POZITYVIŲ NELIGONIUKŲ PAVĖSINĖ - 7

Joks proto aptemimas, o sumaištis ir baimė Bet kuriam žmogui taip būtų.

Vyras juk jus pamilo ne už būsimus vaikus! Jis myli jus, tokią kokia esat, tad gydymo atsisakymas jį tik labiau užgautų Prarasti būsimus/galimus vaikus yra kas kita, nei prarasti realų artimą, mylimą žmogų. Vyras vedė jus ne už tai, kad jūs jam vaikus gimdysite. Jūs jam esate brangus žmogus, tiek su galimybe gimdyti, tiek be jos. Jums neturi skaudėti širdies dėl vyro, kad jis vaikų neturės, jis dėl jūsų pergyvena, nori, kad pasveiktumėte, garantuoju, kad apie vaikus jis galvoja mažiausiai.. Jūs turite ir dėl jo, ir dėl judviejų, ir dėl savęs nepasiduoti!
Tokios kalbos, apie aiškų galą ir ieškojimą kitos moters, patikėkit manim, labai užgauna jūsų vyrą. Jei jūs kalbatės, tai leiskite jam jus mylėti, nekurkite jo ateities be savęs..
Jūs pagalvokite, jei susirgtų jūsų vyras ir nutartų, kad jam geriau mirti, kad jūs būtumėt laiminga be jo...juk tai nežmoniška..

Jūs tiesiog dabar pasimetusi, pavargusi, nežinanti kas laukia, bijanti užtat ir tos mintys tokios kyla. Bet pamažu, pamatysit, keisis jūsų mintys, požiūris, tik neskubėkit. Ir negali taip būti, kad po verdikto gyventumėt lyg niekur nieko.

Tik neatsisakykit gydymo, kai dar pati ligos pradžia ir tiek daug galima padėti. Natūraliais būdais ir stebuklingai pagyti galėsit bandyti, kai jau niekas nenorės jums padėti.
Be to, sveikiau pradėti gyventi niekada nevėlu Tą galite daryti ir šiandien.

Nu nekvailiok. Aš, kaip 23 metų mergina su 3 kiaušidžių vėžio stadija ir 50% tikimybe išgvent 5 metus, galiu pasakyt, kad tau BEPROTIŠKAI pasisisekė, kad diagnozavo ankstyvoje stadijoje, kur tu turi didžiausius šansus pilnai pasveikti.
Dėl vaikų, žiauriai pasakysiu, bet kas tau iš to vaiko, jei negyva būsi. tai vat ir renkiesi, gyvent, ar vaikus gimdyt (jei dar įmanoma su pažeistom kiaušidėm ir gimda pagimdyt juos).

Asmeniškai man padeda nekurti scenarijų "kas būtų, jeigu būtų". Aš irgi norėjau kada nors ateityje šeimos, noriu būt sveika ir laiminga, normali jauna mergina, bet kai pradedu įsivaizduoti, kaip tada būtų, tikrai pasidaro labai liūdna, nes to neturiu, neturėsiu ir negaliu nieko pakeisti dėl to. Tai siūlau vyt tas mintis "kas būtų jeigu būtų" šalin, priimti situaciją tokią, kokia ji dabar yra ir stengtis gyventi su tuo, ką turi DABAR, o ne ką turėjai ar galėum turėti. Dėl šventos ramybės.

Atsiprašau už pamokslą, bet kartais tokie kategoriški pasisakymai padeda. Tikiuosi, padės ir tau nors kažkiek.

Dėl vyro dar norėjau pridėt, kad jei myli tave - susitaikys. Mano susitaikė su tuo, nė cypt negirdėjau, kad jam kuo nors blogiau yra, kai negalime turėti vaikų ar šiaip dėl lovos reikalų.

Ar zinot viena sena posaki: tevai ne tie, kurie pagimdo, o tie, kurie isaugina Dar as jus suprasciau, jei sakytumet, jog jumyse stipri motinystes trauka, bet pergyventi del vyro, kad jis neva vaiku netures... Absurdas. Vyrai, jusu ziniai, neturi to stipraus prisirisimo prie vaiku rysio, jie sekmingai meta seimas su keliais vaikais ir...isbega pas bevaikes meiluzes. Taip kad labai ramiai i tai ziurekite
Pirmiausia, sveikata Vaiku jus ir taip galite nebetureti, rasot, kad ilga laika nepastojot, nors ir nesisaugojot. Kitas klausimas, o gal beda net jumyse, jei daktarai teigia, kad su jumis viskas gerai, gal beda jusu vyre, kad vaiku nera? Jei sugeba atlikti lytini akta, tai nereiskia, kad spermatozoidai sveiki ir aktyvus. Bet tema ne apie tai.
Jus save grauziat, kad lauket puse metu ir nesikreipet pas trecia specialista. O dabar, kai gydytojai jums jau rekomenduoja operacija, jus stabdziuojat ir tikites stebuklo. Nera jokio stebuklo. Stebuklus mes patys padarome. Ir jei per pusmeti neivyko stebuklas, tai kuo toliau, tuo labiau to stebuklo nebebus: jums sveikata prastes, skaudes, vezys apims visus organus. Tada jau raudosit kruvinom asarom, kad daktarai laiku patare, perspejo, jog taip gali buti, bet ne, jus delset...
Draugus(ir sutuoktinius) pazinsi nelaimeje. Drasiai operuojates ir gyvenate savam malonumui O del vaiku-priseskite su vyru ir aptarkite ivaikinimo galimybe. Lai pavyzdziu jums buna Joly ir Minou Tiek vaiku nelaimingu ziurinciu pro langa i kelia, gal ateina ju mama... Bukit kazkam MAMA Bet SVEIKA mama. Nes jei uzdelsite, savo motinystes meile galite tiesiog nebespeti pasidalinti...

Tame ir esmė - kai susipažinom, dar nei nepradėjus gyventi, vyras jau apie vaikus planavo. Abu norėjom turėti porelę... Ir kai apsigyvenom kartu irgi buvo užsiminęs ne kartą - kad gal jau... Aš dvejojau dėl vienų ar kitų priežasčių(bijojau, kad grįš prie savo ankstesnio neitin doraus gyvenimo ir liksiu viena su vaiku ant rankų, poto bijojau, kad gali pasielgti su manim kaip jo tėvas su jo motina, o ir šeimyna MB nuo pat pradžių pasirodė ne kokia). Sunku čia nupasakoti trumpai.
Jo, jis pasiūlė tėkėti ne už busimus vaikus. Bet svajones turėjom bendras. Kurias aš pati savo rankomis sudaužiau - vis dėlsiau su vaikų gimdymu, delsiau... Pakol visai nebus galimybės.



O aš visad tokia dvejojanti - mano galvoje visad tik scenarijai ir vyksta - galvoju "kas būtų, jei tada padaryčiau kitaip".. Ir taip pastoviai. Vyras tai mato ir liepia save negraužti.

Myli. Jis ne lietuvis ir jam moteriškų organų pavadinimai ne visai suprantami, o ir nesakiau, ką man tiksliai šalins. Sakiau cistas iš kiaušidžių. Tiesa po laparoskopijos pasakiau, kad vieną pašalino. Pasakiau, kad gimdoje rado negerą darinį. Pasakiau kai gavau histologinį atsakymą, kad ruošiasi man viską ten išpjauti. Jis vienu metu tik mestelėjo frazę - nu ne viską, tu juk pasveiksi. Tuomet suvokiau, kad jam nesuprantama situacija. Kelias dienas kaupiausi viską paaiškinti... Gavus atsakymą po tomografijos pasakiau, kad diagnozė pasitvirtino.
O šiandien grįžom namo kartu, tylėdami... Vienu metu atsistojom virtuvėje, žiūrim vienas į kitą ir verkiam. Sakau jam - tu nesupranti kame esmė. Jis sako - žinau viską. Pradėjo tyliai verkti ir apkabino, kad nematyčiau jo ašarų...



Gal bus sunku patikėti, bet mūsų poroje kaip tik vyras turi stipresnį poreikį tėvystei. Jis myli vaikus, matau tai kas savaitgalį kai susitinkam su vienais ar kitais giminaičiais, kurie apsisukę mažais vaikais.
Pas mane tas poreikis motinystei didesnio pobūdžio atsirado tik nepilnai prieš metus... Deja, per vėlu...
Vyras padarė tyrimus - jis sveikas, visų reikalingų duomenų pas jį pakankamai. Vaikų gali turėti.

Apie įvaikinimą galvoju tik aš, kol kas nesidalinau mintimis su vyru. Tik info skaitau ko reikia ir suprantu, kad galim neatitikti visų reikalavimų.
Kas tas Joly ir Minou? Čia forumietės kažkokios? Atsiprašau, neskaičiau visos temos.


Aplamai turbūt ne į temą pataikiau, nes čia POZYTYVIOS turi rinktis su POZYTYVIOM mintimis... O aš čia pilu neigiamas emocijas....

Labas, nurimk. Mano istorija labai panasi. Nesisaugojom , labai norejom vaiku. Kreiemems i vaisingumo secialistus. "Pažaidėm su hotronais" ...sužibo viltis...simtomai nėštumo...apgaulingas persileidimas...abrazija...diagnoze vezys....gimdos šalinimas...
Negaliu keikti likimo nes pagavo už uodegos dar jam nespejus isikurti.Pirma stadija. Apsiėjau be chemijos.
Tad labai suprantu kai jauties. Žinok galima taip gyventi. Be proto sunku, bet įmanoma. Žinok vyrai moteris palieka ir su vaikais. Ir yra vyrų , kurie gyvena su moterimis ir be vaikų. Žinau šią tiesą...pažįstu porų...mažai bet yra tokių... ir bandau tikėti, kad man taip bus. Ir labai sunku gyventi ir tikėti, neprarandant vilties. Bet reikia. Turi tai išgyventi , išgedėti (man tai patarė viena psichologė). Labai sunku ir per vienus metus niekas nesigauna. Bet faktas toks - viskas tavo rankose. Tu stovi dabar kryžkelėje - gali gailėtis ir save susigraužti, bet gali susiimti , atkentėti operaciją, atsigauti, viską pakavoti po gera išvaizda ir gyventi viską paleidus pasroviui. Antras variantas geresnis...sunkesnis, bet geresnis, nes vienos durys užsidaro kitos atsidaro. Pirmuoju atveju - graužatis, savigrauža. depresija, išsekimas ir niekam nereikalingumas.
Tikėk , kad tau kažkas skirta daugiau nei norėjai ir ieškok '' kitų durų'' bei bandyk mėgautis gyvenimu. Aš antri metai po operacijos ir visokių dienų būna. Žinau kaip sunku. Aišku nežinau kokio amžiaus ati esi....gal tai ir nesvarbu...

Laikykis. Labai tave suprantu. Atleisk jei žiauriai čia parašiau, bet viskas iš savos patirties.

vyrai santuresni, jie kitaip emocijas lieja. Teisingai pasake- tu pasveiksi- ir tai svarbiausia.


Papildyta:


Jus net neisivaizduojat kaip tai yra sunku- svarstyti vien tokia galimybe, o perlipti per save ir pamilti svetima vaika... Ypac po to kai daug metu norejai mylimam vyrui padovanoti vaika... Be to vaiku namai pilni degradavusiu tevu vaiku, kurie pasizymi ivairiais apsigimimais...

Aktore Angelina Jolie ir dainininke Kylie Minogue Ju sirdys tokios placios ir dideles, kad vietos rado keli mazyliai
Is izymiu lietuviu vaikus isivaikino ir laidu vedeja Mikelkeviciute, "ragana" Lobciuviene, laidu vedeja Marcenaite.
Neskubekit dar mintimis dalintis, pirmiausia jusu mintis turi buti-visiskai pasveikti. Bet kokia kaina. Ir nebesigrauzkit, kad vyrui nepadovanojot mazylio. Raminkites tik tuom, kad jei Dievas nedave per ta laika, kai nesisaugojot ir buvot sveika, vadinasi, jokio stebuklo nebebus ir ateityje, kai neturite kiausides ir gimda problematiska. Pasvarstykit du variantus:
1. Operuojuosi, niekada nebeturiu vaiku, gyvenu viena arba su supratingu vyru.
2. Nesioperuoju, vis tiek nepastoju, vezys issikeroja, as mirstu, vyras lieka naslys ir bevaikis.
Kuris jums variantas patraukliausias?
Papildyta:

Na, niekas nera apdraustas, kad nuosavas vaikas bus be apsigimimu. Kas idomiausia, daugiausia apsigimimu dabar ne tarp tu degradavusiu tevu vaiku, o...nuo visiskai sveiku tevu.
O Vaiku namuose galima issirinkti ir visiskai sveika mazyli, nebutina eiti i Neigaliu kudikiu namus.
Svetima mazyli pamilti labai lengva, tereikia nueiti i Vaiku namus ir leisti apkabinamai keliems mazyliams. I kurio rankuciu apsikabinima suvirpa sirdis, vadinasi, tas mazylis JUSU, tik jusu O jei sirdis salta, nepajauti nieko, tik gailesti visiems vienodai, vadinasi, dar nera to motinystes sauksmo, vadinasi, dar ne laikas.

Būk gera, pamilk save iš naujo. Negalima nuo to pradėti žengti žingsnius...

Tu pasveiksi, o vyras jeigu myli mylės bet kokioje situacijoje Tavo pirmas tikslas dabar turi būti pasveikti ir džiaugtis gyvenimu Laikykis

Prima-wera aš tai jūsų postuose matau tik vyras, vyras, vyras.. o kur jūs? Kur jūsų tėvai? Broliai, seserys? Ar jau nieko nėra svarbiau už vyrą? Pamąstykit, jūs irgi kažkam esat vaikas, o nutarus gyvenimą aukot dėl kažkokio vyro. Pirma savęs žiūrėkit, čia jūs sergat ne jis.

Einant per ligą labai atsisijoja draugai, vat ir bus jums išbandymas ar eisit su tuo žmogum iki galo ar jis pasirinks lengvesnį kelią.

Nepameskit galvos, sėkmės jums

Prima-Wera, kad ir kaip jums sunku bebutu, bet tik nesiaukokite dėl vyro. Jei jis tikrai geras žmogus, niekada jūsų nepaliks ir susitaikys su tuo, ir palaikys jus,jam turi rūpėti tik tai, kad jus greičiau pasveiktumėte.
Žiūrėkite tik save!

Pasakysiu, vieną realų pavyzdį iš mano aplinkos. Moteris susirgo krūties vėžiu, gydytojai jai liepė operuotis, pašalinant krūtį, ji atsisakė tik dėl vyro, sakydama "vyras mane paliks, bei neturėsiu krūties". Dabar ji jau mirusi, deja, o jos vyras vedė antrą kartą ir turi du vaikus.


Jeigu vyras sugalvos jus palikti, reiškia jis NIEKO ir nevertas. Rūpinkitės tik savimi.

O dieve... Kaip taip savęs nemylėt galima! Man kartais atrodo, kad vėžys tam ir yra, kad išmoktume save mylėti ir savimi rūpintis.

kastuve, sutinku, tik visvien ne visi saugo save.

Prima-wera, laikykitės, sunkus laikas jums, gal mintims susidėlioti psichologė padėtų, onkopsichologijos centre trakų g. konsultuoja nemokamai.

Iš posto suprantu, kad jūsų žinios daugiau teoriškos ir paviršutinės (čia apie vizitą į Vaikų namus ir pasiėmimą tokio vaikelio). Su visa pagarba .Įžeisti tikrai nenoriu. Tik aš kitos nuomonės esu. Realybė yra kitokia kai atsitinka pačiam žmogui. Visą tą teoriją, kurią jūs aprašėt aš irgi žinojau ir masčiau panašiai iki tos dienos kada užsitrenkė durys. Net visada maniau , kad niekada nekils mintis pakelt ranką prieš save...Deja...Laimei kažkas stiprių raminamųjų buteliuką buvo padėję į kitą vietą ir aš neradau...Aš net prieš operaciją meldžiausi, kad nepabusčiau niekda... Kodėl tai pasakoju? Todėl , kad žinoti teoriją (visada domėjausi psichologija, daug knygų buvau perskaičiusi) ir žinomų žmonių istorijas ne tas pats bei nelabai paguodžia atsidūrus tose situacijose.
Jei "šalta širdis" žmogaus - jis nejaus nei gailesčio, nei meilės. Moksliškai yra įrodyta, kad motinystės instinktus turiu kiekviena moteris ir "motinystės šauksmas" kiekvienoje gyvena. Tik įgūdžiai visų skirtingi bei protas ar gyvenimiškos situcijos verčia atidėlioti (ligos, finansiniai įsipareigojimai, tinkamo vyro nebuvimas šalia).


štai kas svarbiausia "Būk gera, pamilk save iš naujo. Negalima nuo to pradėti žengti žingsnius"
. Pamilti save...To reikia mokintis iš naujo...