Roma ir kraštelis Kampanijos

Palikime nepasiektą bažnyčią.


Sukime ieškoti rodyklės į Amalfi.


Durų dekoracija.


Keramikinis šviestuvas virš durų.


Sukame cementiniu keliu. Netyčia užmatome tvoroje laiptelius ir žvilgtelime, kas ten yra. O ten - pati gražiausia Atrani panorama.




Atsimėgaujame ir sukame tolyn.


Plentas pajūriu.


Vis nenorime iš akių paleisti Atrani.


Pėsčiųjų takas iš Atrani į Amalfi.

Kelias link Amalfi eina pajūriu ir yra labai gražus.




Kam sunku vaikščioti, galima pakilti liftu. Žinoma, mokamas.


Paskutiniai žvilgsniai į Atrani.


Štai ir Amalfi. Iškart patenkame į senas ir siauras gatvytes.


Net nebepamenu, kurioje vietoje išvydome vaizdą į Amalfio kaimelio krantą.


Vėl neriame į gatveles.






Klaidžiojame. Po to nusibosta. Norime išeiti į Amalfio centrą. Keletą kartų paklystame, pataikome į akligatvius. Paskui jau imame atpažinti "visuomeninį" taką ar laiptus nuo vedančio į kiemą. Pagal platumą. Pagal grindinį ir jo nudėvėjimą.

Kai paskutinį kart lipant laiptais vyrukas, einantis iš paskos, sušuko, jog mūsų kelias veda į "casa", o mums reikia eiti ten - parodė, išėjome į miestą.


Per visą sieną siekianti keramikos mozaika.


Sukame tolyn nuo pagrindinio kelio.


Pataikome į dar vieną labai jaukią aikštę. Šįkart - Amalfyje.


Užmatome nuorodą. Vadinasi, galima dar kažkur palipti. Sukame link kapinių.




Dar viena iš daugelio mozaikų.


Atsiveria puiki panorama į Amalfį.

Pametame kelią. Kiek paklaidžiojame, bet rodyklės neberandame. Kelio, tinkančio į kapines - irgi ne.
Grįžtame.




Amalfi yra įsikūręs išilgai Canneto upės slėnio tarp rytuose esančio Mont Aureo kalno, o vakaruose – Mont Tabor. Miestelio išsidėstymas primena ventiliatoriaus sparną, kuris siauriausioje dalyje siekia 1,5 km (2 km įlindęs į Valle dei Mulini slėnį).

Sukame į siauras gatveles.


Gražiai dekoruoti laiptai.






Išeiname į priešais Duomo esančią aikštę.


Amalfio katedra.


Duomo aikštėje.

Suvenyrai ne tik Duomo aikštėje, net ir išilgai miestelio einančioje Via Lorenzo di Amalfi gatvėje.






Iš pagrindinės gatvės šakojasi gatvytės ir laipteliai į šalis.


Einame pagrindine gatve aukštyn.




Prieiname namą su įdomia dekoracija, vaizduojančia žmonių gyvenimą. Bet tokių sukurtų mini kaimelių važiuodamos Amalfi pakrante matėme daug kur.






Diena seniai į antrą pusę persivertus, o mes dar nieko burnoje neturėjome. Ieškome ko užvalgyti. Sugalvojame paeiti kiek į šalį. Ankstesnėse kelionėse mums nesisekdavo vietos valgymui išsirinkti. Tai dabar esame sutarę, kad sėdam į pirmą pasitaikiusią kavinę, tinkančią savo kainomis.
Kavinė pasitaikė ne kokia. Daugiau į zabiegalką panaši. Galvojam, bet gal čia atrasim tipišką itališką maistą? Užsisakom picų, jos tikrai nebuvo labai skanios. Bet skrandžius užpildėme, alumi atsigaivinome, kojas valandžiukę pailsinome.

Pasistiprinę sukame atgal link Amalfio katedros.


Dar suvenyrų.




Gatvė tiršta, kunkuliuoja nuo minios ir šurmulio.


Magnetukų mylėtojams.


Ateiname į Duomo aikštę. Piazza Duomo stovi šv. Andrea statula.


Duomo.


Kalbant apie Duomo - katedrą, reiktų pažymėti, kad tai visas architektūrinis junginys, susidedantis iš atskirų objektų.
Seniausia jos dalis - Basilica of SS Crocifisso – pastatyta 833 m. Daugiau nei po šimto metų, siekiant sukuri didingos bažnyčios vaizdą, buvo pristatyta kita. Dar po dviejų šimtmečių baigta varpinė. Panašiu laikotarpiu pastatyta kripta, skirta saugoti šv. Andrejaus palaikams. Vėliausiai buvo pastatytas „Rojaus vienuolynas“ - Chiostro del Paradiso.
Vienuolynas – puikus romantinio-Amalfio stiliaus pavyzdys, pastatytas Archivyskupo Filippo Augustariccio užsakymu. Neįprastos struktūros persipinančios arkos, gulinčios ant 120 kolonų duoda įdomią šviesą ir saulės spindulių žaismą.
Basilica of SS .Crocifisso – 9 a. pastatyta bažnytėlė laikui bėgant buvo pertvarkyta ir pritaikyta prie baroko stiliaus. ir tik 1994 m. baziliką restauravus, ji buvo gražinta į pradinį Romantiškąjį stilių.
Galima pamatyti siuvinėtas, auksuotas sidabruotas relikvijas.
Einant atgal pirmoji kolona dešinėje – 16 a. freska „Madona su vaiku“.

S. Andrea katedra - lipame laiptais ir einame pasidairyti.

Žvilgsnis į aikštę nuo katedros laiptų.


Skliautai.


Nusprendžiame nueiti į šio ansamblio muziejų. Bilieto kaina, jei teisingai pamenu, 3 eurai.

„Rojaus vienuolynas“ - Chiostro del Paradiso.

Išankstinėse savo vizijose buvau susidariusi nuomonę, kad Chiostro del Paradiso priblokš savo grožiu. Deja, ši vieta nepateisino lūkesčių. Nors buvo gražu, bet ne tiek, kiek tikėjausi.






Basilica of SS .Crocifisso varpinės bokštas.


Senovinės freskos.








O štai muziejus, bazilika, katedra palieka įspūdį. Tikrai visiems rekomenduoju apsilankyti.

Pro katedros skliautą.


Užmatome priešais esančią bažnyčią, Chiesa nuova. Galvojame paeiti iki jos. Gal būt vaizdas į katedrą iš viršaus gražus atsivers.

Sukame link "kiesos".


Šįkart bažnyčią rasti sekasi sunkiai. Vis nepataikome į reikiamą aukštą.
Manau, kas užsisako viešbutį tokiuose ant stačių uolų sulipusiuose namuose, reikia labai gerai išsitirti kelią iki jo. Nes principas toks, kad lipi lipi lipi. Užlipi gal į kokį 10 aukštą, jei tuos namus esančius skirtinguose aukščiuose paverstumėme aukštais. Žiūri- akligatvis, t.y. privatus namas. Lipi lipi lipi žemyn. Tada suki į kitą posūkį ir vėl lipi lipi lipi. Ir vėl kažkas ne ten...

Taigi, jau esame atsižiūrėję gražių gatvelių, nėra to wow įspūdžio. O jau ir pavargę, nebesinori klaidžioti. Tiek jau to tą kiesą.
Leidžiamės vėl link katedros.


Šv. Andrejus.


Priešais katedrą esantis pastatas.


Paskutinį kartą pažiūrim į varpinės bokštą.


Einame link jūros. Išeiname tiesiai prie autobusų stoties. Čia gal pasąmoninis nuovargis suveikia, kad pamatę autobusus, tiesiu taikymu puolame lipti. Aišku, galėjome dar pabūti valandą. Pavaikščioti pakrante.

Atsisėdame. Nuovargis pakerta. Autobusas prisirenka sausakimšas. Pajudame.

Pamatome mūsų nerastą Cimitero Monumentale.


Pakeliui užmatau nuorodą ateities klajonėms.


Stotelė pakeliui.

Kelias autobusu kad ir netrumpas, bet gražus ir įdomus. Autobusas važiuoja pakrante, paskui pasuka į iškyšulio gilumą ir veža į vieną susijungusių miestelių gatvėmis.
Galiausiai išlipame Sorrento centre, Tasso aikštėje.


Einame apžiūrėti Villa Comunale - viešą Sorrento kurorto vilą su parku ir vaizdu į jūrą.


Vilos pabaigoje - liftai nusileisti žemyn prie jūros.


Temsta.




Jaukus kiemelis už vilos.




Išeiname iš vilos. Sukame į šalia esančią San Francesco vienuolyną ir bažnyčią.
Be galo jaukus kiemelis. Padaro didesnį įspūdį nei Rojaus vienuolynas Amalfyje.


San Francesco vienuolyno ištakos randamos 8 a. Nuo portiko į skirtingas puses sukančios arkadijos XIII a.
Šalia vienuolyno – 16 a. pabaigai atstovaujanti st. Francesco bažnyčia. Dešinėje pusėje esančio pirmoje iš trijų koplyčių rasite 17 a. Vulcanų šeimos paaukotą medinę nukryžiuoto Kristaus skulptūrą.



Paskui vaikštome po gatveles su suvenyrais. Nusiperku sulčių su mėtomis, bet neskanios. Perkame suvenyrų ir lauktuvių. Ir maisto vakarienei. Taip pat ir apelsininio "limončelo". Bet pastarasis nuvilia.

Naktį lyja.

Bet tai kaip gražiai vaikštot. Noriu dar

Kaip prajuokino tas užrašas _ Viagra naturale

Ačiū, linole, kad daliniesi Jau kaip gražu...

Dar pora - trejetas dienelių vaikštinėtų liko.

O tas užrašas gerulis. Ėjau, pamačiau pipirus, bet iš pradžių nemačiau užrašo. Sustojau, laukiu, kol prieš mate esantis būrelis vokiečių vyrų baigs tuos pipirus fotografuoti. Pamatę, kad laukiu, juoktis pradėjo. Tada tik perskaičiau.

Taigi, vaikštau toliau.

2013-10-12 Šeštadienis. Capri.

Eilinis rytas prasidėjęs labai anksti. Dar tamsoje lekiame į Marina Piccola, iš kur laivu plauksime į Capri salą. Pirmas laivas 07:15, į jį ir skubame. Diena Italijoje šiuo metu yra trumpa, o pamatyti ten yra ką.

Prieplaukoje būname kiek prieš 7. Visur tamsu, balos, oras pakankamai vėsus.
Mūsų viešbutyje kabo info savaitei apie orus. Anot jos, šiandien turėtų būti karšta ir be lietas diena. Iš viešbučio išeiname ir į jį grįžtame su tamsa, administracijos jau nebebūna. Tai nebuvo kur pasitikslinti. Aišku, kai orai permainingi, ta prognozė visai savaitei gali keistis kelis kartus.
Orų prognozės neatnaujinimas buvo vienintelis mūsų viešbučio Les Chic minusas. Kita vertus, turbūt nelabai kas šiais laikais važiuoja į keliones be kompiuterio ar bent jau išmanaus telefono. Trečia - gi galėjome įsijungti televizorių.
Kaip bebuvo, išėjome labai vasariškai apsirengę, karštai ir saulėtai dienai nusiteikę.

Laukiame prie nedidelio kioskelio, kur anądien matėme pardavinėjant bilietus. 7, o dar nė gyvos dvasios. Pamatome toliau prie sienos kažką panašaus į langelius ir ten einančius žmones. Kasa ten tik atsidarė, perkame bilietus į Kaprio salą į vieną pusę. Pirmyn bilietas brangesnis, nes įskaičiuotas 1,50 eur turisto mokestis Kaprio saloje. Sumokame po 17,50 eur į vieną pusę žmogui. Kasininkė pasako numerį, iš kurio plauks laivas.

Rytas uoste.


Žmonių prisirenka didžiulė minia. Visi apsirengę beveik žiemiškai. Laivas vėluoja. Galiausiai atplaukia ir mikliai prisišvartuoja.
Dėl visa ko dar klusteliu už nugaros einančių vyrukų, ar 'a Capri?" Taip. Ir dar kažką pasako apie Kaprį perpėjančiu balsu. Dabar galvoju, turbūt apie orą...

Taigi, bilietų tikrinimas praeina labai greit. 5 minutės ir didžiulė minia pasipila po laivą. Po 20 minučių visi jau mina Kaprio Marina Grande prieplaukos grindinį.



Marina Grande prieplauka Capri saloje.




Uostas Kaprio saloje labai didelis. Net šiek tiek panika, kaip grįžtant susirasime. Bet pamatome, kad yra švartavimosi vietų numeriukai. Taip pat prieplaukos pradžioje yra švieslentė, kurioje yra parodyta, kokiu maršrutu, kelintą valandą ir iš kokios vietos plauks laivai.

Pirmiausiai sukame pirkti bilieto į funikulierių. Matome, kur bus laivo bilietų pirkimo kasa grįžtant namo.
Nuorodos rodo, kur bilietų kasa pirkti bilietus visuomeniniam salos transportui.
Vienkartinis bilietas yra 1,80 eur.
60 minučių - 2,70 eur.
Dienos bilietas -8,60 eur.

Namuose kiek skaičiavau planuodama mūsų važiavimus, kas pigiau - pirkti vienkartinius ar dienos bilietą, maždaug tas ant to išėjo. Bet tarsi nuojauta būtų, nusprendžiame imti dienos bilietą.
Taigi, sumokame po 8,60 eur ir einame ieškoti funikulieriaus pasikelti į Capri miestą. Pardavėjas dar perspėja, kad bilietų nereikia kišti, o priliesti.
Už keletos minučių mes jau viršuje.



Dangus juodas. bet mes esame įpratę prie juodo dangaus, neimame į galvą.


Spėliojame, kokį vaizdą paliks Kaprio sala po vakarykščio Amalfio ir einame pažindintis su nauja vieta.


Trumpai apie salą: Kapris (it. Isola di Capri) – Italijos sala, esanti tarp Neapolio ir Salerno įlankų. Salos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Capros, reiškiančio šernas. Sala, esanti 6 km ilgio ir 2,7 km pločio, užima 10 km² ploto. Daugiausiai sala susidariusi iš klinčių. Aukštuose uolėtuose krantuose gausu karstinių darinių: arkų, urvų, uolų. Aukščiausias salos kalnas Solaro (Solaro) yra 589 m. aukščio.
Saloje yra du miestai - Kapris (7278 gyventojų) ir Anakapris (6240 gyv.). Kapri sala pasižymi itin gausia augmenija - viso auga apie 800 rūšių augalų. Citrinių ir vynuogių derlius saloje nuimamas triskart per metus. Iš gėlių, auginamų saloje, gaminami įvairūs kvepalai.
29 m. pr. mūsų erą imperatorius Augustas, sužavėtas Kaprio salos grožio, iškeitė ją į Iskjos salą. Tuo metu saloje iškilo daug vilų. Imperatorius Tiberijus pastatydino saloje 12 vilų, paaukotų 12-ai Olimpo dievų. 27-27 m. imperijai jis vadovavo gyvendamas vienoje iš garsiausių vilų - Jupiterio viloje (villa Jovis). Žlugus Romos imperijai, salos valdovai keitė vieni kitus: ji priklausė langobardams, normanams, Neapolio ir Ispanijos karaliams, prancūzams. Salą dažnai sudrebindavo saracėnų ir turkų antpuoliai. 1860 m. Kaprio sala įėjo į Italijos karalystę.



Iškart užeiname į bažnyčią, nes lauke - vėjas ir vėsu.



Papildyta:



Taip, gražu toje Italijoje.