Aš jau tiksliai nebeatsimenu kaip ir kodėl, bet nuo ovuliacijos iki mėnesinių laiko turi būti nemažiau 13 (? lygtai) dienų. Kažkas ten turi subręsti, geltonkūnis ar kas tai.... Jeigu nesubrendo, o laikas mėnesinėms jau atėjo, tai jos ir ateina.
Labai moksliškai paaiškinau
Liut. fazė turi būti ne trumpesnė nei 10-14 dienų. Bet klausiau dėl to, kodėl būtent blogai, kad O per vėlai? O jei O vėlyva, bet liut. fazės trukmė normali?
Liut. fazė turi būti ne trumpesnė nei 10-14 dienų. Bet klausiau dėl to, kodėl būtent blogai, kad O per vėlai? O jei O vėlyva, bet liut. fazės trukmė normali?
Jus juk zinote, kad visos tos ovuliacijos trukmes yra tiek teorija. Per viena cikla buna net ne viena ovuliuoja ir pastoti galima net ir menstruaciju metu..As irgi kazkada dienas skaiciavau kaip isprotejusi..o pastojau panasu, kad per menesines. Ir mano sunelis tikrai nepanasu, kad is nekokybiskos butu
Nors dar kūdikio ant rankų nesūpuojam, tačiau pirmojo semestro pabaiga pamažu leidžia patikėti, kad šis stebuklas ateis ir į mūsų namus. Su vyru susituokėme dar studijų metais, tad apie vaikučius iš karto negalvojome. Po poros santuokos metų jau atsirasdavo tokios frazės kaip "jei užkibs, tai bus nieko tokio", tačiau jokio kibimo nebuvo. Išvykome į Vokietiją naujos patirties pasisemti ir laimės ieškoti. Įsitvirtinome. Štai tada ir pradėjo kirbėti klausimas, kodėl tie vaikučiai neranda kelio į mūsų šeimą. Tyrimų maratonas prasidėjo nuo spermatogramos. Štai čia mudu su vyru ištiko lengvas šokas: vos 2 mln. spermatozoidų mililitre. Prisiskaičiusi visokiausių atsiliepimų forume pripirkau maišą vitaminų (vaistininkė žiūrėjo labai kreivai). Po trijų mėnesių jokio pagerėjimo. Šį reikalą užraukėm. Nuvykom į pirmąją vaisingumo kliniką: gan nemielas personalas, gydytojas iškart siūlo IVF prieš tai pasidarius genetinius tyrimus. Po apsilankymo vyrui pasakiau, kad šioj klinikoj daugiau nesilankysim - nepasitikiu. Genetiniai tyrimai tvarkoj, bent jau šis tas nudžiugino. Pradėjome lankytis Miuncheno Universiteto klinikose. Čia jaučiausi "kaip namie". Mano tyrimai buvo geri, tik kiaušintakių pratekamumo nedarė, vyrui nustatė pirmo laipsnio varikocelę, tačiau nedavė jokių garantijų, kad po operacijos spermos kokybė pagerės. Kadangi neturėjome ką prarasti, o toji operacija tokia nesudėtinga, vyras ją pasidarė, tačiau planuose jau buvo ICSI. Susitvarkėme visus dokumentus, aptarėme eigą su gydytoju, susipirkome visus reikalingus vaistus. Po mėnesio prasidėjus naujam ciklui turėjom tuojau pat susisiekti su gydytojais ir pradėti gydymą. Tam tikslui netgi pasiėmiau pora savaičių nemokamų atostogų. Vyras pasidarė pakartotinę spermatogramą - pagerėjimas iki 7mln viename ml, tačiau nutarėme nieko nekeisti, nes tai visvien yra per mažai. Taip laukiamos mėnesinės vėluoja, pradedu stresuoti, kad man nebepakaks pasiimtų atostogų, tačiau širdies gilumoje kirba viltis. Pasidarau testą (tai buvo antras panaudotas testas per visą santuoką) ir negaliu patikėti savo akimis, o gal ir galiu, nes viduje jaučiau - aš nėščia. Toliau sekė daugybė nerimo dėl galimo persileidimo, nesivystančio...ir tos baimės vis dar nesibaigia. Taigi, mūsų intensyvios vaikučio paieškos užtruko apie pora metų, tačiau per visą tą laiką niekuomet negalvojau, kad neturėsime vaikų, niekada nepanikavau ir netgi nestresavau, ir netgi apie tai daug negalvojau. Viskas ėjo savo vaga pamažu ir savo laiku. Beje, reikalingi vaistukai vis dar pas mane, tad jei kuriai planuojančiai mamytei galėčiau padėti, rašykite į asmeninį paštą (pusė vaistų kainos mums finansavo ligonių kasos). Linkiu visoms planuojančioms šeimoms kuo greičiau sulaukti savo pagrandukų.
Jus juk zinote, kad visos tos ovuliacijos trukmes yra tiek teorija. Per viena cikla buna net ne viena ovuliuoja ir pastoti galima net ir menstruaciju metu..As irgi kazkada dienas skaiciavau kaip isprotejusi..o pastojau panasu, kad per menesines.
Pastojimo data nebūtinai sutampa su mylėjimosi data. Spermiukai palankioje terpėje išgyvena plius minus 8 dienos, iki išlaukia subrendusio apvaisinimui kiaušinėlio, todėl čia nėra nieko itin keisto.
Tiesa, dienų skaičiavimas nežiūrint kitų požymių tikrai yra tik atsitiktinė "rusiška ruletė". Ovuliacijos gi, jei jau vyksta ne viena, tai paprastai vyksta maždaug paros bėgyje po pirmosios, o ne išsimėtę po visą ciklą. O šiaip rimtesnis vaisingumo pažinimas nėra kažkokios nieko bendro su realybe neturinčios teorijos. Tik reikia nepatingėti skirti laiko rimtesniam savo vaisingumo pažinimui. Nekalbu apie patologinius atvejus, bet tikiu, kad jo pažinimas galėtų padėti susilaukti vaikelio tiems, kuriems "gydytojai nieko neranda". Jei yra, bet neranda, kitas klausimas, bet va tokių atvejų (dėl nepažinimo) gyvenime tikrai būna.
"Kai kurios poros nepastoja vien dėl to, kad lytiškai santykiauja tik tada, kai pastojimas mažai tikėtinas ar neįmanomas" http://www.nspinfo.lt/taisykles-1
Savo laimes laukiau pasyviai 14 metu, aktyviai 5 metus. Tie 5 metai, nuolatinis maratonas po gydytoju kabinetus, skaitymas atitinkamos literaturos ir tt. Visos ta isgyvenancios zinot kas tai per jausmas...
Po pusmecio gydymo bromakriptinu, rezultato jokio, galiausiai laporoskopija, po kurios diagnoze, visiskas kiausintakiu nepraeinamumas. Buvo juodas periodas kokias 3-4 dienas. Kaltinau vyra, kaltinau save. Po tu poros dienu gavau atsakyma - pades tik IVF. Susiradau reikiama klinika, atsirado stiprus tikejimas, kad pasiseks.
Tada galvojau va, uzteks vieno IVF ir jau leliukas:) Kokia naivuole buvau... Seke vienas IVF, antras, trecias, jokio kibimo. Gyd. gusciojo peciais... Optimizmas mazejo, tik vidinis uzsispirimas stume pirmyn. Galiausiai 4 IFV pavyko, laukiausi dvynuku:) Buvau nenusakomai laiminga. Eidavau gatve, atrode, toks gyvenimas nuostabus, sirdis buvo pilna dziaugsmo. Vyras jautesi taip pat. Kol viena diena apie 5 menesi supratau, kad lasa vandenys. Nepanikavau, maniau viskas susitvarkys. Pagimdziau vakare du sveikus stiprius berniukus, kurie buvo visiskai neprisitaike gyventi. Ryta 7 val mane israse eiti namo. Tada pagalvojau, guliu kraujo baloj, su kazkokiu skuduru tarp koju, neturiu net apatiniu, ka kalbeti apie virsutinius rubus, nebeturiu nieko... Vyras, kazka atveze, kazka apsirengiau, kazkaip parsiradau namo. Vakar tavo berniukai malesi pilve... Siandien ju jau nebera...
Gavau dvieju savaiciu biuleteni, poto keliavau i darba. Laikas gydo ir tai tiesa. Po 9 menesiu startavau su 5 IVF. Siandien auginam du sveikus isnesiotus berniukus. As nugalejau nevaisinguma...Esame laimingi!Tik sirdy liko vieta, kuria uzima dar du berniukai - angeliukai.
Savo laimes laukiau pasyviai 14 metu, aktyviai 5 metus. Tie 5 metai, nuolatinis maratonas po gydytoju kabinetus, skaitymas atitinkamos literaturos ir tt.
Visos ta isgyvenancios zinot kas tai per jausmas...
Po pusmecio gydymo bromakriptinu, rezultato jokio, galiausiai laporoskopija, po kurios diagnoze, visiskas kiausintakiu nepraeinamumas. Buvo juodas periodas kokias 3-4 dienas. Kaltinau vyra, kaltinau save. Po tu poros dienu gavau atsakyma - pades tik IVF.
Susiradau reikiama klinika, atsirado stiprus tikejimas, kad pasiseks.
Tada galvojau va, uzteks vieno IVF ir jau leliukas:) Kokia naivuole buvau...
Seke vienas IVF, antras, trecias, jokio kibimo. Gyd. gusciojo peciais...
Optimizmas mazejo, tik vidinis uzsispirimas stume pirmyn. Galiausiai 4 IFV pavyko, laukiausi dvynuku:) Buvau nenusakomai laiminga. Eidavau gatve, atrode, toks gyvenimas nuostabus, sirdis buvo pilna dziaugsmo. Vyras jautesi taip pat.
Kol viena diena apie 5 menesi supratau, kad lasa vandenys. Nepanikavau, maniau viskas susitvarkys. Pagimdziau vakare du sveikus stiprius berniukus, kurie buvo visiskai neprisitaike gyventi. Ryta 7 val mane israse eiti namo. Tada pagalvojau, guliu kraujo baloj, su kazkokiu skuduru tarp koju, neturiu net apatiniu, ka kalbeti apie virsutinius rubus, nebeturiu nieko... Vyras, kazka atveze, kazka apsirengiau, kazkaip parsiradau namo. Vakar tavo berniukai malesi pilve... Siandien ju jau nebera...
Gavau dvieju savaiciu biuleteni, poto keliavau i darba. Laikas gydo ir tai tiesa. Po 9 menesiu startavau su 5 IVF. Siandien auginam du sveikus isnesiotus berniukus.
As nugalejau nevaisinguma...Esame laimingi!Tik sirdy liko vieta, kuria uzima dar du berniukai - angeliukai.
Siandien auginam du sveikus isnesiotus berniukus.
As nugalejau nevaisinguma...Esame laimingi!Tik sirdy liko vieta, kuria uzima dar du berniukai - angeliukai.
Daug kas istoriją mano žino, tad padarysiu ją maksimaliai trumpa, kad eilinį kartą neteršti eterio..
Laukiau nepilnus 5 metus, nuo 2010 pradžios.. Aktyviai laukiau, kažką darydama. Bėda buvo vyras. MV negalėjo turėti vaikų. Aš - nu nuostabiai sveika motiera net su praeinamais kiaušintakiais ir be endo židinukų. Vyro diagnozė - nekrospermija. T.y. nei vieno gyvo spoermatozoido. Draskiausi aš su juo sperma apie du metus, kol apskritai užveisėm nors juokingą`, bet vis delto, spermatozoidų, net gyvų kiekį. O šiaip 4 metus draskiausi, kol neradau normalios priemonės, kuri užveistų normalaus kiekio, normalios morfologijos spermatozoidus. Tai bebro tulžys bei bebro liauka. Gerti. Vaizdas ir skonis košmaras, bet gi dzin. 3 kart per diena po gurkšnį. Adelės žolelės turi. Geriau tulžis nei liauka, bet tiks. Ir plius po poros mėnesių dar vieną mėnesį nevartoti alkoholio ir nerukyti, bet valgyti bile ką galima. Mums, t.y. mano vyrui padėjo. Tame tarpe mane patyrinėjo: pašalino polipą iš gimdos, padarė gimdos nuotrauką (iki šiol pamenu tą skausmą), pageriau bromkriptiną ir pasidarėm 6 IUI, nepamiršdami namų darbų, taip sakant. Prisigėriau hormonų, prisileidau visokio "š" iš serijos Gonal, difirelin ir pan. Per tą laiką pastojau 9 kartus, kartą su dvyniais, bet visi žuvo. Nesivystė. Nu vat taip paprastai: 5-6 nėstumo savaite ateina ciklas ir viso gero, vaikai.
Paskutinį kartą pastojau 2013 lapkritį, gruodžio 28 kaip visada - naujas ciklas. Susibiesinau. Nerealiai susibiesinau. Sausio 3 sėdėjau Vilniuje akušerijos-ginekologijos kabinete ir liejau ašaras naujom ausim. Bet daktarė šaunuolė. Nieko nežadant, padarė viską. Mūsų šeimos išleisti tūkstančiai navaisingumo gydymui buvo absoliučiai niekam tikusi idėja. Mums reikėjo pradžiai tik 14 litų. Veždama namo stebuklinga imunoglobulino dėžutę, aš tikėjau, kad joje mano sėkmė... Sausio 21 aš jau žinojau, kad pastojau ir kad vaisius vystosi. Na, po bebrų as galėjau pastoti kas mėnesį, bet pirmą kartą aš mačiau normaliai ryškėjantį NT. Iki ašarų. bet dar netikėjau.
Na ir nėstumas... Kadangi niekas nieko kito nesugalvojo, kodėl as nuolat persiledžiu, man įrašė mįslingą diagnozę - antifosfolipidinis sindromas. Pasakė, kad tai itin užsleptą jo formą ir jos nesimato .... Krištolinė, matyt, kad nesimato niekur, nei per jokius tyrimus. Prasivažinėjau iki Vilniaus, ber argi gaila. Santariškės padarė savo darbą idealiai, ko pasekoje mes išsiaiškinome, kad AFS man tikriausiai ir nėra, nes jokio polinkio i trombofiliją aš neturiu, o vat 12 ir 17 chromosomų translokacijos, sąlygojantys su gyvybę nesuderinamus vaisius, t.y. nuolatinius persileidimus. Taip pat paaiškino, kad nežinia, kiek buvo normalių nėštumų, kiek brokuotų, nes organizmas alergizavosi ir pradėjo tiesiog viską atmetinėti. Tad, deksametazonas man užmušdavo savo baltymus, o donorinis imunoglobulinas palaikydavo juos kaip reikiant. Viso vaistų sąrašo necituosiu, bet ant nėštumo galo mano, pardon, užpakalis, buvo panašu į mėlynę. Vieną ištysinę melynę. Kaip ir pilvas. Santariškių genetikė labai atidžiai žiūrinėjo vaisių, nes su mano chromosomom tą daryti būtina... Nes... nes nes nes.. Nieko gero išlaikytas nėštumas gali ir nežadėti... Ateityje man "gresia" arba imunoglobulinas ir 16 savaičių VVT - pigesnis būdas finansiškai, apie emocijas patyliu; arba IVF su priešimplantacine diagnostika, kurios LT, kaip suprantu, nedaro, tai čia jau dolerių klausimas.
Mergaitė gimė prieš savaitę, paprašiau CP, nes pradėjo kilti trombocitai, d-dimerai, juk vaistai jau buvo nutraukti apie 2-3 savaites, o gimdyo veiklos jokios.. Tai vat ir parpia šalia.. Kaip kas bus ateityje - Dievas žino, kas kur išlis - nežinia, tikiuosi, kad viskas bus gerai ir dukra liks sveika, kaip ir parašyta gimimo dokumentuose.
Jausmas? Aš visoms Jums jo linkiu.. Nepasakosiu - jūs pačios visos tai pajusite. labai greitai.
Būkite laimingos visos, jūs visos turėsite vaikų. Savų, išmaldautų ir išlauktų. Tos bemiegės naktys bei smulkmenos "neima papo" - tai ajj, dzin. Ir viskas bus gerai.
Laukiau nepilnus 5 metus, nuo 2010 pradžios.. Aktyviai laukiau, kažką darydama. Bėda buvo vyras. MV negalėjo turėti vaikų. Aš - nu nuostabiai sveika motiera net su praeinamais kiaušintakiais ir be endo židinukų. Vyro diagnozė - nekrospermija.Ačiū už sveikinimus.
