Roma ir kraštelis Kampanijos

Capri - pagrindinis salos miestas. Tik išėjus iš funikulieriaus, iškart patenkama į aikštę.
Capri Piazzetta – kipriečiai ją sako „a chiazz“ arba piazza. Vietos gyventojų šis skveras yra vadinamas Umberto I piazza. Likusiam pasauliui jis geriau žinomas kaip Piazzetta. Dėl vieno dalyko visi sutinka – ši vieta yra Kaprio salos širdis. Aikštėje yra TIC, parduotuvėlių ir kavinių.
Salos centru Piazetta yra tapusi nuo senų laikų. Senovėje čia buvo turgaus aikštė, kur prekiaudavo, mėsa, daržovėmis. Ir tik 1938 m. jaunas salos gyventojas prie savo kavinės pastatė pora stalų su kėdėmis – nuo to laiko Piazzetta tapo susitikimų, pasibuvimų vieta, kur telpa tiek vietiniai salos gyventojai, tiek turistai.
Šalia yra 17 amžiaus Santa Stefano bažnyčia.







Mūsų šios dienos pradžios planuose žygis pėsčiomis iki Arco Naturale, Grotta Matermania, Faraglioni uolų.
Dairomės nuorodų.


Kelią pradedame iš Capri Piazzetta aikštės nuo Municipatio pastato į kairę (didelis bagenvilijos medis žymi įėjimą į reikiamą pasažą) išeinančią Via Longano (arba galima Via Le Botteghe, kuri vėliau kerta Via Tiberio gatvę) gatve.

Pradeda lyti.


Einame Via Longano alėja, pabaigoje sukame į dešinę, į Via Sopramonte.
Pradeda smarkiai lyti.

Einame ir kalbame, kad Kapris po vakarykščio Amalfio yra visai nieko gero.

Pradeda labai smarkiai lyti.

Pradeda labai labai smarkiai lyti.
Nusprendžiame pasislėpti po stogu prie įėjimo į viešbutį.


Liūtis su žaibais ir perkūnija. Viskas aplink užpilkavę. Galiausiai liūtis tampa per silpnu žodžiu nusakyti tam iš dangaus krintančių kritulių kiekiui... Gatve teka upė. Nuo stogo ima bėgti vanduo. Lipame aukštyn, į vestibiulį priešais viešbutį.



Čia visai jauku, tik skervėjis traukia. Čia pat snaudžia gana prabangiai atrodančio viešbučio metrdotelis.


Žmonės išeina iš viešbučio, pažiūri į gatvę, ištaria "fiume" ir grįžta atgal.
Į gatvę eina nebent tie, kam išvykimas būtinas.

Pralaukiame čia valandą. Lietaus pabaigos nematyti.
Einu į viešbutį su silly klausimu: kada Kaprio saloje baigsis lietus?
Jie nežino. Gal kada nors baigsis.
Draugiškai pasijuokiame.

Stovime čia dar kokį pusvalandį.

Galiausiai vienas dangaus kraštelis šviesėja. Kai beveik nustoja lyti (mūsų kalba tas reikštų kai tik ima tiesiog labai smarkiai lyti), brendame į gatvę ir sukame atgal į Piazzetta. Šio ryto plano jau nebebus.

Kojos permirkę, drabužiai drėgni. Nėra saulės, oras vėsus. Priedo dar vėjelis košia...
Bažnyčia uždaryta. Tualetas mokamas. Nėra kur pasišildyti.

Draugei šauna mintis eiti pavažinėti autobusais. Iš kaimelio į kaimelį pirmyn atgal Dienos bilietus juk turime, tą sau leisti galime. Vienintelė išganinga mintis, daugiau nesugalvojame, ką veikti.

Susiorientuojame, kur yra stotis. Joje einame į Anacapri skyrelį ir iškart sėdame į jau laukiantį autobusą. Vairuotojas sutikrina bilietus - glaudžiame juos prie aparato.
Anakapris yra už 3 km nuo Capri miesto.
Miestelio pavadinimas – iš graikų kalbos priešdėlis ana parodo „aukštesnę, pakeltą vietą“. Taigi, važiuojame į 300 metrų aukštesnę vietą nei Capri miestelis.

Vaizdas pro langą toks.


Bent jau sušylame.

Sustojame stotelėje. Praeidama pro šalį moteris pasako, kad Anacapri. Išlipame.


Esame Piazza Vittoria aikštėje, kur ir yra pagrindinė autobusų stotis.
Anakaprio pagrindinė aikštė Piazza Vittoria yra miela, kylanti į plačias terasas su gėlėmis ir yra didesnė už Piazzetta Kapryje.



Nuo Piazza Vittoria aikštės užskridę laiptais aukštyn dešinėje rasite keltuvus į aukščiausią Capri salos kalną Monte Solaro. Lietuviškai skambėtų Saulės kalnas.
Ir į kaire gatvė Via Capodimonte nusves iki garsiosios vilos Villa san Michele.
Priešingoje Piazza Vittoria aikštės pusėje pėsčiųjų gatvė Via Giuseppe Orlandi perves per visą istorinę Capri dalį.

Čia pat ženklas į istorinę miestelio dalį. Sukame.


Einant Via Orlandi gatve greit pasiekiama Casa Rossa. Įdomaus fasado pastatas su bokštu. Villa Rossa kažkada buvo amerikiečio leitenanto, kuris atvyko į šią šalį per karą, namais. Dabar čia yra muziejus, kuriame galima pažiūrėti įvairių laikmečių Kaprio salos nuotraukų. Čia taip pat yra saugomis prie Grotta Azura rastos skulptūros ir jų liekanos.






Pratęsę pasivaikščiojimus Via Giuseppe Orlando gatve, netrukus pasiekiama (dešinėje) San Nicolla Piazza aikštė ir 18 a. itališkojo baroko stiliumi pastatyta San Michele bažnyčia. Bažnyčia buvo to paties laikmečio Teresina komplekso dalimi. Bažnyčioje įdomios yra grindys, vaizduojančios Adomo ir velnio kovą.





Kadangi Anakapris yra aukštesnėje vietoje, prie lietaus ir šlapių kojų dar prisideda labai smarkus ir sūkuringas vėjas. Be proto šalta ir šlapia, bet vaikštome.

Vos už kelių žingsnių nuo San Michele bažnyčios esanti Piazza Armando Diaz aikštė yra Anakaprio miestelio gyvenimo ašis. Aikštėje galima rasti kelias 16 ir 17 a. bažnyčias.










Aikštėje vėjas drasko skėtį, basutėse kliuksi vanduo. Einame į bažnyčią pašilti. Skaitome kelionių gidą, tyliai ir paslapčia suvalgome po javinuką. Po gero pusvalandžio einame į lauką.


Šiek tiek šviesiau, nors vėjas dar plaikstosi.




Sukame į gatveles, į užuovėją.




Keista, kad ir lietus, kad ir šalta, bet Kaprio sala su Anakapriu ima patikti.

Grįžtame į miestelio aikštę, eisime į naują objektą.

Sukame Via Capodimonte gatve.


Labai jaukiai atrodanti kavinukė.


Taigi, kitas mūsų tikslas, į kurį būtume ėję bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis, yra šis:


Villa san Michele buvo vienintelis tikslas, dėl ko asmeniškai aš norėjau į Kaprio salą.

Lietus apstojo.




Nukulniuojame per kokias 10 minučių. Sumokame 7 eur ir mes jau viduje. Skubame įeiti, kol nėra grupės. O jų ojojoj kiek būriuojasi.

Valgomasis.


Baltas šviesus kiemelis.


Miegamasis. Nors mano nuotrauka tamsi, bet jis yra šviesus. Visur šviesa, kaip ir norėjo vilos kūrėjas Axel Munte.


Šią vila išgarsino Axel Munte „Knyga apie san Mikelę“.

„Mano namai visada atviri saulei, vėjui, jūros ošimui, tarsi Graikų šventykla. Ir visur šviesa, šviesa, šviesa“. Axel Munte.
Vilą San Mikelė kaip savo svajonių namus įkūrė švedų psichiatras Axel Munte, gyvenęs Kaprio saloje nuo 1885 m. A. Munte vilą pastatė sekdamas vaizdus ant buvusios San Mikelės koplytėlės sienų liekanų.



Vila, lodijos, pergolės, kolonados džiugina akį ir leidžia gėrėtis puikiais vaizdais į Neapolio įlanką. Viloje galima pamatyti senų laikų tiek paties A. Miuntės, tiek salos gyventojų bei draugų dovanotus radinius, architektūrines vertybes: sarkofagus, biustus, Romanų laikų grindinius, marmurą, kolonas. Sode galima pamatyti graiko kapą ir granitinį Sfinksą, žaižaruojantį saulės šviesoje ir žiūrintį į jūrą.



Nepaprastai jauki pergolė.




Paminklas autoriui.


Axel Munte Caprio saloje su pertraukomis išgyveno 56 metus. Jo meilė šiai salai sutapo su augančiu salos populiarumu, kuomet čia atvykdavo vis daugiau turistų, garsių ir turtingų žmonių iš įvairių šalių ir žemynų. Šiai dienai Villa san Micele ir Grotta Azura yra daugiausiai lankomis vietos visoje Kaprio saloje.

Einame link koplytėlės.


Nuo pergolės - fantastiški vaizdai į Neapolio įlanką.




Net niūrią ir lietingą dieną vaizdai čia pasakiški.

Einame link San Mikelės koplytėlės.





Skulptūra.


A. Munte vilos svarbus akcentas - granitinis sfinksas.






Ima lyti, bėgame slėptis.




Įlanka ir Kaprio sala nuo San Mikelės bažnytėlės.


Lietus įsismarkuoja, bėgame slėptis į paukščių namelį.

Taigi, nuo lietaus bėgame į paukščių namelį.
Axel Munte labai mylėjo paukščius. Ne kartą yra susikibęs su vieversienos gerbėjais. O norėdamas išgelbėti būriams paukščių gyvybes, nupirko kalną, esantį virš San Mikelės koplyčios. Čia ir yra pastatytas paviljonas.

Nemaža ekspozicija su Kaprio saloje gyvenančiais paukščiais. Skamba paukščių čiulbėjimas - ką ir mėgo klausyti A. Munte.


Namelio viduryje įrengta ekspozicija skirta tik šios salos uolose gyvenantiems driežams.
Faraglioni di Fuori - uoloje labiausiai nutolusioje nuo salos - yra driežų Podarcis sicula coerulea gyvenamoji vieta ir vienintelė vieta pasaulyje, kur šios rūšies driežai yra randami.



Paukščių namelyje būname ilgai, lyja su perkūnija. Tad ekspoziciją peržiūrime gal tris kartus. Galiausiai tik lynoja. Einame pasivaikščioto sodo takeliais.




Ženkliukas prie tualeto.


Sukame link išėjimo.


"Knyga apie san Mikelę" išleista į daugiau nei 40 kalbų.


Lietuviškai.


Vila palieka labai šiltas emocijas. Parvažiavusi į namus dar kartą skaitysiu A. Munte knygą.

Išeiname iš muziejaus. Sukame link Finikinietiškų laiptų.


Vaizdas nuo jų.

Prie finikinietiškų laiptų nemažai žmonių. Dauguma jų tik grožisi panorama. Kai kas kiek palipa ir vėl grįžta. Oras gerėja.

Mes šiandien dar niekur nelipome. Abstinencija.
Tarsi norėdamos atiduoti pagarbą A. Munte, vienbalsiai nusprendžiame nusileisti laiptais žemyn.


800 iš akmens išskobtų pakopų, vedančių į Capri miestą, kuriomis kaskart lipdavo A. Munte, atplaukęs į salą.
Laiptai gana tvarkingi, nors vietomis apgadinti. Bet nieko, esame matę baisesnių. Labiau erzina basutėse žliugsintis vanduo.



Atsiveria panorama į Neapolio įlanką ir Neapolį.


Labai greitai trasoje liekame vienos. Kažkas bandė sekti mums iš paskos, bet sugrįžo kažko pabūgę.
Leidžiamės žemyn ir grožimės.


Kur gražesnis vaizdas, sustojome, ant bordiūro išsidėlioję sumuštinius papietavome.
Išsišviečia saulutė. Bet kalno pusėje kabo grėsmingas debesis. Skubame. Esame vienos dvi stataus kalno šlaite.


Marina Grande prieplauka vis artėja.


Nusileidimas nėra sunkus. Neatsimenu, kiek laiko užtrukome. Bet tikrai patinka šis sprendimas.
Prilipome namus. Žvilgsnis atgal. Ant aukštos stačios uolos baltuoja mažytis taškelis - Villa san Michele.


Jaukios ir ramios akmeninės gatvelės.


Galvos skausmas - susiorientuoti, kur esame. Daug žemėlapių, informacijos turistui saloje tikrai netrūksta. Bet žiūriu kaip ožys į vartus ir nieko nesuprantu. Klaidžioti nenorime, nes gaila gaišti laiko.
Nusprendžiame eiti iki Marina Grande prieplaukos ir pakilti funikulieriumi - bus aiškiausias kelias.
Mūsų dienos bilietui priklauso 2 pakilimai funikulieriumi. Vieną esame jau išnaudoję. Išnaudosime ir kitą. Velniai nematė to 1,80 eur, žemyn nusipirksime vienkartinį bilietą į funikulierių.
Išeiname į kelią ir... . Autobusų stotelė. Taigi į Kaprio miestą galime pakilti autobusu.

Sėdime ir laukiame jaukioje stotelėje. Ima lyti. Mums stogas virš galvos.


Autobusas atvažiuoja po 20 minučių. Sėdame ir už kelių akimirkų mes jau Kapryje.
Tik išlipame stotele per anksti, susidėjo, kad jau stotis. tai paeiname mažumėlę.

Miniatiūrinė greitutė.

Važiuojant autobusu kažkur mačiau ir miniatiūrinį gaisrinių mašinų arsenalą. Juokingai atrodo, tarsi žaislinės. Bet kitokiomis ir nepateksi siaurutėmis gatvelėmis, kur kartais vos vienas žmogus išsitenka.

Pasiekiame Capri miesto autobusų stotį. Stopkaime savo reportaže ją jau rodė, tai tik pakartosiu.




Atsirandame ten, kur pradėjome savo dieną šiandien: Piazzetta Capri mieste. Sukame į gatveles.


Diena jau antroje pusėje, o dar ir lyja protarpiais, kažko labai nebenuveiksime. Einame į Augusto sodus ir Krupp gatvelę.

Skėčių jūra.


Jauki gatvelė Capri mieste.




Kelias labai gerai sužymėtas.






Savo žemėlapio galima ir neturėti.

Nors su oru nepasisekė, bet vis tiek viskas labai miela Jau kaip aš ten bastyčiausi

Labai miela sala.
Nors Kaprio sala ir nublanko prieš Amalfi, bet ji KAŽKĄ turi.

Einame tolyn į Augusto sodus.
Visoje saloje ant kiekvieno kampo pilna tokių planų.




Link sodų pilna žmonių. Daug grupių traukia ten.


Sumokame simbolinį eurą už įėjimą ir einame į Augusto sodus.






Vėl ima kaip iš kibiro pilti lietus.
Greitomis žvilgtelim į Faraglioni uolas.


Jos užpilkavę, vaizdas tikrai ne koks. Kita pusė lyg ir gražesnė.


Augusto sodai kažkada buvo 20 a. pradžioje vokiečių stambaus kapitalisto Alfred Krupp valdų dalimi. A. Krupp užsakė padaryti nusileidimą į Piccolo Marina krantą, kur jis laikė savo jachtą. Reikėjo padaryti patogų kelią iš beveik 100 metrų status skardžio. Todėl buvo iškirstas gyvatėle besisukantis takas, kurio vingiai beveik gula vienas su kitu.
A. Kruppas buvo vienas iš žinomiausių to meto „naujųjų kapriečių“, bet dėl gėdingų jo ir kelių žvejų ryšių turėjo palikti salą. Via Krupp grožis atsispindi nuo Augusto sodų. Beje, Via krupp ilgą laiką buvo uždarytas dėl akmenų griūties.
Uždarytas jis ir šiandien.



Pasigrožime ir sukame atgal. Dekoracijos pakeliui.

Grįždamos į Capri miestą iš toli žvilgtelime į Certosa di san Giacoma.


Kažkurio viešbučio kiemelis.


Suvenyrai.


Galvojame, ką veikti toliau, nes lynoja. O ir šalta ima darytis. Einame į šiandien šildytuvu tapusį autobusą. Žiūrim, kur jis dar veža. Aha, važiuosime į Piccola Marina.
Trumpas kelias vaizdingu serpantinu ir išlipame.


Pas juos populiaru piešti kompasai.


Einame link jūros.



Pagaliau šioje saloje matau spalvas. Vaizdas vertas milijono.


Ir vaizdas į Faraglioni uolas.


Čia pirmąkart šioje kelionėje pajuntu jūros šėlsmą ir galią.

Ir vėl spalvingasis užutėkis.