuvės nedirba, galerija visiškai tuščia. Galime niekieno netrukdomos mėgautis didelio pasažo grožiu ir didumu.








Išeiname į lauką.


Priešais - vienas svarbiausių Neapolio muziejų - Nacionalinis Archeologijos muziejus.

Kiti aikštės prie Archeologijos muziejaus esantys pastatai.









Atsigrožime ir sukame Via S. Maria di Costantinopoli gatve.

Net nebežinau, kokie pastatai. Tiesiog klaidžiojame kur kojos neša, kur akys užmato ir tiek.








Gatvės pratuštėję, nebėra minių turistų.

Piazza Miraglia.

Reik parinkti dar ir neapolietiškų šiukšlių kolekciją.

Per visą dieną šiukšlės man tikrai nekrito į akis. Na, nėra švarios gatvės. Bet jos tiesiog nešluotos. Ir jos visai dera prie tų tamsių ir purvinų namų. O šiukšlių krūvas mačiau vos keliose vietose. Tiesa, jos į akis ėmė kristi tik tada, kai nebeliko turistų gatvėse.



Neapolis nėra miestas, turintis daugiau atliekų nei kiti. Tiesiog netobula jų surinkimo sistema. Miesto centre mačiau palyginus labai mažai konteinerių. Šiukšlės turbūt pagal gyventojų įpročius yra nešamos į gatvę ir metamos į krūvą. Pati mačiau keletą kartų, kaip vyrukas išneša maišelį ir jį meta į jau pradėtą krūvą. Aišku, varnos, benamiai gyvūnai tuos maišelius išdrasko ir gaunasi netvarka visur.
Bet jei tas krūvas prilyginsi konteineriams, tai viskas normaliai ten.



Statinys su kaulais ir kaukolėmis ir šiukšlių krūva prie jo - ar gi nedera?


Slampinėjame gatvelėmis. Išeiname į Piazza Nicolo Amore.




Sukame link jūros.


Pačios jūros beveik nematyti. Ją užstoja uosto pastatai. Einame pajūriu link uosto dar dar vienų objektų.


Sekmadienio popietę labai plati kelių juostų gatvė beveik tuščia.

Šiame krašte stebina degalinės. Stovi jos tiesiog ant šaligatvio ar kur prie pat namų. Pvz., mūsų viešbučio Sorrente pirmame aukšte yra degalinė.



Einame pakrante ilgai, kol prieiname kažkokią gana įdomią bažnyčią.


Jaučiame, kad užvaldo nuovargis. Kad jau nieko nebenorime. Įspūdžiai kad ir kokie jie iš kojų verčiantys šiame mieste, bet jų jau gana...
Nusprendžiame apsisukti ir traukti link stoties.

Pakeliui - griuvėsiai.

Einame ilgai palei plačią gatvę. Žmonių beveik nėra. Vaizdų - irgi, tad pabosta.
Gatvėse stovi žemėlapiai su lankytinais objektais.
Prieiname Santa Maria del Carmine.


Nepakartojamai gražių ornamentų atsilaupiusi ir pajuodusi bažnyčia su aukštu bokštu puikiai dera prie netvarkingos aikštės. Netoliese yra turgaus aikštė, bet ji neveikia.

Žvilgsnis į kitą bažnyčią.


Dar viena foto į šiukšlių kolekciją.


Bandome eiti siauromis šiukšlinomis gatvelėmis. Bet užmatome būrelį juodukų vienoje iš jų. Gal tik baimės akys didelės, bet dėl visa ko sukame į plačią Corso Giuseppe Garibaldi. Sekmadienio pavakarę ji beveik tuščia.

Spėju, Porta Nolana. Aikštė šiukšlina, daug sėdinčių. Bet nebaisu čia.


Nuotraukoje, kurią dabar parodysiu, dešinėje apačioje vyksta juodukų turgelis. Užsiėmę visą šaligatvį prie plačios Garibaldi gatvės ir dviemis eilėmis susikrovę skudurus sėdi tarp jų, tipo prekiauja. Vaizdas net nežinau, kaip apsakyti: ir bauginantis, ir komiškas. Nefotografavau, nes nenorėjome prie juos eiti. Ėjome bet kur skersai plačios gatvės.


Prie stoties esanti Piazza Garibaldi.

Papildyta:
Nors ir pavargę, bet prie stoties užmatome dar objektą kitą. Sugalvojame pasukti.

Dar viena foto į šiukšlių kolekciją. Šita gerulė: viduryje aikštės sukrautas milžiniškas plotas.


Priekyje - Santa Caterina A Formiello bažnyčia.


Prie bažnyčios - aikštė. Užsukame. Čia Neapolis mums parodė kitą veidą. Aikštė pilna sėdinčių grupelėmis juodukų (daugiausiai). Visi kažką vartoja. Arba atvirai iš butelių, arba iš vienkartinių stiklinių. Bet praėjus kvapas tikrai ne vandens jaučiasi.
Visi žiūri iš padilbų. Jokių šeimų, jokių draugiškai atrodančių jaunų ar senų žmonių. Pasidaro labai nejauku.
Padarau pora kadrų ir vos ne bėgte link stoties.




Prie Centrale stoties vaizdas nuo rytinio skiriasi kaip diena ir naktis. Visur šiukšlina. Pilna žmonių. Pilna rėkaujančių ar nesistumdančių. Pilna prekeivių, siūlančių mėšlą. Bet pilna ir policijos. Pastarieji lyg atsvara tam visam balaganui.



Turime neišnaudoję dienos bilietą. Bet nebėra noro kažkur važiuoti. Einame į stotį.