Įveikiau nevaisingumą

Sveikos,
Atėjo ir mano eilė parašyti savo sėkmingą istoriją, nes kaip ir dauguma pasižadėjau sau čia parašyti, jei pasiseks, nors tikėjimo jau buvo visai nedaug...
Jau tik pasipiršus vyrui norėjau vaikų, bet nusprendėme pusmetį palaukti iki vestuvių. Kiek kartų save dėl to plakiau, kad veltui išvaisčiau pusė metų.
Po vestuvių kibom į darbus ir su kiekvienu mėnesiu vis daugėjo streso. Kadangi mėgstu planą ir jo siekiu, mano manymu, visomis įmanomis priemonėmis ir orientuojuosi į rezultatą, negalėjau sėdėti nieko nedarant. Jau po pusmečio nuėjau pas rekomenduotą ginekologę, kuri tepasakė, kad nerekonduoja jokių tyrimų, nes pvz. hormonų tyrimo rezultati priklauso nuo nuotaikos ir nieko neparodo  Žodžiu, liepė bandyti natūraliai ir nestresuoti.
Taigi, po dar pusmečio bandymų (bendroje sumoje jau metai) nuėjau pas vaisingumo specialistą, padarėme visus tyrimus ir iš karto laporaskopiją, viskas kaip ir gerai, rado tik mažus endometriozės židinukus, kurie vaisingumui įtakos pasak visų gydytojų neturėtų turėti. Verdiktas - dar bandom pusmetį natūraliai, neaiškios kilmės nevaisingumas...
Taigi, po pusmečio nesekmių nueiname procedūrintis ir seka vienas po kito 3 IUI. Ir nieko. Aš jau noriu IVF, nes IUI nelabai tikiu, o IVF man kaip šviesa tunelio gale. Atrodo paskutinė procedūra, kuri tikrai mums padės. Bet gydytojas primygtinai siūlo dar 3 IUI. Padarom dar 2, jau šešto nedarau, nes nematau prasmės. Šiek tiek pailsim ir po 3 m. mūsų kelio pagaliau sulaukiu savojo IVF. Viskas vyksta neblogai, užauga puikūs berods 7 embrionai, siūlo auginti iki blastocistų, užauga 3, dvi puikios kokybės, kurias ir įsodina. Jausmas nerealus, jau džiaugiuosi, kad nešioju du vaikiukus, deja hcg 0, visiškas 0    Klausiu gydytojo, kas ne taip, sako: nepasisekė. Ką??!!! Tada bandau spausti ir klausti, ką toliau, nes nenoriu patikėti, kad mums nelemta turėti vaikų. Vienintelis pasiūlymas daryti vėl IVF ir schemoje nelabai ką keistų, nes viską padarė gerai, tiesiog nepasisekė.
Po netikėtos nesekmės, reikėjo sustoti ir pagalvoti ką toliau daryti gyvenime. Ir aš, kuri galvojau esanti stipri ir racionali jau prapliupdavau ašoromis lygioje vietoje, buvo prastai. Jaučiausi sužlugdyta.
Kitam bandymui prisiruošėme po metų ir stengiausi kiek įmanoma mažiau įsijausti, su niekuo apie tai nekalbėti, kad kritimas būtų lengvesnis nesėkmės atveju. Nors visi sako, kad reikia tikėti, bet tai iš kur to tikėjimo imti?? Jei būčiau laukusi, kol patikėsiu, IVF laikas ir neateitų. Pirmiausia pakeitėme ir gydytoją ir kliniką, nes startuoti su gydytoju, kuris jau mums padarė 6 nesėkmingas procedūras, nemačiau prasmės. Prieš IVF dar padarė scračingą, įsodino 2 embrionus ir po kelių dienų dar vieną blastocistą. Nors aš jau būčiau ėmusi ir dar vieną, nes dvi blastocistos dar liko, be gydytojas nesutiko.
HCG buvo 36, tą skaičių pamačiau atsidariusi telefone tyrimų rezultatus važiuodama automobilyje. Ir vis kartojau: 36, 36, 36. Nebuvo nei džiaugsmo, nieko, jaučiausi sustingusi ir baisu buvo patikėti, suvokti. Tada vos ne kasdien kartojau HCG, skaičiukai augo, nors ne taip greitai, kaip norėjosi, dėl to buvo itin baisu ir džiaugsmui vietos neliko. Netrukus gydytojas patvirtino, kad įsitvirtino vienas stipruolis ir jau 12 nėštumo sav. pasakė, kad berniukas  Iki 12 sav. skaičiavau kiekvieną dieną, jos slinko taip lėtai ir iki pat nėštumo pabaigos buvo baisu baisu, kad tik kas nenutiktų.
Dabar mūsų berniukui jau 6 sav.  Jausmas nerealus ir nepatikėsite, bet visas sunkus kelias taip greitai pasimiršo, jo kaip nebūta, tik metai kažkur dingo, nes visų draugių vaikai jau paauginti, mes mažiausi Linkiu visoms, kad šitas nesėkmingas periodas greičiau pasibaigtų 

P.S. Tame tarpe nėjau pas jokias būrėjas, vaistažolininkes, stebuklingas vietas ir pan. Tikėjau medicina ir tai pasiteisino. Nors tiek nedaug trūko, kad jau būčiau pradėjusi imtis bet kokio šiaudo, bet džiaugiuosi negaišusi tam laiko. Tiesa, ėjau į psichologinę grupę su kitomis nesulaukiančiomis gandrų. Nežinau, ar tai kiek padėjo, bet buvo tikrai smagu prasiblaškyti ir pasikalbėti su tokio pat likimo žmonėmis. Iki šiol bendraujame ir visos galiausia pastojome

Parašysiu ir aš apie stebuklą.

Atėjo laikas, kai aplink mačiau krūvas nėštukių, vežimukų, lėliukų...

Atidarau tema su savo istorija.. 
Labas. Perskaiciau tavo istorija. Labai smagu kad viskas gerai baigesi. Man 39m daug tyrimu padaryta,  bet pastoti niekaip nesiseka. Gal gali parasyti gydytojos pavarde, kuri tau padeno. Aciu
Ilgai svajojau parasyti sioje temoje.. Viskas prasidejo pries 5 metus.. Su MB nusprendeme susituokti ir dar neatsokus vestuviu emem planuoti vaikuti    aisku pirmas bandymas su pasvarstymais, o jei ims ir iskart uzkibs, gi per vestuves jau busiu nescia    pradejom planuoti liepos menesi 2008 metu.. o pavasari tu paciu metu suzinojau, kad pas mane PKS. Taciau I tai nelabai kreipiau demesio, gi pilna su sia beda pastojusiu.. Taip beplanuojant ir laukiant praejo 2 metai.. kadangi mano ciklas buvo labia neleguliarus, tai beveik per kiekviena cikla gadindavau nestumo testus.. ir bandydavau kazka izvelgti, ardydavau, kad tik geriau matytusi. Su finansais pas mus buvo nelabai kas, bet nusprendem pabandyti viena cikla pasistimuliuoti. Deja.. pirmas bandymas nepavyko.. Antram pinigeliu nebebuvo, o ir savijauta nuo tu hormonu man nelabai patiko.. po stimuliacijos, antrame cikle as pamatu II. Ir be galo apsidziaugiu! Jokiu MB siurprizu iskart skambinu ir pranesu naujiena! Abu laimingi, pagaliau pavyko! Tik déjà ilgai nesidziaugem.. po keliu dienu prasidejo gausus kraujavimas ir HCG pradejo kristi.. Ivyko persileidimas. Paverkiau pora dienu, o paskui susitaikiau. Taigi pavyko pastoti, bent tai pavyko. Jei pavyko viena karta, pavyks ir kita karta. Tokiom mintim gyvenom toliau. Ir tu paciu metu liepa as vel pastoju. Vel dziaugsmo daug ir garantijos, kad si karta viskas pavyks! Iki 8 sav viskas einasi sklandziai, kai viena diena ima teplioti neaiskiom isskyrom. Man jau nuotaika krenta, bet dar tikiu, kad viskas bus gerai. Taip su gulimu rezimu pratempiu iki 15 sav. Beziurint echoskopu gine suabejoja ir issiuncia mane pas genetiku I Vilniu. Lapkricio menesi vaziuojam I Vilniu, visa kelia man raizo pilva, taip lyg noreciau I tuoleta.. netoli Vilniaus taip uzsimanau I WC, kad jau atrodo nebegaliu.. bet mes nestojam( aciu D), nes vaziuojam paskui kita masina, kurios negalim paleisti is akiu (cia del kitu priezasciu). Atvaziuojam, MB palieku darbuotis, o pati sedu uz vairo ir vaziuoju I genetikos centra. Islipu is masinos ir jauciu kaip kazkas nemazo man iskrenta.. Protas suvokia kas tai, o sirdis negali tuom patiketi.. as visa drebu, nebezinau nei ka daryti, jauciu kaip bega kraujas. Issikvieciu greitaja. nuvaziavus I ligonine paaiskeja, kad vaikutis iskrito, o placenta liko, atliekama abrazija. Visa ta diena verkiau, vakare ir kita ryta nurimau. Tik kai grizau namo ir supratau, kad pas mane nieko nebera kaukiau rekiau ir saukiau.. Ilgai isgyvenau sia netekti.. visi ramino, kad taip turejo buti, ne be reikalo I genetikos centra siunte ir pan. Bet manes niekas neguode..  po sio karto tapau labiau uzsidariusi, maziau pasitikinti savimi.. prasidejo tyrimai po tyrimu ir visi atsakymai geri.. dar po metu as vel pastoju ir vel nesekmingai… jau pradedu abejoti ar isvis kada pavyks man isnesioti vaikuti.. is pradziu galvojau, kad nepastojimas yra labai baisu, gyveni nezinomybej.. galvojau nors ir persileidi, vistiek bent zinai, kad gali pastoti..
bet kai tai jau ivyko 3 kartus, galiu pasakyti, kad tikrai man nepalengvejo, o tik dar prisidejo skausmo sirdy..
pradejau dometis ivairiom temom cia SM. Ziurinetis informacijos, ka dar galima butu issitirti, pas ka nuvykti. 2013 metu sausio 1 d nuvaziuojame su MB pasedeti ant vaisingumo akmens, nu reikia gi viska isbandyti  ) toliau gyvenam kaip gyvene nededami per dideles viltis. Bet visada snekedami apie ateiti, matem vaikus    tikejom, kad jie bus pas mus. Planuodavom vaiku kambario interjera ir pan. Vizualiai visada ateityje vaikutis buvo pas mus 
Viena diena man bebendraujant SM, gaunu privacia zinute ir joje man pasiulo isbandyti nuvykti pas viena daktare, kuri nemegsta hormoninio gydymo, giliau paziuri I problemas. Aciu tau Pelargonija!
Susitariu jau pas ta daktare, nuvykstu, vel keli papildomi tyrimai ir priraso vaistu. Nusiperku juos, pradedu vartoti ir naiviai tikiuosi, kad jau po pirmo bandymo pavyks.. suvartojau viena kursa ir nieko.. pabambejau, kad reiks dar karta kartoti.. ir tik pabambejus pamatau vel II    Zinoma dziaugiuosi iki asaru    bet vistiek atsargiai I tai ziuriu.. ir ka sis kartas pavyko, nestumas buvo nuostabus! Megavausi kiekviena diena   ir lygiai po 5 planavimo metu liepos menesi si pasauli isvydo mano ilgai laukta dukryte.. neapsakomas jausmas pirma karta ja isvydus ir kasdien dabar ja myluojant.. dar nenustoju kasdien verkti is laimes.. viskas dabar kas buvo iki jos, tie laukimo ir nusivylimo metai uzsimirso.. Kas man padejo konkreciai, negaleciau pasakyti.. manau visuma, visos idetos pastangos. Visom nesulaukianciom linkiu didziausios sekmes ir tikejimo! Pasirodo ir as galiu pagaliau pasakyti STEBUKLU BUNA!

P.S. ka isbandziau, pas ka kreipiaus, kokius tyrimus atlikau, jei ka domins, atsakysiu per az

Rašau čia po ilgos nevaisingumo kelionės, kai ieškojau paguodos supermamose,todėl noriu dabar pasidalinti savo sėkmės istorija, kad kitas įkvėptų, nepalūžtų nuo aplinkinių "spaudimo" su klausimais -kodėl neturite vaikų,kai jau negali džiaugtis svetimais vaikais, kai akyse vis kaupiasi ašaros žiūrint į draugų vaikučius ir bandai išspausti šypseną, nes Jūsų šeima turi nevaisingumo diagnozę ir nežinai, ar turėsi vaikelį apskritai. Psichologiškai tai su laiku vis sunkiau darbe, šeimoje, draugų rate, kurie aplinkui dalinasi kaip auga jų vaikai, tarsi imi niekur nepritapti. Šiandien aš su vyru sūpuojame sūnelį, esam laimingi įveikę nevaisingumą Istorijos pradžia, kai likus vos keliems mėnesiams iki vestuvių, eilinės patikros poliklinikoje pas ginekologą metu išgirdau , kad man šalins gimdą ir duoda siuntimą į onkologinį, nes echoskopiškai mato 15 cm auglį gimdoje. Man 29m., neturiu vaikų.... Ašaros, sužadėtiniui sakau, kad nebėra prasmės tuoktis, negalėsiu turėti vaikų... beprasmybė... Ieškau išeities, jaučiau vyro palaikymą, kuris tuo momentu buvo pats svarbiausias. Susieškau gydytoją, turintį patirties, kaip negimdžiusiai išsaugo gimdą, pašalina didžiulį auglį ir dar kitas miomas... Po 3d. sulaukiau atsakymo, kad auglys gerybinis. Kadangi operacija sėkminga, gimda išsaugota, atšokame su vyru vestuves ir tikimės geriausio. Girdžiu, kaip vieni ir kiti draugai jau planuoja po antrą vaikelį, o mes jiems neturime, ką atsakyti. Girdime klausimus, ar dar nesilaukiate, gal jau ir pan. tarsi spaudimas.. Visi bandymai pastoti nesėkmingi pusmetis, metai... Gydytojai rekomenduoja pastoti kuo greičiau, nes vėl auga miomos... Tokia žinia nedžiugina... Jau baimė vėl netekti gimdos... Kreipiamės į vaisingumo specialistus, eilė tyrimų, jie brangūs, laukimas dar pusmetį. Kiaušintakiai prateka,vyro sperm puiki, bet mums nesiseka. Dar po pusmečio skiriavstipriu  hormoninius vaistus stimuliuoti ovuliacijai, jie brangūs, reikia taibrekia. Folikulai puikūs, tačiau vienas kartas nesėmingas, antras vėl, neužkimba, nors teoriškai turėtų. Hormonai veikia psichiką, pyktis, verksminumas, neviltis, emocijų kaita paaštrėja... Su vyru palūžtame, tačiau išsiverkiu ir vėl tiesiuosi, vykstam atostogų į šitus kraštus, pailsim, atisipalaiduojam, nors nepadeda ir tai. Neskaičiuojam ovuliacijos dienų, atsipalaiduojam, vis tiek nieko...  Vėl grįžtam pas specialistus... Pradedam skaičiuoti pinigus ir morališkai ruošiamės pagalbiniam apvaisinimui, nes nepastojam 3,5 metų...  Vaisingumo specialistė mums dar nurodo pakartoti vyro tyrimus, jie pablogėję (prolaktinas padidėjęs, spermijų mažokai), po mėnesio pagerėja, vis abu geriam papildus. Geriu padidintom dozėm folio r ir inozitolį du mėnesius. Sutariam, kad grįšim konsultacijai dėl apvaisinimo po mėn. Tačiau šventės, verkiu ir prašau vienintelės dovanos iš D, ir tos šv. Kalėdos mums atnešė stebuklą Po tiek nusivylimų, bandymų, vėluojant menstruacijoms tik vyro skatinama 36 c.d. atlikau nėštumo testą, kuris parodė du brūkšniukus, valio, vis atsargiai džiaugdamasi laukiuosi. į vaisingumo kliniką nebegrįžome, nes mums pavyko, stebuklėlis gimė po ilgai lauktų  ne 9 mėn, o 4 metų! Mums gimė sveikas berniukas Jam dar tik kelios savaitės, glaudžiu jį, myliu nepaprastai ir man nė motais draugių, užauginusių vaikus sakymai, kaip bus sunku jį auginti, bemiegės naktys ir pan. Man sunku buvo be savo sūnaus,  o dabar aš esu laimingiausia mama )) Aš dėkinga gydytojams, kurie man padėjo, ir D. Tikėkite, ieškokite pagalbos.  Mes neslėpėme, kad nepavyksta susilaukti, tai sulaukiame ir palaikymo iš draugų, ir mažiau bereikalingų klausimų Atsisakiau vienos laparoskopijos po operacijos, kaip diagnostinės dėl sąaugų, juolab jad ją norėjo paskirti neoperuojantis gydytojas, nenorėjau rizikuoti... Dariausi salpingografiją mokamai, kad patikrinti kiaušintakių pratekamumą.

Ačiū už tokias įkvėpiančias istorijas  Kol kas iš šios istorijos savajai aš galėčiau perrašyti lygiai du pirmuosius sakinius, nes savijauta identiška. nebenoriu nei susitikti su draugais, kurie laukiasi, ar ką tik susilaukė, darbe nebegaliu susikaupti, tėvų klausimų vengiu, aplinkinių pastabos ar tiesiog pasakojimai apie vaikus, vis labiau skaudina... Taip norisi tikėti, kad greitai ir mums savo istorijoje pavyks parašyti sakinį, panašų į Jūsų trečiąjį 
Linkiu Jums daug gražių akimirkų!