Rašau stebuklo, nes tai, ko mes sulaukiam, išties tampa stebuklu. Niekada nerašiau šiame skyrelyje, nors skaitytoja buvau dažna, tačiau esu davusi pažadą, kad jei man pasiseks - aš parašysiu, tam, kad papasakočiau, kas man padėjo ir paskatinčiau bent iš dalies eiti mano keliu. O viskas buvo taip...
2010 m. vasarą susituokėme iš didelės ir ilgai trunkančios meilės. Vaikučių klausimą iš pradžių atidėliojome ar bent jau sprendėme neaktyviai, manydami, kad dar reikia "pasidėt pamatą po kojom". Tačiau širdy aš visad jaučiau nerimą, galima sakyt, ta moteriška intuicija nujaučiau, kad mums nebus taip lengva, nes dar iki vestuvių buvau turėjusi cistą ir gydytojos žodžiais tariant "polinkį i policistines kiaušides". Mėnesinės nebuvo reguliarios, tačiau jos maždaug devynis kartus į metus visgi būdavo.
Na ir štai, praėjus pirmiesiems santuokos metams, nusprendėme, kad jau pats laikas mažyliui ateiti į mūsų šeimą. Ir, aišku, mano nuojauta pradėjo pildytis. Pusantrų metų tušti. Tai jau pradėjo virsti įvairiausiais klausimais, juk nepastojus metus jau konstatuojamas nevaisingumas. Įvertinus, kad nuo vestuvių buvo praėję 2,5 metų, prasidėjo ir aplinkinių spaudimas, kad jau laikas, jau laikas vaikams...
Aš asmeniškai buvau pasirinkusi kelią savo problemos neslėpti, bet ja dalintis su kitais. Ir žinot, savo sprendimu visuomet džiaugiausi. Užuot turėjusi suktis, kad dar nenorime, dar reikia pagyvent dėl savęs, aš pasakydavau, kad Dievulis ugdo mūsų kantrybę. Ir sulaukdavo ne užuojautos, bet padrąsinimų ir pagalbos - kažkas girdėjęs apie gerą nevaisingumo specialistą, kitas - apie bioenergetiką, trečias - neeilinių sugebėjimų masažistą ir pan.
Kovos su nevaisingumu kelio pradžią mes vis dėlto pasirinkome "apčiuopiamiausią"- nevaisingumo kliniką. Į ją kreipėmės daugiau nei prieš metus. Pradėjo nuo vyro tyrimo, nes jis, kaip žinia, tik vienas. Dėkoju Viešpačiui, nes atsakymas, pasak gydytojos, buvo "mes tokių gerų rezultatų čia nematome". Žodžiu, vyras super vaisingas
Mano problema kaip ir aiški - policistinių kiaušidžių sindromas. Pradedam stimuliacijas. Stimuliacijos Clostilbegyt'u nepavyko, nes neauga gleivinė. Tuomet Gonal'is (apie sumas nekalbu, nes dar teko iš gan toli važinėti kiekvienam stebėjimui). Ir štai aš pamatau dvi neryškias juosteles. Bet jos tik keletą dienų ryškėjo ir vėl pradėjo blankti... Pakilo temperatūra, šaltkrėtis, pilvo skausmas ir viskas baigėsi kaip tik Kūčių dieną. Jausmą suprantate. Nuo hormonų ir kitų susidėjusių veiksnių sutriko tulžies pūslės veikla, kas praktiškai reiškė, kad hormonų man daugiau nebegalima.Dar pusmetis petraukos ir galvojimas, ką daryti toliau. Praėję treji metai nuo santuokos pradžios. Tuomet vieną dieną aš staiga, nežinau kodėl, bet nusprendžiau: daugiau nieko dirbtinai nedarysiu, viską paliksiu Dievo valiai, tik labai labai daug melsiuos ir prašysiu Dievo bei Mergelės Marijos pagalbos. Išbandysiu ir vienos bioenergetikės bei masažistės pagalbą, juk kito kelio jau neturiu (hormonų vartoti nebegaliu).
Ir šventai tam "atsidėjau". Nukeliavau pas bioenergetikę, kuriai nieko nesakiau, ko atėjau, o ji man iškart: "Vaikeli, dešinė kiaušidė visai nenori dirbti, kairė uždegiminė". Skyrė gerti natūralių hormonų - bičių pienelį ir žiedadulkes. Masažistė pasakė, kad "taip įveržtos kiaušidės negali normaliai funkcionuoti". Pirmojo masažo metu nuo skausmo rietė, vėliau jos pasidarė laisvos ir "minkštos". Būtent po to aš pradėjau jausti ovuliacijas, bet vis dar nepastojau. Kiekvieną rytą ir vakarą aš meldžiausi iš principo vienu tikslu. Tai buvo širdies malda, poterių beveik nekalbėjau. Šiluvos, Kryžių kalno atlaidai, Šventojo Rašto skaitymas. Negalvokite, kad sudavatkėjau, tai buvo tiesiog labai gilus ir tvirtas tikėjimas. Rudenį į mano rankas pateko žurnalo "National geographic" specialus leidinys "Šventoji žemė", kurį perskaičiusi tiesiog užsidegiau noru nuvykti į Šventąją Žemę - Izraelį. Jau po dviejų dienų turėjome bilietus sausio pradžios kelionei.
Neilgai trukus prasidėjo stebuklingi įvykiai. Maždaug lapkričio mėnesį susapnavau verkiančią Mariją, o aš rinkau į delnus jos ašaras ir pyliau jas sau ant gimdos. Per Kalėdas su vyru turime tradiciją traukti lapelius su kiekvieno surašytais norais, kuriuos Kūčių vakarą padedame po pagalvėmis. Abu ištraukėme vaikelį, nors norų buvo surašyta įvairių. Sausį išvykstame į Izraelį, keliaujame po šventąsias vietas. Kelionės metu turėjau susirgti mėnesinėmis, tačiau nesusirgau. Grįžus namo jos vėluoja jau kelias dienas, bet man nė mintis į galvą apie stebuklą nekyla, pamaniau, visgi kelionė išderino reikalus
Tada dar vienas aiškus ženklas - naktį susapnuoju, jog žiūriu į savo įsčias ir ten matau vaiką. Jokių perkeltinių prasmių, viską matau tiesiogine šio žodžio prasme. Ryte atsikėlusi neradau sau vietos ir jau iškėliau klausimą: o gal..? Tą dieną aš atsiminsiu visą savo gyvenimą. Nors vidurys dienos, bet du brūkšniukai ryškut ryškutėliai, nekeliantys abejonių. Puikiai supratau ir kuri diena mums buvo stebuklinga - pastojau Kalėdų rytmetį.
Ar gi tai ne Dievo dovana? Marijos ašaromis nuplauta gimda, pastojimas Kalėdų dieną, sužinojimas vos grįžus iš Šventosios Žemės, sapne pamačius savo vaiką...
Šiuo metu aš kasdien dėkoju Dievui už laukimo džiaugsmą ir būtent Jam buvau davusi įžadą, kad jei Jis apdovanos mūsų šeimą didžiausia dovana, kokia begali būti, aš pasidalinsiu Jo daromais stebuklais ir tikėjimo galia bei džiaugsmu su Jumis, mergaitės, su kuriomis ėjome vienu keliu.
Labai labai norėčiau, kad su savo bėdelėmis nekovotumėt vienos, o didžiąją dalį jų nuoširdžiai patikėtumėt Tam, kieno valioje viskas ir yra. Kiekvienas, kas prašo, gauna. To iš visos širdies ir linkiu.
