O aš tikiu... Ir stebuklais... ir svajonėmis... ir gerumu... ir tuo, kad mūsų mintys materializuojasi
Va koks žodis gražus
Prieš kelias dienas prie lango stovėjau su vaikais ir kalbėjom apie žiemą - tikrą su sniegu... O už lango buvo ruduo
Orų prognozėse - audros su sniegais... laukiam... ramu, tylu - ne vėjalio
Atsikeliu ryte... Žiū pro langą, ogi kvepia žiema... Baltuoja visas kiemas... Užvakar visą vakarą laukėm žadėtos audros ir nesulaukėm, bet sniego pridrėbė tiek, kad jau nesuklysi ateina Kalėdos
Pirmas sniegas, gal ir vėlyvas, bet pirmas.... šlapias... ir lipnus... Ir vis dar sninga tai dideliais vėjo šuorais sukasi snaigės, tai vėjui aprimus palengva dengia žemę... Pėdinom su mažėliu penktadienį į darželį, o tas burna gaudė snaiges... Visas pirštines numėtęs tirpino sniego gabaliukus rankose Ir nei jam šalta, nei šlapia, nei nepatogu... O ir aš einu šalia, ir kaip keista nė kiek nepykstu, kad šaldosi rankas, kad iki "kelėnų" brenda į dar šlapią ir negražų (mano standartais) sniegą... Lai... Kiek nedaug tereikia džiaugsmui
Pagalvoju, o jei nebūtų pasnigę? Kokios gi tada būtų Kalėdos? Be sniego? Be tos baltumos? O dabar va einu ir vis užuodžiu Kalėdas... Matau jas ir žmonių veiduose, jų šypsenose, laukime...
Ir aš tyliai tyliai, pasislėpusi po krintančiom snaigėm, supdamasi ant medžio šakų, užsiklojusi savo pačios svajonėmis laukiu... Kalėdų. Visuomet laukiu. Ne visada supuosi, ne visada slepiuosi, ne visada užsikloju... Bet laukiu visuomet