QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 02 02, 20:09)
Klysti manydama, jog tikintis žmogus gyvena vien tam, kad patektų į dangų. Žemiškasis gyvenimas su Dievu taip pat įgauna kur kas daugiau spalvų, atveria gilesnę jo prasmę. Puiku, kad dedi pastangas, norėdama šio to pasiekti (moksle, mene, asmeniniame gyvenime ar pan.) - tai daro ir daugelis tikinčiųjų.
Kaip sakoma, jei pats stengsies, tai ir Dievas padės.
O dėl aukojimosi - nejau tikrai niekada nepatyrei, jog atsisakydama ko nors dėl kito žmogaus jau gauni už tai atlygį - širdyje? Tikėjimas anaiptol nepaverčia žmogaus mazochistu. Jis tik suteikia jėgų dovanoti be netekimo jausmo. Jei jautiesi auka, vadinasi esi ne Dievo "įrankis", per kurį Jis išreiškia savo meilę, o dalini patį save tarsi į skolą (neva už atlygį danguje)- deja ir Dievui to nereikia.
Papildyta:
Taip, Dievas žinoma yra ir visatos jėga, bet ne tik.
Pažįstu Jį kaip Asmenį, todėl negaliu vadinti vien "kažkuo".
O kodėl tu sakai "tikintis žmogus.....", bet tik Dievu tikintis. Žinai aš netikiu tuo sukurtu personažu, plačiai visame pasaulyje garbinamu. Ir nelabai suprantu kodėl krikščionubė smerkia kitus tikėjimus ir grasina neturėti kitų Dievų tik jį vieną. Užsitarnauk - turėsi. Egoizmu kvepia. Ai nesiplėsiu aš čia, bet šiuo klausimu turiu labai aiškią nuomonę.
Tikėti ir būti palaimintu - tai nereiškia tikėti personažais, užtenka tikėti širdim, tikėti tuo neapsakomu jausmu (t.y. savim), tai ir suteikia palaimą, nes tu svaigsti nuo padaryto gero darbo, nuo išgirsto gero žodžio, nuo to, kad vietoj pykčio, pasirinkai atleidimą ir nusišypsojai tau negera padariusiam ir dar daug daug....Bet Jūs man paaiškinkit prie ko čia personažas dievas?