Įveikiau nevaisingumą

Taip ir yra!!! Ziuriu i savo mieganti maziu salia ir negaliu patiketi..rodos kaip sapne vaikstau!

labai graudinanti ir tuo pačiu džiugi istorija

Juk nereikia prarasti vilties..

Labas, merginos, kaip malonu skaityti jūsų istorijas su laimingomis pabaigomis, norėčiau ir aš tokią parašyti, bet...Kolkas mano istorija pabaigos neturi. Su vyru vaikelį planuojame beveik 2 metus. Po gero pusmečio pastojau, bet nevietoje, darė laparaskopiją, ji "sėkmingai pavyko", sakė toliau dirbt, dirbom, bet praėjo dar metai, rezultatų nėra. Pasidarėm spermatografija, ji gera, chlamidijų testą- neigiamas, pasitariau su gine, davė siuntimą į Kauno klinikas pas nevaisingumo specialistę, mastėm apie laparosopiją dėl kiaušintakių nepraeinamumo. Padarė laparaskopiją, pasirodo operuotas kiaušintakis nutrūkęs, o kitas visiškai užakęs, taip kad pastoti pačiai vilčių nebėra. Ašarų kalnai, bet jūs visos žinot šį jausmą. O skaudžiausia tai, kad dakatrė pasakė, kad man pačiai pastoti vilčių nebėra, sako paverkit, ryt pakalbėsim, bet nesiteikė pasakyti, gal dar yra vilčių dirbtiniam apvaisinmui. Paliko mane verkti visai parai. Žodžiu, viltis buvo uzgesusi, bet dabar paskaičiusi jūsų istorijas, mąstau, kad dar gal kažkas ir man gali išeiti

Sveikute,tikrai dar vilciu yra....IVF,sekmes jums planuojant

[quote=Airina30,2014 01 26, 19:15]
Labas, merginos, kaip malonu skaityti jūsų istorijas su laimingomis pabaigomis, norėčiau ir aš tokią parašyti, bet...Kolkas mano istorija pabaigos neturi. Su vyru vaikelį planuojame beveik 2 metus. Po gero pusmečio pastojau, bet nevietoje, darė laparaskopiją, ji "sėkmingai pavyko", sakė toliau dirbt, dirbom, bet praėjo dar metai, rezultatų nėra. (...)

Nenusimink taip. Mes su vyru isivaikinti ruosemes ir nors dabar turime savo, sios minties antram neatsisakome. Juk yra tiek maziuku auganciu be mamos meiles, o jiems taip to reikia. Pazystu ne viena pora isivaikinusia ir nepaisant visokiu ten baisiu istoriju su ivaikintais, jiems puikiai sekasi. Myli vaikucius ir jie ir ju artimieji kaip savo. Padovanokite savo meile ir jus..

Neatsisaku galimybės įsivaikinti, kalbėjom su vyru apie tai ir jis neprieštarauja, tačiau vis tiek noriu pajusti tą džiaugsmelį savo kūne ir dar tai, kad mano vyras vienturtis ir paskutinis savo pavardės tesėjas, taip jam norėčiau padovanoti tą mažą stebuklėlį....
Ačiū, merginos, už palaikymą, taip sunku viduje, o pasipasakoti aplinkiniams irgi neina, nes kolkas pas mus nevaisingumas, tai kaip pasmerkimas, kad esi nepilnavertė...

tikrai neturetum taip jaustis.. Musu tokiu mazdaug kas trecia. Mane nuo ivaikinimo irgi ta pati priezastis sulaike. Dar bijojau, kad jei gims savo ji mylesiu ir rupinsiuosi labiau. Nors mano drauge, kuri praradus vilti isivaikino o po metu netiketai pastojo ir sekmingai pagimde, dabar augina abu, sako, kad nera skirtumo..

kokios graudinancio istorijos, tikiuosi ir mums kazkada pavyks ir butinai cia parasysiu

Sveikos cia besilankancios gal ir mano istorija kazkam ikveps tikejimo Turiu pirma sunu, is pradziu net negalvojom apie antra, o va kada pradejom noret ir planuot, pasirodo isigaliojo patarle : zmones planuoja, o Dievas juokiasi". Tai va nepastojau ilgai, net nebezinau gal 3 metus. Nebuvo tiek pinigu,kad pradeti minti kelia i vaisingumo klinika ir darytis kruvas tyrimu ir t.t. Todel sau pasakiau reiskia bus kaip Dievas duos. Ir dave susiradau superine ginekologe, kuri nepasiule is kart eit i vaisingumo klinika, o pradejom nuo paprasciausiu hormonu tyrimu, vyrui padarem spermograma (ji nebuvo gera) man nezinau turbut uzteko tik pakelti progesterono hormono rodikli iki reikiamos normos, isgeriau viena men paskirtus hormonus ir....... po 2-3 men. Nebesulaukiau mm. Dabar esu
TODEL MERGINOS nepraraskim vilties!

Na papasakosiu ir as savo istorija,vis daugiau vilties kazkam bus. Iki 18 m pas mane buvo labai nereguliarios mm,mane pagulde i ligonine,islaike visa savaite ant tyrimu,ir nusprende daryti laporoskopija,ziureti kas ten darosi.Po operacijos man buvo grieztai pasakyta kad apie vaikus as galiu pamirsti,nes ten ka jie pamate,pastoti sansu nera.Asaru buvo daug,bet as nepasidaviau ir susiradau gera ginekologe,kuri mane priziurejo kaip savo vaika.Vel kartojom visus turimus pinigai ejo nesvietisku greiciu,nes tyrimai buvo brangus. Tada ji nusprende kad mes vistiek sutvarkisim mm cikla. Ir buvo taip: kol tabletes geriu viskas gerai,tik nustoju jas gerti ir mm vel sutrinka,taip geriau 4 metus su bandymais pastoti,bet deja. Po 4 metu as pagalvojau kad kai bus taip,jei dievas neduoda reiskias taip turi buti,ir nustojau vartoti vaistus sausio men (kaip dabar atsimenu) ir ka jus galvojate birzelio pabaigoje as pastojau,bet organizmas buvo toks melagis kad as dar 3 men sirgau mm. Kai 4 men nebeatejo mm as nuejau pas savo gine ir ji man echoskopu parode kai mano maziukas man mojuoja,jam jau buvo 16 savaiciu. Pirmas gime sveikas berniukas.
Antro vaikelio mes negalejome susilaukti 7 metus ,vel gydymo kursas kartojosi ir kartojosi,bet atejo diena kai man staigiai prireike kojos sanario operacijos (nes nebepaejau) ir po operacijos kai buvo israsyta labai daug vaistu,as pasitarus su gyd. nutraukiau vel savo gydyma,ir po kita men pastojau.Antra gime sveika,bet labai isdykusi mergaite
Mes su vyru buvome labai laimingi ir sakem uzteks,daugiau nieko nebedarysiu,nes daugiau vaiku nebenorejom,bet kaip sakoma ''dievas vel is musu pasisaipe '' ir po dvieju metu mus su vyru netiketai nustebino teigiamas nestumo testas, Gime trecias berniukas.
Taip kad nepraraskite vilties ir viskas bus gerai.

Taip musu organizmas nepaisant mediku prognoziu, kartais ima ir padaro stebuklus!