Say, gal supratai, aš ne taip buvau perskaičiusi. Pagalvojau, kad ketini privačiai dalyvauti koliažuose, o ne privačiuoju paštu siųsti ligos istoriją
Kadangi į žaidynes veržiasi ir sveikieji (Ka, Mangutė), tai epikrizių pristatyti nereikia, priimam ir Aneles, ir Veronikas, ir užkeiktuosius vienuolius. Teigiamus herojus - t.p. Lai kraujas liejasi laisvai
***
Maggie,
Apie kepurę. Kažkur čia ar archyvuose skaičiau, kad Tu linkusi per daug nesukti galvos dėl aprangos. Nori tikrų, realiai egzistavusių akimirkų, kaip jau buvo jos aprengtos ar apsirengusios, taip. Tau reikia autentikos (pataisyk, jei savivaliauju cituodama). Tai va. Iš dalies suprantu Tavo nuostatas, bet iš dalies manau, kad grynakraujė autentika KARTAIS vis tik pagadina reikalą. Esu mačiusi (dabar nekonkretizuočiau, reikėtų ieškoti, knistis) keletą tavo kadrų, kurie - mano akyse - susigadino būtent dėl neapgalvotų, netaisytų ar pan. aprangos detalių, kai jų buvo per daug, ne tokių, kokių prašėsi foto ar pan. Suprantu, kad albumui tai gal ir nepadarė jokios bėdos. Bet man, pašalietei, buvo kiek gaila, kad galėjusi būti ne tik albuminė foto nenuskambėjo visa gerkle tik dėl to, ne dėl ko kito... Va ir dabar - cherchez la kepurė
Nors 1 foto vis tiek žavi, patinka susigūžimas, mina, lengvas priekaištas akyse (ne tik įkyriai mamai
, bet ir žiūrovui)...
Miela ir su katinu. Bet vėl ta kepurė. Kliūna man gal ne tiek dėl to, kad, pasak Say, ji lyg priklijuota, bet labiau dėl to, kad ji susiurbia žvilgsnį ir paslepia mažojo žmogaus kontūrus, smalsiąją nosytę ir pan.
Ir paskutinioji mane kažkaip linksmai sugraudino
Ir šiaip patiko