Fotografijos pradžiamokslis

Ačiū, Ka, supratau mintį . Deja, dabar be savaitgalio nebeturėsiu galimybės pakartot
Gaila, kad senbuvės taip pasyviai į ND reaguoja, tai gerokai slopina įkvėpimą...

Kaip tik turėtų kurstyti užsispyrimą ir norą padaryti tobulai


p.s. gal kas pritartų koliažų foto siuntimą pratęsti bent iki savaitgalio? labai norisi dalyvauti, bet kolkas neturiu nieko reikiamo. Norisi ne dukros foto atsiųsti, kad iškart nebūtų aišku, kas ir prie ko )))))

Turbut zodi pasyviai supratote netaip. Pritariu winter garden, kad jei yra grieztos taisykles kad patekt i tema ir bendrauti pilnaverciu statusu, noretusi ir aktyvesniu vertinimu. Nes dabar reikia laukti 3 dienas kol bus nuspresta nd tinka ar ne kai tuo tarpu per ta laika jau n kartu ta nd butu galima perdaryti jei jis netinka

Jei į ND niekas nereaguoja, supraskit, kad nieko gero, ir PERDARYKIT paprasta, kaip 2 x 2

Iks - iki 3-dienio niekaip, iki savaitgalio - viltis atsirastu (u su nosine )

Bet tam ir yra pradziamokslis, kuris reiskia kad mokytis tik pradedam ir noretumem zinoti kas blogai, kad reikia perdaryti. Juk jei zinotume, kad dedam blogas foto kurias reiks perdaryti tai nedetume visai
Jeigu senbuve sako NE noretusi isgirsti kodel
Paprasta kaip 2x2

P.S. atsiprasau kad rasau be lt raidziu, telefonas pasirodo ne toks ir ismanus

Taip, Mėlynake. Sekmadienį tam turėjau visas sąlygas ir laiko, stebėjau pastoviai temą, bet visos iš eilės jungėsi, tačiau nesulaukiau nei vieno komentaro. Prarasta diena.

Ar nemanot, kad "mokiniams" reikia paaiškinti būtent KAS yra blogai? Jei viską mokėčiau ir suprasčiau pati, jei turėčiau tokį "matymą" kaip profesionalė, manęs juk čia ir nebūtų, ar ne taip?

Ačiū, korete, iš tavęs ir tavo pastabios akies malonu sulaukti taip



Širdis verkia, kad negausiu atviruko esant galimybei Labai dažnai viešajame transporte pagalvoju, kad kaip gerai būtų turėti fotoaparatą po ranka, išties labai įdomi vieta.


Aha, tas padegęs plotas ir mane truputį erzino (kaip visada jau tvarkingai sukėlus čia nuotraukas ir maloniai atsidusus tepradėjo...), bet rankos tuokart nebekilo perdaryti, o dabar jau ir galimybių neturiu.
Dėl pusinių kompozicijų - neturiu kažkokio konkretaus atsakymo. Norisi taip, tai ir leidžiu sau bandyti. Aptariamuoju atveju tiesiog trys nenukandžiotos knygos atrodė per daug nuobodžiai ir nykiai.


Na, drįstu teigti, kad patekti į temą ir bendrauti ganėtinai pilnaverčiu statusu įmanoma ir neatsiskaičius tų namų darbų. Aš va čiulbu ir čiulbu vis, o iki įšventinimo į riteres kaip toli, taip toli Ir nesijaučiu diskriminuojama ar dar kokia.


Nelabai suprantu to perdėto poreikio viską atsiskaityti iškart, užsidėti penkis su puse pliusiuko ir pasikabinti medalį "atlikau namų darbus". Suprantu, kad malonu, kai susitvarkai reikalus ir nebelieka kažkokių "prievolių", bet jei prarasta diena skaitosi tokia, kai nesulaukei komentaro ir negalėjai perdaryti to paties paveikslėlio, tai tada kyla klausimas, ar fotografavimas yra užsiėmimas sau ar kitiems. Jei sau - tą dieną galima išnaudoti bandant kažką ne tokio apibrėžto, kaip namų darbai. Jei kitiems - na... tada gal diena ir prarasta gaunasi, bet apie tokį požiūrį man apskritai sunku pagalvoti. Niekam čia nereikia, kad tu, aš ar dar bet kas geriau / įdomiau / dar kaip nors -iau fotografuotų. Reikia tik tau, man ar tam dar bet kam.
O "kas blogai" turbūt galima pasakyti tik apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kreivas horizontas, išdegimai, neišeksponavimas, besipjaunančios spalvos ir panašiai. Jei nėra ką pasakyti, tai matyt tiesiog neįdomu, nekabina, tra ta ta. Ar namų darbai skirti "užkabinti", ar visgi techninėms galimybėms į(si)vertinti - čia jau kitas klausimas. Man technika atrodo lengviausia, kas gali būti, todėl man patinka, kad vertinama ne tik ji, bet ir tai, ant ko ta technika parodoma. Todėl nors man gal dvidešimt kartų lengviau nueiti ir pakartoti tą patį vaizdelį pakeitus ekspoziciją / perkėlus kitur knygą / išmetus iš kadro nereikalingą daiktą, va teks ieškoti kažko iš naujo, nes tamstai Iks, pasirodo, nepatiko Ir žinau, kad atradusi kažką, kas priekabiajai tamstai patiks ir į ką norėsis sureaguoti daugiau nei dviems žmonėms, jausiuosi daug labiau paaugusi ir kažko išmokusi
O tas "profesionalės matymas" yra jau tokia slidi sąvoka... Žinau (nors dar nesuprantu), kad egzistuoja objektyvūs meno (fotografijos tame tarpe) vertinimo standartai, kad visiškai skirtingi išprusę šioje srityje žmonės gali susitarti, kas gerai, o kas ne, bet... kiek čia tokių? Štai, koretei (kuri man sudarė neblogai išmanančio apie kompoziciją žmogaus įspūdį) mano namų darbas buvo visai nieko ir vertas pliuso, o Iks - atsitiktinai nutraukta knygų krūva O kuri iš jų teisesnė ir kurios turėčiau klausyti?.. Tas matymas, man atrodo, ateina daug daug žiūrint į, vadinkime, vertingas ir geras fotografijas, kurios pripažintos. Čia kaip norėdamas gerai rašyti, visų pirma turi daug perskaityti, kad žinotum, kaip galima - tada tikimybė parašyti kažką vertą dėmesio išauga daugybę kartų. Taip žiūriu ir į fotografiją - nieko joje nesuprantu, nieko nematau ir negaliu nufotografuoti, bet niekada pakankamai nežiūrėjau ir nesigilinau. Žinoma, visada lengviau mokytis iš savo asmeninių klaidų ir išgirsti kritiką konkretiems darbams nei ieškoti, žiūrėti, mąstyti, galų gale skaityti apie tai, ką žiūri, bet paklodžių rašytojais ir kiekvieno darbo komentatoriais nei vienas gerb. komisijos narys neįdarbintas ir atlyginimo už tai negauna. Lieka džiaugtis, kad į nemokšas, norinčius išmokti, apskritai bent kažkaip reaguojama

Šia džiugia gaida savo giesmę ir baigsiu.
Artimu metu namų darbų neatnešiu, nes nebeturiu technikos, bet pažadu pasivaidenti bent pasižvalgymui, už ką atvirukus duoda

As uz

gal pakaktų ir vienos žvakės? Mane dar erzina ta balta vertikali tapetų rašto juosta suauganti su mažesne žvake.



oi prašom man patinka tavo ne visai tiesmuki sprendimai, pvz. čia knygas rodai ne šiaip nufotkintas visu vaizdu, o ieškai kažko kitko, gal ir ne superduper, bet vis įdomiau arba tavo pirmame Nd, žiūriu žiūriu ir galvoju: kadravimas toks keistas, lyg ir norisi kitaip "paimt" tuos daiktus, sutalpint tą puodelį visą... nu bet o tačiau vistiek yra kažkas tokio, dėl ko jau nebekreipi dėmesio į tas smulkmenas, kurios pradžioj atrodė gal ir ne visai smulkmenos

Opšra, mes visi esam skirtingi žmonės, su skirtingu pasaulio suvokimu, skirtingais siekiais ir norais. Suprantu, kad rašydama ilgus ir linksmus komentarus, greičiau "įsipaišyčiau" į draugus ir būčiau labiau pastebėta. Deja, tam reikia laiko, o man jis labai brangus, jo pastoviai trūksta, esu priversta jį planuoti ir "taupyti". Todėl šiek tiek gaila jo, pusdienį "prakaboto" prie kompo vis laukiant, bet nesulaukiant komentarų. Žinoma, vis viena vakar bandžiau toliau fotografuoti, na, bet šaudymas tuščiais šoviniais nėra nei labai įdomus, nei naudingas.
Čia kaip mokymasis vairuoti. Besistengdamas neužvažiuoti ant kelkraščio ir nebakstelti kitai mašinai šiknon, pražiopsai kelio ženklus ir raudoną šviesoforo signalą. Jei ne instruktorius, tai taip ir nuvažiuotum, savo klaidos nepastebėjęs... Tai jei jau sukurta tokia "mokinių" ir "mokytojų" tema, negi taip sunku parašyti 2-3 žodžius, kas blogai, kad mokiniui prašvistų galva? Nes jei to "blogumo" net neišeina suformuluoti, tai gal jau nėra taip blogai?..

įkvėpimas turėtų būti toks dalykas, kuris ateina iš vidaus, o ne iš išorės, ir neturėtų priklausyti nuo išorinių jėgų.



razrešite begom? man labai patinka šis posakis



o nemanai, kad sekmadienis yra sekmadienis ne tik Tau? čia nė viena nedirba, algos negauna, šlovės neužsitarnauja, po mirties pagerbtos nebus, todėl sekmadieniais, preziumuoju, ilsisi. o jei ir jungiasi.. neprivalo pezėti "pagal pareikalavimą".. negi Tu neturi daugiau ko veikti, kaip tik pusdienį prie kompo kaboti ir laukti komentaro?? taigi įdėjai ND, ir eik savais reikalais, sugrįši po pusdienio, kuris nebus prarastas, ir pamatysi, ar kas pakomentavo. kokios problemos?

nesuprojektuok savo pasaulėjautos į kitus žmones, mes juk visi skirtingi, Tau reikia čia ir dabar, o mes to duoti negalim arba nenorim. kažkaip teks prisitaikyti..



atsakydama į "negi taip sunku": o negi taip sunku palaukti, kol atsiras laiko ir noro pakomentuoti?

matai, mes kažkodėl visada manome, kad kiti kažką tyčia ar negerai ar nepakankamai gerai mums daro, ir iš jų vis reikalaujame, nes manome, kad turime tam teisę, bet niekada neatsisukame į save. kantrybės. čia ne mokykla, tai nesielkime kaip pirmokai, kuriems pritrūko dėmesio.


labas rytas. einu skaitinių arba žiūrinių ieškoti