sveikos, aš trumpai nemoku, o ilgai plėstis užtruktų... bet, daugiau smulkesnės info yra prie mano gimdymo istorijos http://www.supermama...?...=497174&hl=
o trumpai taip: prieš 6 metus dar buvom nurašyti kaip nevaisingi (iš vyro pusės, su manim viskas gerai), ir kad su IVF garantijų jokių nėr, maždaug tokia frazę vyras išgirdo iš vaisingumo specialistų : " pagalvokit apie įvaikinimą". Spermogramos per 1,5 metų nesikeitė- kaip nuliukai, taip nuliukai, visi plaukia atgal ir tik 8-9 proc ne patologinių iš kur pas 22 metų vyrą tokie rezultatai, lieka neaišku.... bet, matyt, medicina yra bejėgė prieš vidinį tikėjimą ir darbą su savimi psichologiškai, nes be jokio gydymo ėmėm ir pastojom tada pirmą ciklą po gimdymo- vėl tada per 8 ciklą po gimdymo susiplanavom trečiąjį ... ir tada vėl iš pirmo ciklo po gimdymo- ketvirtąjį
jei būtume šiaip nesisaugoję tuos kelis metus, nedarę tyrimų, gal nieko ir nebūtume žinoję.. Bet planuoti buvo visi ciklai iki šiol, labai tiksliai pataikyta, o tyrimai buvo prasti.... tiesiog ėmė ir atsistatė (arba ne, bet užteko stebuklo?)
Taigi, viskas gali apsiversti aukštyn kojom iš 22 metų "nevaisingo" vyro turim 29 erių su 4 pametinukais
JUMS PAVYKS TAIP PAT
Nuostabi istorija ir tokia ikvepianti Kuo didziausios sekmes, laimes ir harmonijos jusu visai nuostabiai seimai Kuo daugiau tokiu nuostabiu istoriju, tuo manau lengviau mums visoms laukti savojo stebuklelio
Norejau paklausti, ka turejai omeny "darbą su savimi psichologiškai" ? Galima ir i AZ, kad cia nebutu ne tema ?
Visiskai sutinku, viskas prasideda galvoje, juk ne veltui sakoma ,kad beveik visos ligos prasideda nuo nervu Beto kai laukimas tampa labai ilgas, tai tikrai reikia kazka savo galveleje keisti, todel ir idomu, kas padejo Loveco
Tiesiog si temute tokia grazi, su tokiom nuostabiom istorijom ir graziom pabaigom, o as cia vis su savo klausinejimais... tai ir pagalvojau, kad kazkaip as cia ja tersiu , bet matau yra daugiau merginu, kurioms tai irgi idomu, tai tada lauksime atsakymo temeleje
jau keli metai skaitydavau visas temas, susijusias su nevaisingumu ir pasizadejau, kad jei kada man pasiseks, tai butinai pasidalinsiu savo istorija siuose forumuose, nes puikiai zinau, kaip reikalingos tos sekmes istorijos visoms, einancioms siuo nelengvu keliu.. Susitikom su vyru abu jau brandus, po 35 metus, vaiku nei vienas neturejom, tai ilgai nelaukem ir nesisaugojom nestumo. As niekada jokiu sveikatos problemu neturejau, viskas veike kaip laikrodis, tai atrode, kad pastoti tureciau sekanti menesi be problemu. Po metu supratau, kad kazkas ne taip.. Nuejom pasitikrinti ir paaiskejo, kad vyrui problemos su judrumu, man po visu hormonu tyrimu nieko nerado, ovuliacija laikrodine, viskas normoje. Nuramino, kad IUI turetu uztekti. Po 2 nesekmingu IUI pradejo darytis neramu. Darom gimdos nuotrauka - vienas kiausintakis nepratekamas. Dar 2 IUI bandant kas antra menesi, aplenkiant "neveikianti". Nesekmingai, nors foliai auga kaip "knygoje", viskas vyksta tvarkingai. Laparoskopija. Isvada - viskas puikiai, abu kiausintakiai be patologiju, nera prie ko prikibti, jokiu problemu neturiu. Seka dar 3 IUI. Nepasakosiu visu tu laukimu ir nuopoliu, visos zinote ka tai reiskia.. Po 7 karto viena gydytoja pasako tiesiai sviesiai: "nebematau prasmes cia pilstyti". Sokas, bet priverciantis kazko imtis.. Isjudina viska.. Pakeiciu net darba, kad bent karjeros prasme judeciau i prieki, o ne buciau tik sustingusi visisku laukimu nuo ciklo iki ciklo.. Nusprendziame ryztis IVF ir vaziuojam i Latvija. Latvijoje susiiima uz galvos, kad mes praktiskai 2 metus sugaisome su IUI, kai laikas tikrai veikia tik musu nenaudai. Is karto sudaro schema ir startuojame su pirmu IVF+ICSI. Viltys didziules, jau dabar tikrai turi pavykti, ypac gydytojai ramina, kad didziulis pliusas, jog moteriskoje puseje viskas be problemu. Aisku laikotarpis tuo metu procedurai mums buvo ziauriai netinkamas, turejom dideliu asmeniniu problemu, didziulis stresas, dar plius naujo darbo visi issukiai, bet tas tiksintis laikas kvepavo i nugara ir nesinorejo gaisti nei menesio. Eiga puiki, kiausialasciu 12, vaisinasi 10, antra diena 9 embrioniukai, mes laimingi be galo trecia diena atvaziuojam sodinimui ir suzinom, kad deja, bet liko tik du, silpnoki, visi kiti nustojo daugintis.. Sokas, asaros temdo akis, bet gydytojas ramina, kad gal isgyvens viduje.. Ideda, laukiam, meldziames, tikim ir deja... Jausma zinote.. Antras kartas po 4 menesiu. Iki tol vitaminus visokiausius rijom saujomis, pirkom viska, ka tik galejau rasti ir kas galbut galetu padeti. Atsvenciau 39 gimtadieni.. Taip tikejausi, kad gal vis delto iki 40 pavyks gauti ta ilgiausiai islaukta dovana.. Vasario menesi bandom dar karta. Ir vel einasi viskas puikiai, 13 kiausialasciu. Jau esame tokioje stadijoje, kai nusprendziame bandyti su donoru, nes suprantame, kad nebeturime daug variantu.. Padalinam - 7 kiausialastes musu, 6 - su donoru. Vaisinasi visos. Laukiam, antra diena viskas gerai, dalinasi, atvaziuojam trecia diena, tik jau euforijos nera po pirmo karto istorijos. Ir isgirstam, kad is visu tu augusiu, beliko tik 1 - bet musu! Neitiketina, nors aisku dziaugiames, kad musu, kad geros kokybes, nors ir vienas, bet nerimo daug po tokios eigos. Jau pradedam spelioti, kad turbut kazkas ir su kiausialastem negerai, jei su donoru sustoja, bet zinoma, to niekas pamatyti negali.. Pilni vilciu vel laukiam.. Tos dvi savaites tampa ilgiausiomis laukimo valandomis ir negaliu net aprasyti tos akimirkos, kai vel pamatem 0 Hcg.. Cia jau net ne asaros, kazkoks gyvuliskas skausmas viduje ir tustuma.. Po antro karto labai sunkiai atsistatem.. Man visiskas stresas, darbe irgi, nebemiegojau, issekus, nuejau pas psichologa ir, kai ispasakojau visas problemas, vietoj vaistu gavau dar viena isjudinancia fraze: "kol nieko nepakeisite, tol taip ir bus, vaistai cia nepades". Po ilgu apmastymu nusprendem ryztis dar vienam bandymui. Issiaiskinom ka dar galima butu padaryti, kreipemes i kita specialista papildomai konsultacijai, tik deja visur isgirsdavau ta pacia fraze: "Amzius, jums jau kiekvienas menuo svarbus". Tas laiko tiksejimas vede is proto.. Pasidariau dar hormonu tyrimus, kiausidziu rezerva, issityrem chromosomu pokycius, ir ka daryti - kai viskas puikiai?? Kai su tokiu rezervu sako dar galiu drasiai ir ne viena IVF daryti?? Eigoje dar karta pakeiciau darba i dar atsakingesni, bet psichologiskai jame jauciausi daug geriau. Atsvenciau 40... Kaip ir visi pokyciai padaryti, liko paskutinis zingsnis.. Issiaiskinom ka dar galima daryti papildomai, atradom IVF+IMSI pas VK. Ten dar pasiule scratch, nes daugiau jau nera ko papildomai imti. Daug vilciu nebededam.. Eiga kaip visada - viskas grazu ir gerai. Ispunktuoja 13 kiausialasciu, vaisinasi 11. Atsizvelgiant i praeita patirti isodinima daro antra diena, kaip tik per maniskio mamos gimtadieni, du embrioniukai, sako geros kokybes. Dziaugtis tikrai niekuo neiseina po praeitu nesekmiu. Labiau stebina tai, kad like toliau auga ir nesustoja! Nors 5 diena blastocista jokia nesusiformavo, bet dar buvo like 6 besivystantys embrionai ir tai jau pasejo mazyte vilti.. Kai po 11 dienu neiskenciau ir pasidariau testa, ir pamaciau vos vos ryskejancia juostele, patikekit - atrode, kad ivyko kazkas neitiketino. Vyrui vos sugebejau pasakyti, nes drebejo rankos, kojos, verkiau, net dabar asaros akyse, kai atsimenu ta momenta.. Po vasario 16 svenciu - hcg - 188. Po dvieju dienu - 560! Vyras jau svaigsta apie dvynukus, bet kai nueje pas gydytoja tikrai pamatome du taskiukus, abu netenkam zado is laimes! Ir tai musu abieju vaikai! Negalejau patiketi, kad po 5 metu, kai jau praktiskai atrode neturim jokiu sansu, mes gavom dviguba stebukla.. Zinoma, neramus tas laukimas, nerimo daug kiekviena savaite, ypac kai jokiu nestumo pozymiu - nei pykina, nei kazkas vyksta, tai vos ne kas savaite begiojau echoskopu tikrinti ar viskas gerai, ar tikrai tie du maziukai auga manyje, ypac kai pagal kruva parametru esu rizikos grupese.. Kai vakar gavom genetiniu tyrimu atsakymus, kad viskas tvarkoje, ir mums sukako 13 savaiciu, tai sedu rasyti savo istorijos, nes tikiu, kad kazkam ji galbut reikalinga siandien - palaikyti, ikvepti vilties, tikejimo, drasos ir kantrybes einant situo musu nelengvu ir skausmingu keliu, bet giliai sirdyje tikint, kad ten, kazkur ateityje, musu laukia tie issvajoti ir islaukti musu vaikai.. Visoms didziausios sekmes ir stiprybes.
Ir aš pagaliau prisiruošiu atsisėsti ir pasidalinti su Jumis savo sėkmės istorija... Jau tikrai nebetikėjau, jog kada nors mane pavadins ,,mama". Bet šiandien man beveik 40, ir aš esu dviejų mažylių mama. Vienas tiesa dar netaria ,,mama", bet neužilgo, manau, išmoks taip mane vadinti, kol kas jam tik 1,4 m, dukrytei 3,4 m. Taigi, mama tapau pirmą kartą 36, antrą kartą 38 m. vėlokai....ir tik tada, kai jau nebesitikėjau, jau buvau beveik nuleidusi rankas, po ilgų laukimo ir vilties metų. Manau, jau net aplinkiniai tuo netikėjo, vieni pašiepdavo ,,tai kada būsi mama", kiti supratingai tylėjo, kiti sakė ,,oi, dar nevėlu". Su vyru išbandėme beveik viską:5 IUI, akupunktūra, homeopatiją, ir galiausiai, paskutinė viltis IVF. Procedūrą atlikome VK, ir mums pavyko iš pirmo karto. Pamenu tą dieną, kai po eilės nesėkmių eilinį kartą skambinu į laboratoriją ir klausiu, koks hcg tyrimo rezultatas, tikėdamasi kaip ir kiekvieną kartą išgirsti ,,nėštumo nėra", o išgirstu ,,yra nėštumas", net žodžio pratarti negalėjau. Kitame telefono gale moteris irgi tylėjo, kol aš sugebėjau išlementi ,,o koks atsakymas". Deja, jis tebuvo 46, ir aš dar ilgai gyvenau baimėje, o jei nepavyks, o jei nesivystys, nes kiek skaičiau SM, pas visas panašią ciklo dieną būdavo virs 200. Bet...buvo laikas leliukui pas mus ateiti ir nėštumas praėjo sklandžiai. O antras vaikelis pas mus atėjo pats. Kaip sakau vyrui,, staiga į senatvę tapome vaisingi ". Net ir šiandien, kai pravažiuoju pro VK, prisimenu, kiek mūsų čia lankytasi, tarsi antri namai tapo ta klinika. Mergaitės, linkiu nenuleisti rankų, eiti tik į priekį. Mes jei neturėdavo pinigėlių IUI, vieną ciklą praleidavome. Be to mano rezultatai nebuvo džiuginantys. Kaip gydytoja sakė, pas kiekvieną moterį yra užprogramuotas kiašialasčių rezervas ir pas mane turbūt jis ėjo į pabaigą, nes tiek per IUI, tiek per IVF nebuvo daugiau nei 4 kiašialąsčių, bet teigiamam rezultatui užteko ir tiek. Aš Jums visoms linkiu labai didelės sėkmės ir tikėjimo, jog kada nors mes skaitysime Jūsų sėkmės istoriją šioje temoje
Labai saunu, kad suradote laiko ir parasete savo istorija, nes kiekviena istorija su laiminga pabaiga suteikia vilties, kad anksciau ar veliau ateis ir musu, vis dar belaukianciu savojo stebuklo, toji laiminga diena Kuo nuosirdziausi sveikinimai sulaukus dvieju angeleliu
Sveikos, ir as pasizadejau parasyti i si skyreli, jei man pasiseks su vyru vaiku susilaukti nepavyko 5 metus, istirta buvo viskas- viskas gerai tiek pas mane, tiek pas vyra..taciau vaiku kaip nebuvo, taip nebuvo...slaptai netgi galvojau, kad jau geriau kazkas butu, bent zinociau kodel...isgyvenimu irgi buvo visokiu ir jau nuo neigimo, pykcio, kaltinimu, slaptu verkimu tik pagalvojus apie vaikus ar suzinojus apie "netycia" pastojusias drauges, jautimasi visiska nevykele, pasmerktaja, "brokuota", jau buvo uzvaldes visisko beviltiskumo, nuolatinio liudesio, nebesidomejimo niekuo jausmas...tikriausiai tai jauciate kiekviena...tarp eiliniu emociniu nuopoliu, asarojimu paskaitydavau sias sekmingas istorijas. Didesnes skeptikes nei as nepazistate..atvirai pasakysiu- nors susigraudindavau skaitydama jas, pavydedavau, kad kazkam pasiseke, taciau nuosirdziai buvau isitikinusi, kad jau kam kam, bet man tai tikrai tokiu "feju" istoriju nenutiks, as tikrai nesu laiminguju sarase...taciau netiketaistebuklas aplanke ir mane ir net labai netiketai po 5 laukimo metu nesulaukiau menesiniu...nors pagalvojau apie nestuma (kazkokia viltis visada rusena), taciau buvau isitikinusi, kad veluoja del streso darbe ir t.t. pasidariau nestumo testa- du pagaliukai, vienas itin neryskus...parodziau vyrui- abu nutareme, kad testas tiesiog brokuotas...taciau mintis apie nestuma nebedave ramybes...kiek kita para ir visa likusia savaite po kelis kartus per diena padariau nestumo testu jau net nezinau...ju buvo tiek daug, ir visur buvo 2 juosteles, su 1 blankia...apie isgyventas emocijas net nebekalbu tai prilygo stebuklui nestumas buvo labai itemptas ir sunkus- stresavau del visko, atrode kad tuoj prarasiu...bent tam kam lemta tas ir ivyko. Supuoju 2 men kudiki, jis nuostabus, tai tikrai stebuklas...tikekite stebuklais, ju tikrai buna Dievo keliai nezinomi
Sveikos visos kurios turite problemu susilaukti mazuliuku,rasau nes noriu pasidalinti su jumis savo isgyvenimu kuris pagaliau baigesi musu dziaugsmu.Labai noreciau kad ir jus aplankytu dziaugsmas ir baigtusi visi nusivylimai.Susituokeme pries 5 metus ir jau norejome savo seima papildyti nauju nariu,taciau mums nesiseke,pasidareme visus tyrimus ir galutinis rezultatas- vyro spermos neveiksnumas.Gydytojai sake nenuleisti ranku dar yra galimybe susilaukti vaikuciu taciau labai maza.Nusprendeme daryti dirbtini apvaisinima,kuris nepavyko,gereme visokius vitaminus skatinancius reprodukcija ir tai nepadejo,kol viena diena perskaiciau straipsni apie homeopatinius zirnelius padedancius vaisingumui.Nusprendeme isbandyti,susitareme susitikimui su gyd.homeopatu A.Januskeviciu,jis istyre vyro organizma ir paskyre jam tinktura ir homeopatinius zirneliu gerti.Aisku labai abejojome tuo ar pades bet noras tureti vaikuti nugali viska.Ir visai netiketai po ilgu laukimu ir bandymu, po 3 men vartojimo homeopatinius zirnelius nestumo testas parode || bruksnelius .dziaugsmui nebuvo ribu
Musu mazajai jau 3 menesiai,esame be galo laimingi.Tikiu ,kad mums padejo homeopatija.
Gal kam pasirodys ir juokinga,aisku bus tokiu kurios netikes homeopatija,taciau kiekvieno teise rinktis yra. Kiekviena diena dziaugiames savo mergyte,ir esame dekingi gyd A.Januskeviciui.
Sveika. As taip pat kreipiausi i Antana del nevaisingumo is vyro puses.. Butu smalsu kokius zirniukus Jums buvo paskyres Antanas (mums ir skysti dave, kuri turime gerti vakarais) ir ar dar karta pas ji lanketes?
Sveika. As taip pat kreipiausi i Antana del nevaisingumo is vyro puses.. Butu smalsu kokius zirniukus Jums buvo paskyres Antanas (mums ir skysti dave, kuri turime gerti vakarais) ir ar dar karta pas ji lanketes?
Sveiki,
pas gyd. A.Januškevičių su vyru lankomės antri metai, apsilankymus skiria periodiškai, maždaug kas porą mėnesių...žirniukų gal kokių dešimt rūšių jau abu esam išbandę, tinktūrų taip pat, nurodymų laikomės skrupulingai (kartą net į giminaičių vestuves važiavom su butelaičiais, kad tik nepertrauktume vartojimo deja, siekiamo rezultato iki šiol nesulaukėm... kita vertus, šalutinio poveikio irgi nepajutom...tik va, piniginė labai suplonėjo:)
bet, daugiau smulkesnės info yra prie mano gimdymo istorijos http://www.supermama...?...=497174&hl=
iš kur pas 22 metų vyrą tokie rezultatai, lieka neaišku.... bet, matyt, medicina yra bejėgė prieš vidinį tikėjimą ir darbą su savimi psichologiškai, nes be jokio gydymo ėmėm ir pastojom 
tada pirmą ciklą po gimdymo- vėl 
Kuo didziausios sekmes, laimes ir harmonijos jusu visai nuostabiai seimai 
