Tikėjimo galia

[QUOTE]1. Jei maldoje prašai kažko ir neišsipildo (pvz. prašei, kad būtum įvertinta teigiamai, o išėjo atvirkščiai) ką galvoti: per mažas tikėjimas? netinkamai meldeisi? [QUOTE]ne tokia Dievo valia?[/QUOTE]

o gal netikėjai,kad esi to verta?tai labai svarbus faktorius-tikėti,kad esi vertas to,ko nori.


[QUOTE]2. Jei ko nors labai nori turi melsti kiekvieną dieną po tris/dešimt kartų? Ar užtenka maldoje paminėti vieną kartą? O gal tol kol išsipildys?[/QUOTE]



patarčiau kartoti kokią mantrą kiekvieną kartą kai nedirbi kokio protinio darbo..tiesiog kartoti sau kokį teiginį po šimtus kartų bet kuria proga..vietoj to,kad galvotum "va ką čia vakarienei išvirti..o kokia kaimynės nauja šukuosena ėdomu kiek kainavo kirpimas"..verčiau kartok mantrą kiekvieną kartą kai pajusi,kad mintyse grybauji belenkur


[quote]3. Ar prašant maldoje kažkokio tai dalyko galima noro išsipildymo laiko savoka: pvz. iki naujų metų, iki kito savaitgalio ir t.t.
[/quote]


maldoje geriausia kalbėti esamuoju laiku.
jei tarkim nori naujo gerai apmokamo darbo,tai geriausia kartoti sau

"dirbu gerai apmokamame darbe,kuris man be galo patinka".

leisti sau jausti svajone realybeje

Ačiū už atsakymus

Man tai labai sudėtinga užduotis, elgtis taip, kaip jau turėčiau to ko meldžiau
Papasakosiu vieną gyvenimišką situaciją: labai tikėjau, kad paskambins valstybės žmogus, kuris tvarko mūsų šeimos juridinius dokumentus (labai sudėtinga jam prisiskambinti, pastoviai atsiranda pas jį šimtai priežąsčių, kodėl dar dokumentai nesutvarkyti ir pan.) Aš melžiausi pastoviai dėl to, kad greičiau viskas susitvarkytų, net vizualiai išsivaizdavau, kaip gerai ir jam ir mums, kad džiaugiamės visi gera pabaiga. Deja, taip ir nesulaukiau kada tikėjausi, kada prašiau, visai kitą savaitę prisiskambinau pati. Ir, deja reikalai vis vilkinami..
Ką manote apie tokią situaciją?

tai dar vadinama pozityviu mąstymu... malda - tai , kas kreipiama į "aukštesnę būtį", "dievą" ar pan...


jaučiuosi balerina.. tik į operhauzą kaip nekviečia taip nekviečia liepia 40 kg numesti
taip netoli iki psichozės, jei labai įsijausi

Kraštutinumai tikriausiai niekur nėra gerai

mintis ir veiksmas vienas kita papildo...


jusu sitaucijoje paieskokite atsakymu, kas tam zmogui kuris vilkina procesa yra svarbu kaip zmogui.... gal jis labai tikslus o gal labai lyriskas... atidziai ji nagrinekite ir tada suprasite, kaip su juo reikia bendrauti, kad jums pavyktu

Na visą laiką aš vadovaujuosi tokia taisykle: nedaryk to, ko nenori, kad tau darytų.
Pažinti tą žmogų pakankamai sudėtinga, nes susitikimų jis vengia, o telefonu stengiasi kalbeti nuo greiciau, nekonkreciai. Mes už tai mokame pinigus, ir jau didesnę dalį esame sumokėję. Kitą dalį esame sutarę sumokėti kada bus padarytas darbas. Matyt pinigai nėra motyvacija, o kas tada
Nežinau, negaliu paaiškinti tokio elgesio
O gal taip sudėliojo likimas (gal), kad aš kažko tai pasimokyčiau iš šios situacijos?
Nes pradžioje, kai nusprendėme dirbti su šiuo žmogumi tikrai tikrai neplanavau tokios situcijos, net minties galvoje nebuvo, kad gali taip būti. Kad gali taip žmogus elgtis...
Šiuo atveju netinka tas pasakymas: kad mintis gimdo veiksmus ar situacijas, nes tikrai aš taip negalvojau, kad taip atsitiks. Netgi atvirkščiai aš labai pasitikėjau šiuo žmogumi, net neabejojau (nežiūrint į tai, kad tokias paslaugas siūlančių buvo ir pigiau, bet aš pasirinkau kur pasitikėjau ir nebuvo labai svarbu, kad brangiau) šio žmogaus profesionalumu ir atsakingumu.

O gal tu tiesiog per daug nori kontroliuoti situaciją?

Mes sutarėme, kad tą darbą ji padarys per tris-keturis mėnesius.
Pasitikėdami juo laukėme iš jo skambučių, patys nelysdami kur nereikia.
Bet kai tas laikas praėjo, negaudami jokių žinių mes patys paskambinome. Atsakymas buvo toks, kad dar reikia palaukti, nes dokumentai dar negrįžę iš kitos įstaigos, kai bus jau sugrįžę jis pats perskambins. Mes laukėme mėnesį ir vėl skambinome, nes jo skambučio taip ir nesulaukėme. Va tada ir prasidėjo: "Reikia dar palaukti ir dar" susitarimo laikas prailgo iki metų. Mes su vyru stengėmės gražiuoju, neįkirėjant skambuciais, vis tikėdamiesi, kad jau šį kartą tai tikrai paskambins, kad negali taip vilkinti žmogus, mes juk susitarę. Bet niekas nesikeitė, po truputį gal ir judėjo reikalai, bet labai po truputį... Aš tada pradėjau tikrinti savo dokumentų kelią (kur pasako, kad yra, aš pasidomiu, o ten jų nėra).
Net pati pasisiūliau padėti. Pagelbėjau jam, kiek man pasakė. Beliko tik komisijai pateikti dokumentus (bet tas žmogus turėjo pateikti, nes aš neišmanau tos tvarkos), aš susitariau su komisijos sekretore, kad priimtų dokumentus, prieš tai suderinusi su tuo žmogumi (kuris tvarko musų dokumentus). Pasakė, kad viskas gerai, bet po to kai paskambinau ar nunešėte dokumentus pasakė, kad ne.
Net nepaaiškino kodėl. Mums tai labai nuliūdino. Dabar vėl pažadėjo, kad jau kitą kartą tai nuneš. Man nepatogu ir prieš tą komisijos sekretorę, o svarbiausia, kaip pasitikėti, ar bus tie popieriai nunešti. Mums tai labai svarbu.
Aš labai nenoriu tikrinti ir skambinėti tai sekretorei ir klausinėti ar yra mano dokumentai, taip norisi tikėti juo, bet po viso to - negaliu. Vis tiek skambinsiu, nors gal ir užgausiu jo ego.

Na dar tikiu, o gal ? Bet vis tiek skambinsiu - jei neprisiskambinsiu, kas dažnai būna, tai tada nežinau ką darysiu. Važiuoti į ofisą ir laukti, kol ateis arba ne?
Nežinau... Kaip tai nemalonu

gerai velnių išrašyk kad pora gretimų įstaigų skambėtų ir tiek žinių... kai kurie "veikėjai" kitaip nesupranta... reikia sugebėti savo teisiių pareikalauti

Tai va. Kaip ir sakiau, skambinau (tikrai su gera nuotaika ir dideliu tikėjimu, kad atsilieps arba atskambins, kai ras mano skambutį), bet deja..tuščiai.
Nesu niekada šaukusi kaip kaip nors emcionaliai rodžiusi emocijas paslaugas teikiančiam žmogui. Na šiuo atveju, jei iki pirmadienio niekas neišsispręs, tikriausiai teks eiti į ofisą ir kalbėtis.
Juk tikrai kas gi pakovos už mane, jei ne pats
Ačiū už nuomonę

Malda nėra burtažodžų kartojimas ir ne Dievo supažindinimas su savo pageidavimų sąrašu. Svarbiausia kiek Tu gyveni tuo troškimu ir kiek tas troškimas "grynas" - ar jis neužgožia troškimo, kad Dievas vestų Tave savo keliu, o ne tuo, kurį esi pati numačiusi... Gali būti, kad tai vienas ir tas pats kelias ir tereikia laiko, bet galimas variantas ir toks, kad negauni to, ko prašai, nes prašai ne to ir nieko aplinkui nenori matyti... Mano gyvenime yra buvęs prašymas, į kurį vienokio ar kitokio atsako laukiau, jei neklystu, apie septynerius metus - ir sulaukiau. Per tą laiiką buvo visko - ir švento įsitikinimo, kad problemos spresndimas jau čia pat, ir visiško nusivylimo, kai regis beprasmiška dėl to ir melstis, ir susitaikymo, kad tokia Dievo valia, ir vėl užsidegimo tikėjimu žodžiais: "prašykite ir jums bus duota".

Žmogui visada atrodo, kad jam gi reikia, kaip Dievas gali to nematyti. Jis tikrai ir mato, bet ko ir kada mums TIKRAI reikia, vis dėlto žino geriau. Jei turėtume galią susidėlioti gyvenimą taip, kaip mums patiems labiausiai norisi, nebeliktų erdvės stebuklui, "atsitiktinumui", kartais pakreipiančiam gyvenimą netgi visai kita vaga.