Na va, apkarpiau kaip mokėjau ir kaip nesitingėjo, transliuoju:
(...)
Tad štai apie ką mudvi su Maggie
Apie atskaitos tašką ir prizmę, per kurią pažvelgiama į nuotrauką. Nesakom (nesakau), kad mūsiškis yra teisingiausias, nenustebčiau, jei ne, bet ir Jūs nenustebkit dėl mudviejų nustebimo
Mano asmenine nuomone, kūryba apskritai nelabai turi ką bendro su gyvenimo būdu, gyvensenos principais, manau, kad fotografuojama/filmuojama/muzikuojama, eiliuojama ar tapoma nebūtinai tai, kas mėgiama, kam pritariama, kuo galbūt piktnaudžiaujama/nepiktnaudžiaujama in real life... Ji kažkur šalikelėj nuo gražu/negražu, valgoma/nevalgoma ir t.t.
Didaktinė kūrybos misija man apskritai neįdomi, dar daugiau, esu linkusi galvoti, kad ten, kur prasideda didaktika, kūryba kaip ir baigiasi
Grįžtu prie Say. Josios portrete toji pypkė man niekaip nesusiasoci
su tabako pramone ir ateity, manau, nesusiasoci
. Tą linksmai stirksančią pypkę matau kaip papildomą šio tyrai geidulingo flirto, vyliaus atributą, nes, nors modelis lyg ir be užuolankų žvelgia tiesiai į mus, nematau ten mūsų, nematau ir Say su savo mamyte
, matau tik menamą flirto objektą, kuriam ir skirtas šis monospektaklis... Ir tasai pypkės išsirietimas man papildomai kalba apie kvietimą, lyg kiek atsainų, o gal savaip drovų pamojimą pirštu, apie be žodžių ištartą EIKŠ
Ir dėl to ji man čia žūtbūtinai reikalinga. Aš neužuodžiu tabako, užuodžiu baisiai gražiai parodytą aistrą, subtiliai prislopusią, emancipuotą, tikrą, nuogą, nors ir tvardomą dailių raukinukų... Na, neatsižegnoju prielaidos, kad Say gal ir visai ne tokį "tekstą" buvo paruošus, kad su savo matymais ėmiau ir nusišnekėjau į lankas ir klonius, lai ji(Say) man kaip nors atleidžia ir nekikena pusę dienos tai perskaičiusi
Kaip ten bebūtų, Say, turi kažkokio saldaus nuodo šis Tavo portretas, jau trečią dieną įsigėręs, įsisiurbęs į mintis, pririšęs trumpa virvele, neleidžiantis atitokti (pavariau lyg iš Luvro salės
). Man bais patinka tasai stilizuotas retro prieskonis, ir kad jo čia būtent tiek, kiek įbėrei, nepamažinai ir nepadauginai, nenudekoratyvinai ir trūks plyš netraukei iki absoliučios autentikos. Žiūriu į šią jauną, ką tik išsiskleidusią ar dar besiskleidžiančią moterį, ir painiojuos monoliziškose jos žvilgsnio pinklėse. Regiu ten ir moterišką klastą ir tyrumą, ir blankų šypsnį, ir melancholiją, geidulingumą ir skaistumą, pasitikėjimą ir abejonę, atsidavimą su netikrumo, nerimo virpesiais. Ai, žodžiu, matau ten visą velnią, rojų, skaistyklą ir peklą, ir visa tai taip elegantiška, subtilu ir jausminga, kad pradedu įtarti pačią naktimis rašant eilėraščius ir penint sielą "paukščių pienu"
