Įveikiau nevaisingumą

O kodel donorine?taigi pas mus iki isodinimo viskas gerai sekasi.o kai isodins tai buna net kibimo nera...

Sveiki, jauciu ir as pareiga parasyti savo istorija, kuri galbut ikveps tikejimo kitiems arba sustiprins vilti tureti vaikuti ir nepasiduoti.

Esu vyras, su zmona bandeme pastoti arti dvieju metu. Po tiek laiko nesekmingu bandymu nusprendeme pradeti tyimus. Priezastis buvo mano spermoje - nustatyta sunki oligoasterotheratospermija.

Nepasakosiu vidiniu isgyvenimu ir problemu galvoje, kurias turejau perlipti, bet po dvieju neskmingu bandymu mums pasiseke trecioji IVF procedura Santariskiu Vaisingumo klinikoje.

Po sunkiu isgyvenimu ir tikejimo pagaliau tapome tevais.

Noriu poadrasinti visus turincius panasiu problemu nebijoti ir kreiptis i gydytojus, linkiu visiems sekmes!

Sveikos, merginos. Skaitau Jūsų sėkmingas istorijas, žaviuosi moterų ryžtu eiti iki galo, ir, matyt, noriu pasiguosti, kad mano istorija nėra tokia sėkminga  .

Mūsų "stažas" - 3 metai, eina jau 4-ti. Man-45 metai, vyrui - pora metų mažiau. Aišku, daugumai iškart ateis mintis: tai ko tu nori, būdama 45 metų, turėti vaikų! Deja, noriu!   Nes jų neturiu.

Kai pradėjome "gaminti" vaikutį, buvau tikra, kad užkibs iš pat pirmo mėnesio, nes aistra pas mus buvo didžiulė, seksas puikus. Ir, aišku, užkibo! Iš pat pirmo mėnesio! Deja, po savaitės - persileidimas.Pražliumbiau, nes, pačios suprantate, būnant 42 metų taip greitai pastoti-kaip loterijoje išlošti. Deja, pradėjo eiti mėnesiai, daugiau jokių užkibimų (arba aš net nesuprasdavau, kad užkibo, nes, kaip dabar manau, persileidimai vyko nuolat, labai ankstyvoje stadijoje). Po gero pusmečio,  kad netempti dar daugiau laiko, pradėjau eiti per gydytojus. Pirma aš, nes na, pripažinkim, vyrai gi apie save negalvoja, kad pas juos gali būti problema, viska kaltė paprastai suverčiama moteriai ar moters amžiui. Ginekologė mane apžiūrėjusi pradžiugino, kad viskas gerai, kiaušidės - geros, folikulai vystosi abiejose. Pasidariau visokiausius tyrimus - ir kraujo, ir hormoninius...ir OP!   Prolaktino rodikliai - lyg būčiau ~4-5 mėn.nėščia! Deja, nėštumo nė su žiburiu nerandame. Plius dar viena dovanėlė - skydliaukė vos dirba. Žygiuoju pas endokrinologą. Tas irgi "pradžiugina", kad su tokiais tyrimais apie sėkmingą nėštumą ir išnešiojimą  galiu tik pasvajot (išvis stebisi kaip man pavyko pastoti) ir plius pateikia dar vieną "staigmenėlę": pas jus hipofizėje, greičiausiai, auglys, nes su tokiais prolaktino parodymais kitko nesitikiu. Na, bet nepergyvenkite, PAPRASTAI tokie augliai nebūna piktybiniai. Su šypsena (nes esu šaltų nervų žmogus) pranešu vyrui naujienas, tas - šoke, praktiškai laidoja žmoną, jau apie vaikus nekalbame, galvoje tik vienas žodis: smegenyse AUGLYS. Na ką, žygiuojame darytis MRT. Taip ir yra: auglys 3mm. Gydytojas nuramina, kad tokius auglius pavyksta įveikti vaistais, o jeigu jau būtų  virš 1 cm, tada tektų operuoti. Na, džiaugiamės ir tuo, rytas vakaras geriu vaistus ir nuo prolaktinomos, ir nuo skydliaukės. Per metus laiko auglį ir prolaktinomą pavyksta sutvarkyti, skydliaukė irgi po truputį susitvarko. Metai nueina veltui (vaikų prasme).

Toliau su vyru optimistiškai bandome pastoti. Aš, dėl visa ko pasidarau kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kad jau būti tikrai visiškai. Po narkozės viena mums žinoma gydytoja VK sako: žinote, na kaip, kiaušintakiai praeinami, bet jūs gal nesakykite to vyrui ir darykitės dirbtinį apvaisinimą! Aš lieku šoke nuo tokių VK darbo metodų...

Visgi dabar plius nutempiu ir vyrelį pasitikrinti savo lobio  . Na, kad mums mažai nepasirodytų, ir jam "dovanėlė" - buožgalviukų judrumas prastas, plius dauguma - "brokuoti". Vyras depresijoje, nes aš gi kaip ir išsprendžiau savo problemas. Na ką, dabar vitaminais, folio rūštim "pusryčiauja" vyras . Po gero pusmečio pasidarome spermogramą - rezultatai labai pagerėję!

 Tačiau aš, kaip racionalioji mūsų šeimos pusė, vyrą bandau įtikinti, kad darytumėmės dirbtinį apvaisinimą. Jis, apsidžiaugęs, kad buožgalviai jau dirba, bando išsisukinėt, kad DAR PALAUKIME, o gal ir taip pavyks...Tada šeimoje prasidėjo trintis: aš spaudžiu darytis apvaisinimą, vyras tempia laiką. Prasideda barniai. Nes manau, kad neverta tempti laiko, darytis kažkokias papildomas inseminacijas ir leisti pinigus. Pagaliau laimiu aš. 

 Vilniuje VK praeiname tyrimus, sutariame datą. Pati badausi vaistus, visur tampausi krūvą vaistų, adatų...Niekam to nesakėme, manėme, kad kai pavyks, tada visiems ir pasakysime kokiu būdu pavyko susilaukti vaikiuko. Kartais reikėdavo gerai pasukti galvą, kad būnant svečiuose kažkaip paaiškintum tą " užsisėdėjimą" vonioje, kai reikėdavo susileisti vaistus .

Ką gi, užsiauginu 8 "bumbuliukus", visi apsivaisina, tačiau iki blastocistų užauga 4 stiprūs. Valio! Vasario 14d. - kaip simboliška - padaromas apvaisinimas. Gydytojas puikiai nusiteikęs: viskas labai gerai pavyko, tikrai manau, kad pasiseks! Genetikė ateina pasižiūrėti į mane, nes, pasak jos: viskas labai puikios kokybės - ir kiaušialąstės lyg 20-metės, ir spermatozoidai puikūs, neįsivaizduoju kodėl jums nepavysksta pastoti natūraliai???

 Apvaisinimas pavyko, užkibo! Laiminga su savo 2 "pupsikais", visa lyg stiklinė jaučiuosi. Deja, po poros savaičių - kraujavimas ir šventė baigiasi... Gydytojas "paguodžia": na, pasitaiko! Toks gyvenimas! Juk jums liko dar 2 embrionai, taigi vėl bandysime.

 Na ką, bandome gegužės mėnesį. Embrionai puikiai atšilo, viskas pavyksta. Situacija - identiška. Užkibo, šį kartą viskas vystėsi dar geriau, po trejeto savaičių vėl kraujavimas, vėl likome be nieko...

Sekantį mėnesį po nepavykusio apvaisnimo pastoju pati! Deja, situacija vėl identiška - ankstyvas persileidimas.

Šeimoje gyvename vos ne laidotuvių nuotaikom. Nekalbame apie tai kas atsitiko, kiekvienas gyvename savo kampe...Kaip kažkuri moteris forume rašė, prasidėjo šeimoje atšalimas. Ir štai, kad labai neliudėtumėme po nepavykusių apvaisinimų, stovime ant skyrybų slenksčio!  Pirmą kartą normaliai pasišnekame kai abu jautėmės po nepavykusių bandymų, sužinau, kad nors vyras ir sako: na, ką padarysi, gyvensime be vaikų, o iš tikrųjų labai pergyvena, kad mes vaikų neturime ir, greičiausiai, neturėsime...Siūlau skyrybas. Kad galėtų susirasti kitą moterį - jaunesnę, su kuria galės susilaukti vaikų. Visgi liekame drauge, besiguosdami, kad juk kiti kažkaip gyvena ir be vaikų.

 Praėjus kuriam laikui sužinau apie kitoje VK atliekamą kiaušidžių atjauninimo procedūrą PRP. Pirmyn, man jos reikia! Lekiu, viskas, darysimės! Vėl tyrimams ir procedūrai iškeliauja virš 1000 eur... Anesteziologas perdozavo anestetikus, taigi, vietoje ~40 min trukusios procedūros (su prabudimu), atsigaiveliojau po 2,5 val., kai klinika nebedirbo. Kaip namo grįžau - neatsimenu. Paguodė tik tai, kad procedūra pavyko, hormonų rodikliai pakilo. Gydytoja, atlikusi procedūrą, vėl spaudžia darytis apvaisinimą pas ją. Atsakau, kad nesidarysime, geriau paieškokime priežasčių dėl kurių nuolat įvyksta persileidimai... Kadangi atsisakau darytis dar vieną apvaisinimą (nes suprantu, kad ir pati galiu pastoti), tampu tai klinikai nebeįdomi. Net pasiūlymo darytis kažkokius tyrimus, negaunu.

  Pati darausi visus įmanomus ir neįmanomus tyrimus, pinigai eina į balą, nes viskas būna gerai...Kiek pinigų išleista jau baisu ir skaičiuoti.

 Oi, pamiršau, žinoma, nelieka be dėmesio ir būrėjos  , kurios žada greitą pastojimą! Deja deja, laikas eina, tačiau nieko neįvyksta.

 Dabar forume perskaičiau apie imuninį nevaisingumą. Žinoma, kad darysiuosi ir šį tyrimą... Dar vieną tyrimą...  

Neseniai internete sužinojau apie gydytoją homeopatą A. Januškevičių. Vyrą vos pavyko įkalbinti nuvykti, nes abu jau esame nuleidę rankas. Nuvykstame...gavome žirniukų, lašiukų...Naudojame dar nedaug laiko, porą mėnesių. Tačiau forume pasiskaičius apie tai, kad kitos į jį žiūri kaip į šarlataną, vėl svyra rankos...O jei tikrai mumis tik naudojasi? Nesinori mėtyti pinigų ar gydytis kelis metus...Nors, ką gali žinot, gal pasigydžiusi kokį penketą metelių, savo 50-mečiui gausiu dovaną - vaikiuką?       

 Va taip ir gyvenu - laukimu. Aišku, paskaičiusi kiek kitos moterys nueina kryžiaus kelių, mūsų pastangos dar visai nedidelės, tačiau, patikėkite, rankos jau nusvirę. Nepykite, kad tikėjimo stebuklais nepridėjau. Tiesiog norisi kažkam išsisakyti...Bent jau čia.,Nes kaip sakoma: vieniems negaliu išsipasakot, nes nenoriu liūdint, kitiems negaliu išsipasakot, nes nenoriu pradžiugint...

Po 20 nevaisingumo metų,dėka Stambulo Memorial klinikos medikų ir gydytojų Serapino ir Karpenko aš tapau MAMA! Žiūriu į savo Coliukę,kuri gimė 1.5 kg 33savaitę ir vis dar negaliu tuo patikėt...

Oi, Jurmarta, sveikinu - pagaliau !!! atsitiktinai užklydau paskaitinėti, o čia tokios naujienos na, dar vienas įrodymas, kad nereikia nuleisti rankų ir būsi apdovanotas. labai džiaugiuosi.

  Matote, aš esu toks žmogus, kuris turi išbandyti viską iki galo. Kad negraužti savęs "o gal būtų pavykę, jei būtumėm pabandę šitą". Geriau gyventi santaikoje su savimi ir žinojimu, kad padarei viską, kas nuo tavęs priklausė.   

 

LilyV, jau irgi daug praeita, natūralu, kad santykiai byra... bet dar yra ką bandyti jei pagal Jūsų aprašytą principą gyventi. tokių metų kuo greičiau dar Stambulo laboratorijas reiktų išbandyti (atsiprašau už galbūt nusibodusį patarimą).