Įveikiau nevaisingumą

Tino,as ne nemaniau,kad pas jus visko tiek daug buvo...Gerai kas baigiasi gerai... Su stebuklais jusu 

Tino,laukiau tavo istorijos,kad darkart pasidziaugciau   stebukladariai tie turkai,daznai prisimenu jusu sekme,kaip  vienas vienintelis folis pasidalino ir nesioji dvi grazuoles D,tai juk tikras stebuklas

Sveikos,
Turbūt atėjo eilė ir man pagaliau čia parašyti savo istoriją, juk taip svajodavau kažkada tą padaryti, bet didžiausios nevilties metu tik skaitinėdavau sėkmingas istorijas ir žliumbdama guosdavausi, kad gal kažkada ir man pasiseks panašiai, kaip kažkam. Bijau, kad po gimdymo nebus laiko tokiems dalykams, tai nusprendžiau dabar 
----------
Praėjus keleriems metams po vestuvių, suėjo 30 metų ir pradėjom laukti pastojimo (iki tol jokių ginekologinių problemų nejaučiau turinti, mmm reguliarios, nusiskundimų, uždegimų nebūta). Taip praėjo du metai. Trečiais pradėjau ieškoti priežasčių, savarankiškai pasitikrinau skydliaukės hormonus ir atradau padidėjusį TTH. Pas prof.Kazanavičių suradus dar ir PRL padidėjimą, jis mane „gydė“ kartu ir nuo nevaisingumo su Tiroksinu, Thybonu visus metus.
Tačiau rezultatų nesulaukėm. Praėjus dar metams tiesiu taikymu einu į KMUK pas Tvarijonavičienę. Vyro spermograma iš principo gera, bet jau tokia ant ribos. Padaro GN: vienas kiaušintakis pratekamas, o kitas sunkiai pratekamas ir kažkoks išsiplėtęs. Primygtinai siūlo daryti LP, aš atsisakau, išsiskiriam, nes daugiau kategoriškai nieko pasiūlyti negali.
Po GN sako yra šansai pastoti natūraliai, nes kaip ir prapučiami kiaušintakiai. Tai ir laukiu, žaidžiu su OT – atrandu, kad natūraliai O nevyksta, nes PRG mažas, OT nieko nerodo. Po pusės metų einu pas Žilaitienę ir darom tris IUI, nei vienos sėkmės, neaišku kodėl.
Nusprendžiu daryt LP, kurios iki šiol taip bijojau. Paskambinu vienai gydytojai į KMUK, tai tik akis drąsko, neleidžia pasirinkti nei patogios datos – tik kuo greičiau darom. Nueinu pas Vanagą, sako negalima po stimuliacijų daryt LP, nes kiaušidės bus kaip želė, reikia palaukt tris mėnesius, vėl laukiu. LP Vanagas nusiteikė plastinei to išsiplėtusio kiaušintakio operacijai, tačiau paaiškėja, kad geri tie kiaušintakiai, padaromas kiaušidžių drilingas, kiaušintakiai pratekami, tik apsunkintai, padidinus spaudimą. Tai lieka taip ir neaišku, ar jie pratekami... žodžiu, viskas gerai, bet su kabliukais.
Vėl pusę metų laukiam natūraliai LP poveikio, juk daug kas po LP pastoja. Lygiai po pusmečio dingsta mmm, bet nieko nejaučiu, HCG <0,1. Pagėrus duphastono, atsirado mmm.
Žodžiu, metai po LP einu į Kauno VK ir darom dar tris IUI. Paskutiniam sunkiai stimuliavosi... Nei vieno sėkmingo, niekada nėra buvę jokio kibimo. Ir metų jau 37 atėjo, vis po kokio veiksmo besitikint sulaukti natūralaus stebuklo, nes juk rimtų priežasčių, kodėl nepastoju, nenustatoma...
Ruošiamės IVF Kauno VK. Pasidarau tyrimus, ogi FSH (hormonas, parodantis kiaušidžių išsekimą) 17. SM pasiskaičius, kad vienintelis specialistas kažką darantis šioje srityje yra mano pirmasis gydytojas, isteriškai skubiai nulekiu pas jį tikėdamasi, kad tas pasiūlys, kaip jį numušt, o tas tik biznį daro... iš naujo krūvą tyrimų ir siūlo gydytis tik pas jį, kokie protingi vaikai paskui būna ... bet aš jau nei laiko turiu, nei noro vėl laukti, nes per tą laiką pamačiau, kad kur tik nueisi, kiekvienas specialistas vis skirtingais metodais žada teigiamą rezultatą, o jo kaip nėra, taip nėra ... jau viltis pamažu blėsta... jau nebeklausau aklai gydytojo, reikalauju man numušti tik FSH, o jokių eksperimentų su manim daryti jau nebeleisiu... daro FSH ciklo vidury, jis mažesnis už 17, kai pagal normas turėtų būti didesnis. Tai gal laboratorijos klaida, nes juk nelogiška. Kitą ciklą 3cd jau FSH 6,86. Daugiau man nieko ir nebereikia. Pirmą kartą sužinau apie AMH, kuris tikrai konkrečiau parodo kiaušidžių rezervą, - tiktai 0,5... Mažas, bet dar šansų yra, ypač užsienio forumuose yra daug laimingų istorijų su tokiu AMH, tai galiu juk tikėtis ir aš, bet realybė Lietuvoje kitokia.
Iškart darom IVF. Stimuliuoja su 300 Gonalio dozėm, pirmas skanas 5-tą dieną, kai pamatom 3 folius. Tragedija – siūlo nutraukti arba tęsti su viltim, kad mažai, bet jie sako, paprastai būna kokybiški. Man susileidus į pilvą virš 2000 Lt norisi tęsti, tęsiam ir tikimės kokybės. Punkcija Vilniuj pas Usonienę, sapnuoju apsivaisinusius visus tris folius. Paskambinam kitą dieną embriologei, sako, kad suiro visos kiaušialąstės (atplaunant buvo silpnos, kita įterpiant spermatozoidą suiro)... klausiu, ką galėtume padaryti kitam kartui, kad būtų gerai. Nesiūlo nieko nei gerti, nei daryti, tik KT keletą mėnesių ir kuo skubiau (praktiškai po vieno ciklo) daryti antrą IVF su didesnėm vaistų dozėm. Kita alternatyva – donorinės kiaušialąstės. Tokie pasiūlymai manęs/mūsų netenkino...
Buvo taip skaudu, kad šeimoje uždarėm šią temą visiškai, santykiai tapo šaltesni, dalykiškesni, nebekalbėjom apie tai, tyliai nusprendėm gyvent be vaikų, daug dirbt, daryt karjerą, aš vienus metus po to IVF siekiau atstatyti organizmą, o paskui taip lyg extra atvejui pasiruošti dar vienam bandymui, nes kalbos apie tai visai nebuvo, vyras nebenorėjo nieko daryt, o aš gėriau visokius papildus, sportavau aktyviau, ėjau pas žolininkę, akupunktūrą... Apskritai čia rašau tik apie oficialią (tradicinę) mediciną, o apie tai, ką dariau per visus tuos nepastojimo metus ir kur ėjau papildomai, tai net nerašau, nes pastoviai vis ėjau ir pirkau kokius nors ne vaistinėse platinamus brangius papildus ir rijau juos saujom, todėl  vis po jų pabandymo laukdavau rezultato, eidavau ir pas bioenergetikus, ekstrasensus, būrėjas (nedaug, bet vis atrasdavau po kelis per metus)... Būtų buvę įdomu susumuoti išlaidas, kiek išleista tokioms priemonėms... Užtai to laiko tiek ir prašvaistyta...
Taigi po pirmojo IVF nebedarėm nieko, ypač paskutiniais metais pasinešiau į karjerą – tapau vadove. O nuo tokios veiklos net nebebuvo kada depresuot, graužtis, verkt, nes darbai vijo darbus ir žiūrėjau, kad tik viską suspėt padaryt – labai daug dirbau neskaičiuodama valandų. Žinoma, ateidavo slapta mintis, kad dabar mes jau nieko nebeplanuojam, specialiai nedarom, tai juk būna, kad tokiu metu kai kas pastoja natūraliai ir visai netikėtai. Na, juk viltis miršta paskutinė... Bet ta viltis sumažėdavo, kai pamatydavau, kad vis karts nuo karto (per tuos metus net kokius tris kartus) mmm išsireguliuodavo iki 7-14 dienų ciklo... o gal jau ir klimakso požymiai, nes FSH ir AMH rodo senkančius rezervus... Darbinio streso buvo daug, o mano organizmas į jį labai reaguoja. Na, bet buvo smagu kažką prasmingo nuveikti, pamatyti rezultatą, realiai padėti žmonėms ir t.t., bet buvo ir momentų, kai buvo labai labai gaila savęs... kai kaukdavau vakare prieš miegą, kad kiti sau ramiai nesidrąskydami dirba ir džiaugiasi savo normalia šeima (su vaikučiais), paprastais gyvenimo džiaugsmais, švenčia metines šventes (Kalėdas, Velykas), kaip priklauso, o aš visą laiką aukoju darbui (ir vakarus, ir šventes), svetimiems žmonėms, ir tiesiog nebemoku džiaugtis niekuo kitkuo gyvenime, nes be darbo nieko kitko nebematau... Taip aš taikiausi su mintim, kad iki senatvės ir nugyvensim abudu arba net ir aš viena... Negaliu pasakyti, kad pavyko susitaikyti, bet buvau procese, o gal prie to ir neįmanoma priprasti, vis reikia laiks nuo laiko pagedėti... Kita vertus, šiaip man gyvenime sekasi – įgyvendinau beveik visas vaikystės svajones, pasiekiau netgi tai, apie ką net nedrįsau svajoti; būdavo tokių dienų, kad tiesiog pagaudavo azartas gyventi: kartais vos pagalvodavau, kad būtų smagu kažką padaryti, o likimas man jau atsiųsdavo kokį įvykį ir norai patys pildydavosi. Todėl aš niekaip negalėjau suvokti, kaip man visose gyvenime srityse taip sekasi, o šioje vaikų srityje – ne. Nu negalėjau patikėti, kad čia man nepasiseks, bet faktai, deja, buvo tokie, kokie buvo – nieko gero nežadantys...

Ir lygiai po dviejų metų po pirmojo IVF vyrui prisisapnavo kraupūs, bet labai realistiški trys sapnai per savaitę, jis sudepresavo, aš supratau, kad visa tai dėl TO... Šiaip ne taip pavyko prakalbinti, kas yra, išsikalbėjom apie viską, kas tik ant dūšios gulėjo per tuos metus, o aš po to pasiūliau dar pabandyt kartą IVF, juk tik vieną ir bandėm – juk aš dar ne visai sena! 38 metai.... Tik jau prisiskaičius SM apie kai kurių senbuvių (labiausiai turbūt Kitty) sėkmę pas turkus, pareiškiau, kad tik ne Lietuvoj, ne Latvijoj, o kažkur toliau, pvz., pas turkus. Apsisprendėm greit, šįkart vyras užsimanė viskuo pats domėtis, neatiduot pasirinkimų į mano rankas, parašė Memorial ir Medicanai oficialiais emailais. Memorialas neatsakė, o Medicanos to IVF skyriaus vadovas docentas atsakė gražia anglų kalba būdamas kažkur užsienyje. Tas mus ir sužavėjo, dar visokių pliusų/minusų apsvarstę, pasirinkom Medicaną. Paskui keletą mėnesių praktiškai nedarėm nieko, nes reikėjo užbaigt savo darbus, kurių buvo daug ir negalėjai visko palikt. Tik hormonų tyrimus pakartojom, dar užsisakiau pagert papildų gerinančių kiaušialąsčių kokybę. Pasidarau tyrimus: LH 14,8,  FSH 42,72, E2 18,4 - klimaksiniai visiškai, su tokiais net turkai nieko nedarys.... vėl isteriškai ieškau, kaip numušt FSH, geriu viską iš eilės. AMH gaunu 0,6 – maloniai nustebina, nes vietoj to, kad su amžium mažėja, jis pakilo. Kitą ciklą darau vėl FSH – jis kažkur 5. Gal vėl laboratorijos klaida.... Nesuprasi, ar jis gali šitaip svyruoti vieno mėnesio eigoje. O jau vien nuo šio streso, kad jau esu visai nurašyta, vidury ciklo buvo patepliojimas, o paskui ir ciklas išsiderino, tik paskui susivokiau, kad ten nuo to streso buvo mmm tik po savaitės... Nesuprasi, kaip jie tuos tyrimus daro ... Ir beje vėl ta pati laboratorija, ir tą patį hormonų komplektą, kaip prieš aną IVF.
Paskui per mėnesį po darbų maksimaliai atsipalaidavau, pailsėjau, dariau tokius specialius pratimus kasdien, nuvažiavom prie Merkinės piramidės, vaisingumo akmens, Šiluvos švento paveikslo, žodžiu, aplankėm visų religijų šventas vietas. Pasiruošėm visaip ir pačioj liepos pabaigoj tik susirgus mmm (beje, vėl nuo streso jos atėjo keliom dienom anksčiau) išskridom į Turkiją IVF‘ui. Tiesą pasakius, aš viduj neturėjau daug vilties, bijojau, kad nebelabai kas gali iš manęs gautis, kai tokie tyrimai ir vos ne klimakso požymiai, bet norėjau tiesiog dar kartą pabandyti, daugiau dėl vyro begalinio noro turėti vaikų, o save aš jau beveik nurašius buvau... 4-tą ciklo dieną vizitas klinikoj – pasako, kad kairė kiaušidė jau tuščia – joje folių nebėra..., o dešinėj – vienas 15mm folis. Skiria 300 Menogon per dieną, vaistus leidžia patys, po dviejų dienų ateinam – vos ne tas pats 16mm folis, išsigąstu, kad nėra atsako. Kai man pasakė, kad IVF darys su vienu foliu, visą dieną vos ne pražliumbiau vaikščiodama po Stambulą, sunkiai slėpiau ašaras. Galvoju, kas per aferistai, ką jie sau galvoja, kam mane tuščiom viltim maitina. O jie man linksmai: "Tu turi vieną folį, tai yra labai gerai, jis kokybiškas, gausis vienas embrionas, o juk jums ir reikia vieno vaiko, taigi turite pakankamai". Marazmas, galvoju... Lietuvoj iš trijų nebuvo nė vieno gero, tai ką čia su vienu.... Kitą dieną pažiūri, folis jau 18mm, po dviejų dienų nustato punkcijos laiką. Išima tą vieną kiaušialąstę, nes pagal tyrimus jie mato ir man sako, kad tame folyje turi būti kokybiška kiaušialąstė!!! O iki to ryto, kai turi pranešti, kiek embrionų turi, tai nežinau, ar miegojau... na, košmarą tai susapnavau, kad pranešė tą patį – suiro įterpiant spermatozoidą... viskas, galvoju, bet mano košmarai pildosi priešingai, o vyro tiesiogiai. Taigi žinutė, kad turime VIENĄ EMBRIONĄ buvo nereali    Nuo to momento mes labai džiaugėmės, kad per 9 metus niekada dar nebuvom nuėję taip toli, kad turėtume embrioną, – jau progresas. Vadinasi, nesu visiškai nurašyta, galima išgauti kokybišką kiaušialąstę ir ją apvaisinti; jeigu ir nepavyks dabar, bus galima važiuoti dar kartą bandyti, ir tikrai buvom nusiteikę važiuoti dar kartą. Dar po paros įsodino jį 6 ląstelių stipruolį, davė jo nuotrauką. Gydytojas sako: „norėčiau, kad turėtum du, bet yra vienas, tikėkimės, jo pakaks“. Ir visur tas jų optimizmas – daktarai niekada nenuliūdina, vien pozityvas, tai kaip gali nesitikėti geriausio? Bet nuotaika jau buvo gera: viltis atgijo (jei ne šį kartą pasiseks, tai galėsim dar pabandyti), atostogos Stambule buvo geros, tikrai gerai pailsėjau – net tiek, kad kiekvieną dieną po įsodinimo miegodavau pietų, nors man šiaip dieną anksčiau užmigti būdavo labai sunku. Tad išlaukti rezultatų buvo sunku jau tik kokią paskutinę dieną, kai vistik užsimaniau, kad  šis kartas geriau jau būtų sėkmingas ir nereiktų dar bandyti – juk šiaip gyvenime aš maksimalistė. Po 8 dienų po įsodinimo NT pradėjo rodyt vaiduoklį, o dar po dviejų dienų – per mūsų 11-ąsias vestuvių sukaktuves (neištvėriau laukti paskirtos turkų dienos) HCG buvo 109,9 (superinė dovanėlė tokia proga – įspūdžių buvo daug), po keturių parų HCG nepaketurgubėjo, o pašešiagubėjo – 608.8. Turkai tikrai padarė tai, kas Lietuvoj man būtų neįmanoma! Kai 6 savaitę nuėjom ultragarsu pažiūrėt, ar plaka širdutė, mums parodė dvi širdutes! Vadinasi, tas vienas išpuoselėtas embrionas dar per keletą dienų po įsodinimo sugebėjo pasidalinti ir laukiamės identiškų dviejų mergyčių (mergytė- mano svajonė), kurios dabar aktyviai spardosi    Apie du vaikus mes jau nebegalvojom – paskutinius kokius 7-erius metus jau galvojom, kad bent vieną kaip nors susiveiktume 

Kas tą sėkmę lėmė?... Nesuprasi: ar tikrai turi ateiti tas laikas kiekvienam vaikiukui ateiti į pasaulį, o ne tada, kada mes suplanuojam; ar tikrai reikia susitaikyti su gyvenimu be vaikų – su bet kokia IVF baigtim; ar padaryt kokį gerą darbą kam nors; ar reikia išgyvent visus vaikų neturėjimo niuansus, kad paskui įvertintum tai, ką turi; ar reikia turėti tai, ką pastojus prarastum įdomaus ar brangaus; ar ... – nieks nežino, bet kiekviena sėkminga istorija suteikia medžiagos pamąstymui ir vilties kitoms poroms. Galiu drąsiai pasakyti tik tiek: jeigu tik panorėjus būčiau pastojus ir turėjus vaikų lengvai, nebūčiau jų vertinus, rūpinčiaus, bet greičiausiai požiūris į juos būtų kaip į savaime suprantamą gyvenimo būtinybę, nebūtinai svarbiausią; o dabar tiek praėjus ir išlaukus aš juos visai kitaip vertinsiu, dabar visi darbai darbeliai nuplaukė į antrą planą gyvenime, net nenoriu sugrįžti į savo darbus, kad ir kokie jie įdomūs buvo – baigėsi vienas gyvenimo etapas, prasideda kitas, į kurį pulsiu visomis jėgomis. Žinoma, gerai tai, kas gerai baigiasi – pagaliau man pasisekė ir šioje srityje! Ir dar kaip fantastiškai pasisekė!
GYVENTI ĮDOMU – GYVENIMAS KAIP FILMAS, TIK REIKIA AZARTO JĮ KURTI!

  mano istorija turbut bus 10 kartu trumpesme,is vis gal jos net neapsimoka rasyti,nes pries tavaja ji nulis....

Kaip dabar supratau, didžiausia klaida buvo tame, kad buvo paveluotai, atlikta laparoskopija. Atrodo, kad gydytojai jos neskuba daryti ir geriau neįvardinsiu priežastis, dėl kurių man atrodo jie tai daro...<...>
Dar didesnė mano klaida buvo tame, kad pasitikėdama visų gydytojų profesionalumu, laparoskopiją dariausi nesirinkdama gydytojo. Operaciją atliko jauna „specialistė“, kurios metu nieko nerado. Lyg viskas gerai. Ir vėl tušti metai. Po metų nuėjau pas apylinkės ginekologę dėl pilvo maudimo, ji pastebėjo nemaža cistelę, kuri nenyko, o vis didėjo, ir dėl to rekomendavo vėl atlikti laparoskopiją.
<...>
Ir taip patekau į nuostabios GYDYTOJOS (iš didžiosios raidės, ne kitaip) Irenos Kirilovos rankas. Po atsakingai ir kruopščiai atliktos operacijos, sužinojau, kad pas mane buvo jau įsisenėjusi, IV stadijos endometriozė. Taigi, po operacijos praėjus tik 2 mėnesiams, laimė atėjo ir į mūsų namus, taip tyliai, be jokių tyrimų ir procedūrų, tiesiog ji atėjo...