Angelėlių mamyčių svetainė

Esu perskaiciusi vienos zymios moters, kuri neteko vyro ir vaikiuko, fraze
:manes niekas perdaug nedziugina ir neliudina:
Tai vat, sie zodziai yra mano busena, as dziaugiuosi viskuom, esu laiminga ka turiu, bet kartu manes nedziugina tie dalykai. Yra kazkokia laikinumo busena.
O apie sunu galvoju taip lyg jis cia butu, lyg kartu gyventu, as gyvenu taip lyg augincaiu du vaikucius. Ir esu begalo laiminga, nors trenk tu man per galva gal kam atrodo kodel neliudziu, negedziu, bet as liudizu irgedziu kiekviena diena, tik visa tai yra mano sirdyje.
Mamytes stiprybes, neturiu patarimo is kur jos semtis, bet dziaugiuosi kad Dievulis man bent jos nepagailejo

Labas meragites, skaitau ir asaru negaliu sulaikyti, visusr matau save vilda dauguma mes jauciames taip kaip tu usdestei savo montys, man ir labai sunku matyti nescias, mazus vaikucius krykstaujancius, sunku net drauges aplankyti ka tik pagimdziuses (sirdys plysta kai pagalvoji kad ir pas mane galejo jau begioti trys nuostabus labai labai laukiami vaikiukai.... tikrai kodel taip skaudina mus likimas kodel jis duoda tokius nepakeliamus isbandymus. ketvirto persileidimo tikrai neisgyvensiu.....kodel????? kodel asocialios seimos po 6-7 vaikus prisigimdo, uzmusa ir leidzia toliau gimdyti o cia tiek meiles tiek silumos nori atiduoti tam laukiamam ir be galo milimam vaikiukui bet likimas vis pakisa koja......

butent... mano vaikelis irgi buvo toks laukiamas. net negaliu apsakyt kaip. bet turbut pacios zinot. nes pacios taip lauket.
bendravau su juo nuo pat pirmos akimirkos, kai tik suzinojau, kad laukiuosi. kaip as megavausi tuo laukimu, kada is ateis i si pasauli. vis galvojau, kaip mes su juo gyvensim, kaip as ji prisiglausiu, kaip isbuciuosiu visus pirstukus, kaip mes vaiksciosim po lauka, kaip as jam rodysiu kur kokios gelytes, kur kokios uogos ar kokie gyvuneliai. pamacius skelbima, jog pas mus atvaziuoja cirkas, pagalvojau "stai po keliu metu as su tavim jau eisiu i cirka"...
visiskai nebijojau gimdymo, nors visos kalbejo "kad nezinai, ka jis reiskia, tai ir nebijai"...
o dabar zinau. zinau ka reiskia gimdymas, bet nezinau, ka reiskia ant ranku laikyti savo mazuleli. ir galiu pasakyt, kad nebijociau kito gimdymo (duok dieve, kad tik jis butu), nes jei po visu tu skausmu man i rankas paduotu gyva ir sveika mano kudikeli, tai galima iskesti visus tuos skausmus...
is tikruju tai labai stengiuos laikytis. stengiuos del artimuju. nes jiems manes reikia.
taciau kieviena diena, kiekviena akimirka, mano mintyse yra mano sunelis. kaip as pasiilgau jo "sprigtu" i mano pilvuka... kaip as ji myliu...

ispane, labai noreciau, kad atrastum savyje jegu ir nepasiduotum tokiai apatijai. kaip ten bebutu, mes privalom gyventi. mes privalom myleti zmones, kurie myli mus ir yra su mumis. mes privalom galvoti, kad uz tuos skausmus, gyvenimas vis delto gal dar atseikes mums ir dziaugsmo. o kai mes kada nors irgi iseisim is sio pasaulio, tada mes susitiksim su savo maziukais.

dar noriu pasakyti, kad jauciuosi siaubingai del savp geriausios drauges. ji suzinojo, kad laukiasi, kai man po netekties buvo praeje 1,5 men. zinokit nebezinau ka man daryti. mes dirbam kartu, tai mes kieviena diena matomes. is tikruju tai labai dziaugiuosi uz ja, bet nieko negaliu sau padaryti. as su ja absoliuciai nesneku apie jos nestuma. anskciau musu budavo neperplesi, isispasakodavom viska, o dabar tik trumpai persimetam bendrom temom, nes as NEGALIU. as niekaip negaliu pradet sneket ir garsiai dziaugtis su ja. kiekvienas dalykas man primena mano nestuma ir mano vaikeli... as nebeturiu tiek jegu, kad dar cia but stipriai...

Ramune1001 labai labai tave noriu palaikyti suprantu kaip tu jautiesi nes mano padruske ir nescia as uz ja labai dziaugiuosi bet paslapcia braukiu asara kodel pas mane tokia laime neateina ir isvis net baisu pagalvoti jaigu neateis JUK GYVENIMAS BE VAIKUCIU NETURI PRASMES

taip, as irgi lygiai taip manau. tik turint vaikeli zinai, kad nugyvensi gyvenima prasmingai.
as kaip tik jau galvojau, kad va tikrai subrendau motinystei, kad vaikelis ateis labai laiku (man ka tik suejo 30...), ir se tau... stai, ka gyvenimas man iskrete...
as jau paskutiniu metu buvau pradejus savim bjauretis, viska skirdavau tik sau, tik ir galvodavau, ka cia dar sau nusipirkus, nors nuo skuduru jau spnta luzta...
as taip noriu vaikucio, kad tureciau kuo rupintis, kam atiduoti visa manyje susikaupusia meile...
Papildyta:
[quote=ramune1001,2007 08 09, 20:23]
taip, as irgi lygiai taip manau. tik turint vaikeli zinai, kad nugyvensi gyvenima prasmingai.
as kaip tik jau galvojau, kad va tikrai subrendau motinystei, kad vaikelis ateis labai laiku (man ka tik suejo 30...), ir se tau... stai, ka gyvenimas man iskrete...
as jau paskutiniu metu buvau pradejus savim bjauretis, viska skirdavau tik sau, tik ir galvodavau, ka cia dar sau nusipirkus, nors nuo skuduru jau spnta luzta...
as taip noriu vaikucio, kad tureciau kuo rupintis, kam atiduoti visa manyje susikaupusia meile...

ateis laime pas tave. ji PRIVALO ateiti.

viskas, zodis i zodi, lyg as pati buciau tai parasiusi. Lygiai taip pat jauciuosi.
Gal dievas pavydi tokios dideles meiles, todel atima vaikucius

tik mano gimdymas buvo labai lengvas ir greitas. Kartais save guodziu, kad tai buvo tam, jog kuo greiciau atsigauciau ir vel pasiryzciau, kad sunelis mane apsaugojo nuo komplikaciju. As ligonineje tik viena diena prabuvau, o jau kita diena laksciau i reanimacija.

del drauges, patarciau jai atvirai pasakyti, kad tau sunku sia tema kalbetis, labai daug skausmo patyrei ir dar neatsigavai, tegu nepyksta ir palaukia. Turetu suprasti.

Ispane, manau todel mes cia ir bendraujam.. nes tik mes suprantam viena kita. mes tikrai zinom kaip jauciasi moteris netekusi vaikelio.
man be galo padejo lankymasis cia. tik deka sio bendravimo supratau, kad taip kaip jauciuosi as, jauciasi kieviena netekus vaikelio. nes man be galo to truko is aplinkiniu zmoniu.... bet as suradau paguoda cia ir netgi optimizmo pasisemiau is tu mamyciu, kurios ir po netekciu turi vaikeliu. jei is pradziu galvojau, kad viskas- gyvenimas baigesi, tai dabar jau paleidau savo angeleli- nebenoriu jo kankinti savo zverisku kaukimu ir savigrauza. pradejau svajoti apie dar viena vaikeli. o sunui yra skirta dalis mano sirdies ir ji visada bus jo. tik jo. kartais tiesiog pasisplepus issiverkiu, paliudziu, ir pagalvoju- juk mes vis tiek kada nors susitiksim.

Kur visos dingote?
is tiesu dziaugiuosi kad maziau mamyciu lankosi cia, bet nebandau saves apgauti, zinau, kad nepamirsote to kas ivyko, gal tik radote paguoda kitur....
Man siandien be galo sunki diena, todel netgi nesamoningai, bet atejau cia, kur visada rasdavau paguoda ir supratima....

Aš skaitydavau (ir tebeskaitau) Tavo, rugsėjės, ajukos, ispanės 1001 ramunės pasisakymus ir randu juose daug - mokausi nepalūžti, mokausi tvardytis, mokausi verkti kitaip.... nežinau, kokioj duobėj dabar sėdėčiau, jei ne Jūs.....
....gaila...Karolytės, Aliuko ir visų kitų...

Žinoma nepamiršom ir nepamiršim niekada Ir čia lankomės (bent jau aš), tik nasirašo kažkaip...

Nedingome... Kartais tiesiog nėra žodžių, kurie išreikštų mūsų mintis, būseną, savijautą... Gyvenimas teka toliau, o mes vienaip ar kitaip bandome į jį kabintis. O mūsų Angelėliai visada liks mūsų širdyse...

Teisingai raso Rugiaveide,niekur mes nedingome,
As irgi buna paskaitau,bet nesiraso man,
Nors as dabar laukiuosiu ir jau mums mazai liko laiko iki gimdymo,as kiekviena diena pagalvoju apie avo angeliuka Danieliuka,mes su vyru nepamirsome ji nei vienai akimirkai,ir nepamirsime niekada...