Sveikos
Ką tik paskaičiau apie finansavimą... Ar visos gyvenate Lietuvoje?
Prieš pusmetį gydytojai pasakė kad man gimdos kaklelio vėžys, tuo metu buvo tik trys mėnesiai kaip gyvenau Vokietijoje ir pradėjau daugiau domėtis apie gydymą, jo kainą ir t.t. Šiek tiek priešistorės - atvykau į Vokietiją keliems mėnesiams darbo reikalais, sužinojusi visas sąlygas nusprendžiau pasilikti. Dėl tvarkos ir pagarbos žmogui.
Kartą į metus žmogus turi pasitikrinti nuo vėžio. Visi tyrimai yra padengiami ligonių kasų. JEIGU kažkuriuo metu yra aptinkama onkologinė liga ir gydytojai mato jog tu tvarkingai tikrinaisi sveikatą kiekvienais metais - gydymas yra nemokamas.
Čia tik vienas aspektas, kuris man patiko palikus senąjį savo pasaulį pavadinimu "kaip yra - taip gerai".
Negaliu nepridurti kad po mėnesio tyrimų (bei daugybės minčių galvoje) gydytojai pasakė "atleiskit, tai buvo klaida, Jūs esate sveika".
Na, man 23 metai. Turbūt normalu būtų jeigu būčiau išsigandusi. Bet nebuvau. Daug galvojau, bet tiesiog dariau savo gyvenimo santrauką galvoje. Ir nei karto nebuvau išsigandusi (išskyrus gydytojų įmantrių prietaisų, niekada nemėgau ligoninių..). Nežinau iš kur atėjo tas gyvenimo būdas, daryti tai, kas patinka, ko nori, bet taip iki šiol gyvenau, dėl to nei baisu nei liūdna nebuvo.
Gal tik po "visko" pradėjo galva suktis. Ar tikite ženklais ar kažkokiais kosminiais įspėjimais? Jau visą pusmetį sėdžiu apimta tų keistų minčių. Gyvenu sau naujoje šalyje, mokausi naują kalbą, pažindinuosi su naujais žmonėmis ir, kaip kad jaučiuosi - pradedu naują gyvenimą. Nenoriu sumenkinti nei vieno žmogaus skausmo, bet ir aš kažkodėl jaučiuosi "išgyvenusi". Noriu prisijungti prie temos ir dalintis geromis emocijomis, gal daugiau jų iš jūsų pasisemti, nes vis dar gyvenu su mintimis jog noriu daryti kažką daugiau nei dabar darau, jog viskas yra taip trapu, kad negali tiesiog "plaukti pasroviui''. Aš iš tų žmonių, kurie galėtų stovėti prieš tūkstantinę minią ir bandyti juos "įkvėpti, gydyti" savo istorijomis ir išmintimi, tik kad jų neturiu... Bet nuo ko tikrai bloga darosi - nuo blogų emocijų tiesiog visur.
Nuo materialumo, kuris neturėtų būti blogas dalykas jeigu žinai "kaip tuo naudotis" ir t.t.
Aš tiesiog vertinu nuoširdžius žmones, kurie yra visiškai atviri nes supranta jog gyvenimas gali pasibaigti bet kurią dieną o tam net nėra būtina sunki liga... Būti atviram, siekti gero, dalintis geromis emocijomis bei patirtimi - toks turėtų būti (pagal mane) kiekvieno žmogaus gyvenimo būdas.