Roma ir kraštelis Kampanijos

Faraglioni – tai trys didžiulės uolos, žavingas, daugelį metų trukęs jūros ir saulės kūrinys. Fraglioni Stella uola iki šios yra prikibusi prie salos. Faraglioni Mezzo uola iš vandens yra iškilusi į 150 metrų aukštį. Faraglioni di Fuori, dar žinoma kaip Scopolo, yra toliausiai nutolusi nuo kranto.



Visą dieną liūdinęs dangus pasiunčia ir palaimą: saulę. Gerą pusvalandį ji šildo ir džiugina.



Vieta užburianti. Atrodo, pasaulio pakrašty būtume.





Vėl kaupiasi lietus.
Paskutinis vaizdas į krantą.


Bėgame ieškoti pašiūrės ir grožimės vaizdais. Pamatome atvažiavusį autobusą. Skubame link jo, grįšime į Kaprio miestą.

Kaprio mieste autobusas išleidžia prie pat stoties.


Vėl traukiame link Piazzetta.
Įdomūs suoliukai.




Žvelgiame į tolius ir stačią uolą, kur vis įžiūrima Villa san Michele.


Sala atrodo tokia sava.



Galvojame, ką čia veikiame. Iki paskutinio kelto dar pusantros valandos. Nemėgstame pasilikti paskutiniam. O ir veikti nelabai kas yra per tokį trumpą laiką. Nusprendžiame pavaikštinėti aplink ir leistis link namų.


Papildyta:
Paskutiniai žvilgsniai į Capri mestą ir aukštas kalvas.

Atsigrožime Caprio miesto vaizdais nuo aikštelės prie funikulieriaus ir leidžiamės žemyn.


Marina Grande.


Nusiperkame bilietus. Sumokame berods 16,30 eur žmogui. Pardavėjas pasako aikštelės numerį. Iki laivo dar apie pusvalandį. Einame pasižvalgyti po prieplauką.




Prieplauka labai didelė. Mūsų numeris pats paskutinis.

Pasidairome į laivus. Į Neapolį plaukia labai dideli laivai.










Grįžtame atgal iki prieplaukos pradžios.


Dar dėl visa ko žvilgtelime į laiką ir stotelę švieslentėje ir sukame vėl atgal.
Į ne savo laivą įsėsti turbūt neįmanoma. Nes ant visų laivų būna maršruto uostas ir valandos uždėtos.




Į aikštelę susirenka milžiniška minia. Įlipame beveik pirmosios ir užsiimame vietas viršuje.


Plaukiame link namučių.

Paskutinį kartą iš arti matome Capri salos uolas.


Netrukus belieka tik pilkas salos šešėlis.






Prieš akis pasirodo statūs Sorrento krantai ir spalvota Sorrento Marina Grande.






Laivas mažina greitį, ruošiasi švartuotis Sorrente.


Labai greit minia iš laivo pasipila Sorrento krante. O greitaeigis laivas nutolsta, suka link Castellammare di Stabia.


Išlipame, sukame link miesto.

Šios dienos pažinimas dar nesibaigė.

kaip viskas miela

tik tas oras net skaitant už jus nervas ėmė

Kiek skaičiau, spalis yra liūčių sezonas Italijoje. Ankstesnėse kelionėse vis pataikydavome į gerą orą. Tai vieną kartą reikia ir duoklę atiduoti.

Iš tikrųjų tai buvo tikrai gaila, kad toks oras Kapriui teko. Nors jei jis patiko ir tokiu oru, tai galiu sakyti, kad sala iš ties turinti kažką savo, kas sužavi.
Bet vykstantiems ir į Amalfį, ir į Kaprį, vis tik patariu Kaprio salą lankyti pirma.

-------

O mes, išlipę ir laivo, atplukdžiusio iš Kaprio salos, trepsim aukštyn keliu iki Villa Comunale.






Dar turime visą valandą šviesos. Sugalvoju, kad Sorrente galime nueiti į Marina Grande. Žemėlapio neturiu, bandysiu atsiminti kelią.

Marina Grande – senovinis žvejų kaimelis vakarinėje didelio šiuolaikinio Sorento miesto dalyje.
Tarp uolų įsispraudusį kaimelį galima pasiekti lipant laipteliais žemyn nuo Via Sopra Le Mura ir Via Marina Grande.
Gražiausi vaizdai atsiveria einant nuo Piazza delle Vittoria iki Via Marina Grande.
Pasteliniai nameliai, gatvelės su barais, restoranais, sezono metu daugybe žmonių.
Iš Tasso aikštės į Marina Grande veža D linijos oranžiniai autobusiukai. Kelionė pirmyn ir atgal trunka apie 20 min.

Einame Via Marina Grande gatve.
Kelias neypatingas. Bet beveik pasiekus krantą, jis atsiskleidžia netikėtomis detalėmis.






Marina Grande.

Sorrento krantai nuo Marina Grande prieplaukos.


Prieplauka yra tokia. Tikra, be pagražinimų. Nemažas bardakas. Bet tuo ši vieta man ir patinka.


Dar kartą į Marina Grande pakrantės namukus žvelgiame. Tikrai, tarsi atskira respublika. Likęs pasaulis atrodo taip toli.




Žvejų tinklai laukia naujos dienos.






Einame krantine.
Chiesa di S. Anna.


Temsta, užsidega žibintai. Vakarėjantis kranto vaizdas dar gražesnis.

Žmonių neperdaugiausiai. Keliu pravažiuoja viena kita mašina ar motoroleris. Gana tylu. Visur jaučiasi dumblo ir žuvies kvapas. Kaip ir dera žvejų kaimeliui.





Draugė nori paragauti žuvies, bet kainos jai pasirodo didokos. Tad tik pažiūrime į originalią vitriną.


Vaikštinėjame krantine.


VIP klientas.




Namo kelią rasime.


Sukame į tą vietą, kur atėjome. Nuo laiptų pasigrožime naktine Marina Grande panorama.




Per daug nesigilindamos sukame gatvele aukštyn. Einame ir grožimės dešinėje pusėje žemai esančiais Marina Grande žiburiais. Visiškai tamsu, tarpais takas apšviesta gatvės žibintais. Priekyje matau lyg aikštelę, sakau, panorama iš aukštai pasigrožėsime.
Bet ten - būriai jaunimo. Atrodo jie gana agresyviai. Gatvė - Via Sopra le Mura. Tokia ir yra - gatvė tarp aukštų mūrų. Tamsu. Aplink nė gyvos dvasios. Tik prazvimbia motoroleriai su jaunimu sėdinčiu ant jų. Nepastebime, kaip kojos pačios mus neša kiek beišgali.
Galiausiai prieiname suvenyrų gatvelę. Galime atsipalaiduoti.
Perkame suvenyrų.

Dar maisto. Pagaliau galėsiu Arūnai pritarti, kad Italijoje galima ir pigiai prasimaitinti. Perkame - koldūnų - Raviolli. Pokas už eurą. Žinoma, jų skonis buvo irgi už eurą.

Galvojame, ką veiksime rytoj. Pagal mūsų planus, ryt turėtų būti laisva diena. Poilsiui prie jūros ir Sorrento apžiūrėjimui. Bet prie tokios jūros mes nelabai mokėsime ilsėtis. O ir oras kažin ar bus tam palankus. Sorrentą visą kaip ir apėjome.

Taigi, rytdienos dieną bus tai:

2013-10-13 Sekmadienis. Neapolis ir jo du veidai.

Ar apskritai lankyti šį miestą - visą laiką kirbėjęs klausimas. Nepasakysiu naujienos, kad paprastai Neapolis laikomas kaip mafijozų ir nusikaltėlių ištva. Nesaugumas šiame mieste buvo pagrindinė abejonių priežastis. Neapolis taip pat garsėja savo šiukšlynais. Šiukšlės man nemaišo.
Labai daug skaičiau apie Neapolį. Galiausiai susidariau nuomonę, kad nesaugumas mieste - daugiau išpūstas reikalas turistams privilioti. Užteks vengti tam tikrų rajonų ir nebūti mieste sutemus.
Dėl viso pikto dokumentus, papuošalus, nors ir nevertingus, paliekame viešbutyje. Imame tik būtinus daiktus. Į slaptas kišenėles įsidedame nedidelę kupiūrą eurų. Pasiimame su kelionės pradžioje pirkta Artecard kortele buvusį Neapolio žemėlapį.
Ir nors ir ne su tamsa, bet gana anksti išbildame į traukinių stotį.

Spaudos parduotuvėlėje klausiu tabakionisto, ar yra koks dienos bilietas, galiojantis tiek Circumvesuviana traukiniui, tiek visuomeniniam transportui Neapolyje. Gauname Unicocampania U5 bilietą, galiojantį savaitgaliais ir švenčių dienomis. Sumokame tik po 6,50 eur.

Traukinys šiandien naujo modelio, švarus, erdvus. Veikia švieslentė ir net stoteles garsiai ir aiškiai praneša.


Ankstus rytas gražus ir šviesus. Dangus giedras.
Šiek tiek pakelės vaizdų.




Mūsų traukinukas Neapolio Garibaldi stotyje.


Per Napoli Centrale traukinių stotį išeiname į lauką. Šviesu, švaru, visai jauku.
Matome Napoli Garibaldi traukinių stoties pastatą, į kurią galima patekti tiek per lauką, tiek per Napoli Centrale traukinių stotį.


Bandau orientuotis pagal žemėlapį. Nors daugiau einame su minia. Sekmadienio ankstus rytas, eismo nedaug. Esu girdėjusi apie vairavimo chaosą Neapolyje. Bei apie sunkumus Neapolyje pereinant gatvę. Viskas normaliai kol kas. Einame per šviesoforus ir perėjas, bet labai greitai įsijungiame į vietinių ritmą - eiti ten, kur reikia mums.

Iš tiesų tai kol kas nelabai žinome, kur mums reikia. Tiesiog einame kur matome kokį įdomesnį pastatą ar bažnyčios stogą.


Gatvelių išdėstymas dar mums sunkiai suprantamas. Jei pamatome kokį bažnyčių bokštelį, einame lik jo. Atsimušame į sieną. Suprantame, kad norint ten patekti, reikia apeiti. O tas apeiti oiiii kaip nemažai.

Jaučiamės labai saugiai. Niekas čia nepuola mūsų apiplėšinėti ar žudyti.
O pats miestas - tai miestas ir tiek. Kol kas nekabina.




Sutariame Neapolyje pabūti lygiai valandą. Jei iki to laiko jis nei vienos neužkabins, suksime į stotį. Iš jos judėsime į Pompėją ir važiuosime į savo taip ir nepamatytą Vezuvijų.

Pakeliui pamatome nuorodą į 18 amžiaus Chiesa di Agostino alla Zecca.
Sukame link bažnyčios. Apylinkių vaizdai iškart pasikeičia. Po sekundės papuolame į visišką lušnyną. Aplink nedidelę aikštelę išsidėstę aptriušę ir purvini pastatai. Pati bažnyčia apleista ir baisi.


Kiemas baisus. Negana to, užpuola kažkoks nuskuręs, susivėlęs benamis šuo... Loja, urzgia ir seka iš paskos. Aš šunų nebijau, bet juntu, kad ima drebėti kojos... Bandome elgtis ramiai. Kai jau pagrindinė gatvė buvo čia pat, už poros metrų už savęs išgirdome iš kažkelinto aukšto pliūptelėjusį paplavų kibirą...

Neapolis mus pasitinka svetingai.

Einame Corso Umberto I gatve. Mintyse kurpiu viziją, kaip važiuosime į Vezuvijų.
Kurį laiką lydėjęs slogutis dėl nemalonių potyrių su šunimi ir vos ne ant galvų išpiltų paplavų akimirksniu išnyksta, kai įeiname į Piazza Nicola Amore.

Pagaliau šiame mieste kažkas gražaus.




Pagal žemėlapį matau, kad geriausia būtų pasukti Via del Duomo.
Paprasta gatvelė. Praeiname nemažai bažnyčių ir šiaip įdomių pastatų.




Tipiška Neapolio gatvelė.


Į šią bažnyčią užeiname, nes pagalvojome, kad tai - Katedra.


Galiausiai sukame tolyn.


Dabar jau akivaizdu, kad katedra.


Kad toks baisią reputaciją turintis miestas gali turėti tokią dailią ir šviesią tarsi gulbė katedrą, buvo labai netikėta.
Einame į vidų.


Viduje nefotografavau. bet jau kokia prabangi.... Visiems rekomenduoju pamatyti.

Atsimėgaujame ir sukame į gatvę.

Išėję iš Katedros, skersuojame Via del Duomo.

Vieta, kur ateiname dabar, priverčia iš nuostabos atvėpti žiobtus. Suprantu, kad Neapolis užkabino didžiulį kablį ir nebepaleis. Čia viskas taip TOBULA. Siauros, tamsios ir prišnerkštos gatvelės, aptriušę namai su skalbiniais balkonuose, ištisai judantis gyvenimas, motoroleriai, laviruojantys tarp praeivių, skoningai išmėtytos šiukšlės ir be proto graži architektūra.



Kas keisčiausia, šitame chaose ir netvarkoje jaučiuosi tokia saugi ir sava.

Bažnyčia, jau net nebeatsimenu, kokia.






Tipiškas vaizdas.







Einame ir geriame miesto aurą.


Lyg svertas seniems aptriušusiems pastatams - ryškūs ir renovuoti statiniai.


Prieiname dar vieną nepaprastai pilną ir įdomią aikštę su gražia bažnyčia.