Sveikos
Tvyro manyje Minties laukimas, O viltis, praslysdama Tarp pirštų, Dzingsi nekaltai Tartum likimas... Ne vienerius metus skaitydavau sia temute ir laikui tiksint atrode,kad stebuklai ateina pas kitus, bet tik ne pas mus
dziaugiausi uz tas seimas,kurioms pasiseke,taciau vis labiau prarasdavau vilti ir tikejima,vis gilyn grimzdau I liudesio, nepilnavertiskumo ir bejegiskumo liuna.O jis mane trauke vis stipriau gilyn ir gilyn
nebetikejau,kad as cia rasysiu savo istorija ir jei man pries metus butu pasake,kad rasysiu savo sekmes istorija buciau tik i ta zmoguti paziurejus kaip i beproti.
Pirmo vaikelio susilaukiau budama labai jauna ir labai netiketai. Keista, atrodo saugojomes,o praejus keliom savaitem po vestuviu suzinojau,kad laukiuosi. Tuo metu buvau soke...bet nuo pat tos dienos be proto mylejau savo dukrele. Net tada,kai issiskyrem su vyru mano dukrele buvo man tarsi svyturys labai audringoje juroje. Metai ejo ir mano gyvenime atsirado nuostabus vyras. Zinot,gyvenimo paveikslas tuo metu pradejo keistis i vis ryskesnias ir grazesnes spalvas. Einant laikui,dziaugiausi,kad mano gyvenime atsirado nuostabus ir rupestingas vyras, kad pagaliau po tiek laiko as busiu irgi laiminga ir mylima,suzinosiu zodzio mylima prasme ne tik teoriskai o ir praktiskai.Maniau,kad stai va dabar po ilgos tamsios gyvenimo juostos prasidejo mano baltoji juosta. Su vyru padraugave keleta metu,nusprendem kad reikia kazka keisti ir issinuomave butuka isejome gyventi visi trys; as,mano dukryte ir jis.Tai buvo kitas laiptelis santykiuose,kitas isbandymas, kuri mes abu islaikem puikiai. Nors gyvenome jau drauge,bet mylejom kiekviena diena tik stipriau vienas kita. Nusprendem,kad abu norim maziuko ir kaip vaikai krykstavome,kad abu norim to paties.Aisku,buvo gana sudetingas laikotarpis; dukrytes liga progresavo, vyras mokesi universistete ir dirbo tuo paciu metu,as taip pat dirbau ir tuo paciu mokiausi. Taciau troskimas tureti vaikeli mus stume i prieki ir versdavo keltis net sunkiausiais rytais su sypsena veide. Nedarem jokiu namu darbu,nebuvo jokio grafiko-tiesiog megavomes vienas kito draugija, atsiduodavom aistrai ir tiesiog laukem,kada mazytis musu angeliukas ateis pas mus i seima. Taip ejom menesiai,o dar vis nera maziuko. Man pasidare jau neberamu,juk su dukrele pastojau vos ne is oro,o dabar eina laikas ir vis nestumo testas neigiamas. Bet nenorejau gazdinti vyro,todel dar vis tyliai laukiau su didele viltim,kad tikrai mums abiems pavyks,juk mes taip mylim vienas kita ir juk pas tokius ,vienas del kito einancio is proto, tevelius kaip mes tikrai turetu ateiti ju meiles vaisius. Menesiai bego,o nestumo testas kaip uzstriges rodydavo tik nelemta viena bruksneli. I sirdele atejo nerimas,kazkas tikriausiai negerai... apie toki dalyka,kaip nevaisinguma ir jo gydyma as visai nieko nezinojau. Atradau SuperMamos tinklapi ir prisijungiau prie planuojanciu mergaiciu pasnekesiu ir nuo to laiko prasidejo kraujo tyrimai 21 c.d., ovuliaciniu testuku naudojimas, bazines kuno temperaturos matavimas, mitybos keitimas ir intymiame gyvenime atsirado monotoniskumas,nes tik tam tikros pozos (gal) geriausiai padeda pastot,aha reikia gulet iskelus kojas po visko ir panasus dalykeliai per kuriuos kiekviena is musu perejo. Taciau laikas kapsejo negailestingai,o nestumo testas buvo vis uzsispyres ir nerode nestumo. Jau bandom virs metu,o niekas nesigauna..tarsi nesistengtumem...aplink vieni draugai,kiti pranesa dziugia zinia kad laukias, ateina i svecius nuostabi nestuke su tokiu graziu pilvuku,o as ziuriu su pavydu ir vistiek sau sakau Reikia kantrybes, dar palauk ir tu busi nestuke.
Isauso nuostabus rudens vakaras, kai mano vyras man pasipirso.Paprastai,taciau labai nuosirdziai. Zinoma,mano atsakymas buvo TAIP. Ir abu guledami viena vakara lovoj,tuo paciu metu kazkaip pamastem garsiai,kad gal musu meiles angeliukas neateina nes mes neesame pries Dieva seima. Ir atrode, kad iteisine savo santykius, prisieke pries Dievuli tarsi atsidarys laimes durys ir i musu jau seima izengs musu maziukas. Vestuviu planavimas labai itrauke mane i verpeta,net nepastebejau kaip atejo vasara ir ta nuostabioji ir islauktoji diena. O dziaugsmas buvo dar didesnis,kadangi progesterono skaiciukai buvo tokie auksti,kad net pati ginekologe pasake kad gali but kad as laukiuos,o po kiek laiko pasirode vaiduoklis nezymus ant uzsispyrelio nestumo testo. As tiesiog gyvenau euforijoje- dziaugiausi ir galvojau kaip reiks pranesti isradingai jau vyrui,kad musu seima padides greitu laiku. Taciau,jau tada gyvenimas parode savo nagus... vestuviu nakti pajauciau stiprius skausmus ir nuejus i jaunavedziu kambari pamaciau,kad mano isivaizduota laime suduzo i milijona skaudziu sukiu,kurios taip draske sirdi kad net nejutau kad verkiu balsu pritrukdama oro. Nelinksma vestuviu naktis; as verkiau, keikiau save,jauciaus kazkokia ne tokia,o vyras apkabines buvo visa nakti kartu. Mums jau buvo nesvarbu kad sveciai dar linksminasi, mes tiesiog buvom apsikabine drauge,abu verkem zvakiu nuosviestame kambaryje,kuris tuo metu man labiau panasejo i laidotuviu kambari.I suzludytu vilciu kambari..Zinot,tuo metu atrode viskas taip baisu,nesazininga ir skausminga kad nebuciau pagalvojus kad gali but dar skaudziau.
Iskart po vestuviu prasidejo laboratoriju duru varstymai, pinigai tirpo tyrimams,ultargarsiniai tyrimai ir diagnoze tokia,kad esate visiskai sveika.Kaip sveika,jei jau tiek laiko bandom ir nieko...Gydytoja atsakymo neturejo, bet pasiule pasidaryti vyrui spermograma. Ziauriai skambes,bet tikejaus kad ji ateis ne kokia ir bus aisku,kodel nepavyksta mums,kad pasigydis ir baigsis tas zudantis laukimas. Taciau mano vyro atsakymo lapelyje aiskiai iskaitomom raidem buvo parasyta Normospermija. O kas dabar? Ka daryt toliau? Gydytojos zvilgsnis raminantis,ji laikydama mano ranka sako,jog mums reikia kantrybes,svarbiausia kantriai islaukt ir vaikutis ateis. Bet kiek laukti,jau mes tiek laukiame? Gydytoja supratingai linkteli galva ir pasiulo varianta,kad bandom dar laukti puse metu ir tada darome diagnostine laporaskopija. Tai jau skambejo kaip daug zadantis planas.
Nereikejo ne puses metu,kai pradejau jausti negerumus.Kadangi mano ginekologe buvo isvykusi,ejau pas kita-ji nemate kodel man skauda ir dar apibare kad ieskau bedu tik, ejau pas kita ginekologe privaciai,o stai ji pamate kazkokius pakitimus kiausideje,itare cista. As lukterejau kol gris mano ginekologe ir apsilankius pas ja suzinojau kad turiu cista kiausideje ir tai gali buti mano nepastojimo priezastis.Reikalinga laporoskopija. Prisimenu,kaip guliausi i ligonine ir laukiau operacijos kaip vaikas gimimo dienos.As tikejau,kad tai ta priezastis del ko mes nepastojame.Netgi pagalvojau,kada bus vaisingos dienos ir kada gimtu musu vaikutis, ziurinejausi vaiku lyties spejimo lenteles.Dziugavau ir su placiausia sypsena vaziavau i operacine. Po operacijos suzinojom,kad cista buvo labai didele kiausidej,o echo matesi tik jos virsune.Taciau kiauside isgelbeta, surasti kazkokios endomtriozes zidiniai ir palinkejo sekmes,nes per puse metu didziausia tikimybe pastoti. Niekas nesiule nieko gerti nors israse is ligonines prie diagnozes buvo irasas 3 stadijos endometrioze. O kas tai? Zinoma,pradejau skaitinetis SM jau nesulaukianciu gandru skyrelyje ir skaitydama vis labiau kraupau...juk tai ne kaip kazkokia paprasta sloga...Bet vistiek tikejome ir butent ten pirma kart perskaiciau apie IUI procedura.Su vyru taupem pinigelius,rinkomes klinika ir gydytoja. Buvo baisu leistis vaistus i pilva, girdeti nezinomus zodzius kaip endometriukas, folikulai ir pan.Taciau pasitikejome gydytojoju. Deja,per IUI procedura paaiskejo kad labai prastas vyro turtas.Nors ja ir atlikome,taciau gydytojas nedave beveik jokiu sansu,o tik siuntima i rankas kad kreiptis pas gerb. Zilaitiene. Taciau mes vistiek tikejom,kad mums pasiseks, nes as turejau labai grazu derliu ir atrode kad viskas to tik ir reikia.Nepavyko...Pradejom ilgus kelius del vyro gydymo, vaistai brangiausi ir papildai, tyrimai ir konsultacijos.Ir stai atrodo yra pagerejimas ir sulaukiam pritarimo bandyt dar vienai IUI. Su kokiu nekantrumu mes viska atlikome, viskas ejosi tiesiog idealiai ir as itikejau,kad jau sikart mums tikrai pasiseks. Po kiek laiko net atrode,kad jauciu nestumo pozymius ir dziugavau,kad stai pagaliau. Skambinausi suzinoti savo HCG ir tuo paciu metu sukau aibe scenariju,kaip atsvesim sivakar su vyru musu sekme. Jusu HCG maziau vieno zodziai,kurie ilgai skambejo mano ausyse ne tik dienom, bet ir naktim. Asaros, skausmas draskantis sirdi, taciau dar buvo kazkokia viltis. Vel tyrimai, papildai, gyvenimo budas teisingas, stengiames mastyt pozityviai ir tuo paciu planuodami savo treciaji IUI vistiek bandom naturaliai. As sypsojaus,kad Dievas myli trejybe,tai mums pasiseks butent si kart. Bet....
Paskutinis IUI atrode ateme jau viska ka turejome grazaus ir tyro, svento... vis dazniau kildavo abejones, vis dazniau as pravirkdavau, vis labiau grimzdau kazkur ir atrode,kad jau nebedziugina spindintis ziemos rytas ar nuostabus rudens peizazas. Pradejau dometis IVF,skaityt ir rinkti informacija. Pinigus taupem,o tuo paciu buvo nesuvokiama kad mes isleidziame tokia suma didele pinigu ir jokiu nera garantiju. Taciau, musu noras buvo begalinis. Seke IVF Latvijoje pas gyd.Treisa. Ejosi viskas labai sklandziai,turejom nuostabius emrioniukus ir gydytojas pasake,kad paskambinciau jam po 10 dienu pasakyt HCG ir tikisi,kad nebus nestumas daugiavaisinis. Mes tiek tikejome tuo IVF,jis atrode mums kaip stebuklas,o dar tuo metu labai daug mergaiciu pasisekdavo butent Embrions klinikoje. Ir mes vel kaip mazi vaikai,dziugaudami buvom tiesiog isitikine,kad maziukai auga,mes netgi planavome kaip ir ka darysime. Bet ir vel likimas teske mus i prazutinga bala... Taciau kylome,stojomes ir einam vel-taciau jau sikart nebedegame jokiais speliojimais ir planais. O ir skambinti i laboratorija,kad suzinot HCG darosi vis sunkiau, su drebanciom rankom ir sirdies tokiais duziais jog atrodo ji pati issoks is krutines. Nepavyksta vel. Nebezinome ka daryt, kreipemes ir i zolininkus,ir i ekstrasensa ko tik nesigriebiame,kad tik mums pasisektu. Senka kantrybe, tikejimas, viltis... ju vietas pakeicia neigami jausmai...atrodo,kad blogiau but nebegali,kai suzinau kad man itariamas gimdos kaklelio vezys. Sumisimas ir nesuvokimas, pasimetimas laike ir savyje...Operacijos, diagnoze patvirtinta. Vilniuje onkologiniame gydytoja aiskina,kad duoda laiko kad galeciau pastoti,taciau jei per ji nepavyks laukia gresmingas gydymas. Jauciuos beverte, bejege ir iskyla tiek daug klausimu it Hamletui i kurios nerandu ne vienos atsakymo. Deka,SM organizuotos akcijos mums pavyksta atlikti dar viena IVF VK. O ir tuo paciu metu,suzinome apie imunini nevaisinguma ir lekiame i Riga pas gyd.Bykova su viltim,kad gal ji pades.SM nariu ir ju seimu palaikymas kiekviena diena mane laikydavo neikristi i bedugne, ju zinutes skaitydavau aibes kartu ir tik atrodo svetimo,nematyto zmogucio parasyta zinute mane gelbejo, vede i prieki. Ir atrodo,pagaliau gyvenimas nusisypsojo-suzinojus,savo HCG rezultatus net negaliu suvokti,kad laukiuos.Nebekuriu jokiu scenariju vyrui tik paskambinus jam verkiu i rageli,o paskui vos sugebedama pasakau;Tu busi teciu.As laukiuos. Negalejau miegoti net nakti, rankas laikiau ant pilvuko ir kalbejausi su savo maziukais, vyras irgi vis buciavo ir abu braukem dziaugsmo asara. Deja, bet neilgai viskas vyko. Dziaugsma pakeite itampa, HCG tai augo,tai krito ir vel augo. Lekem ir i Latvija ir vietoj cia mane stebejo, bet deja du is triju maziuku mire.Jie nustojo vystytis,o va paskutinis bando kabintis. Bet neilgam... Visi trys maziukai nustojo vystytis ir lyg tai butu per mazas skausmas, dar ir neivyko pilnavertis persileidimas,teko daryti valyma.Gulejau ir verkiau, prasiau kad mane uzmigdytu su jais, nebenorejau gyvent,nebeturejau jegu atlaikyti tiek likimo smugiu...Po sio ivykio suvokiau,kad skaudziausia kai patiki laime ir ja prarandi, niekada negalvojau kad gali but kazkas skausmingiau nevaisingumo kelyje kaip suzinot kad nepavyko pastoti... o pasirodo gali... Pasikeite mano ir vyro gyvenimas, buvome kartu bet tuo paciu metu tarsi ir atskirai, abu susiguze savame liudesio ir skausmo verpete, nenorintys nieko ileisti, nieko nematantys grazaus, nebemokantys dziaugtis ir nebetikintis visai,kad kazka ateis stebuklas pas mus.Atsirado ir iki tol nebuti veiksniai kaip negalejimas ziureti i nescias moteris ar mazus vaikus...mes abu tiesiog gesome.. As kaip robotas atlaikiau dar nemazai ivariu ginekologiniu operaciju, kurios tiesiog atrode ejo viena paskui kita vos keliu menesiu begyje.
Bandem IVF dar kelis kartus, tuo paciu isbandydami ir nauja protokola ir aibe dar papildomu proceduru, tokiu kaip ICSI, embryogen ir pan, taciau visa laika girdejau ta pati atsakyma telefono ragelyje Jusu HCG maziau vieno. Jau tai nebekele nuostabos, nes kiekviena kart paskambinus atrodo kad ten kaip automatas atsako ir vel isgirsi ta pati. As jauciausi taip,tarsi sustoju tiek kalno virsune,atsisuku i ta kelia kuri ejau ir nematau nei geliu, nei saules-tik tyrimai,operacijos, intervencijos,bandymai,skausmas,praradimai...atrodo ko tik nedarem , kur tik nesiuntem savo tyrimus net ir i Graikija, atlikome labai daug tyrimu, atlikome atrodo visus zinomus tyrimus Lietuvoj ir Latvijoje, buvom visur,o rezultatas..Rezultatas yra toks,kad ne tik nesulaukem savo meiles vaisiaus, bet ir mudu abudu likome du tarsi svetimi zmones ir kazkokie salti, abejingi, sustinge...
Tikejimas dingsta,vilties nera,stebuklu nebuna ir visai atrode,kad jei nepasiseka is keliu bandymu tai reiskia niekada ir nepasiseks,neteisingos nuostatos atsirado. Medikai nesiule nieko, tik bandyt dar karta arba pagalvoti apie donorine programa, arba isivaikint.Visa tai tik vare i dar gylesne nevilti...
Is vienos forumietes suzinau apie Turkijoje esancia Memorial klinika ir kad ji vyksta ten. Stengiaus ja palaikyti moraliskai, o paciai atrode,kad juk jie ten stebuklu irgi nedaro. Pabendravus su ja visa ta laika ir suzinojus,kad ju seimai pavyko ir jie tures netgi du maziukus-manyje uzsidega kazkokia kovotojos dvasia. As privalau dar karteli pabandyt, juk jei nebandysiu tai grausiu visa gyvenima save uz tai.Man aisku nepasiseks,taciau gal suzinosiu nejaugi man tikrai reikia donoriniu kiausialasciu ieskotis,o gal mums su vyru nereikia jokios donorines programos,o gal kazkur kitur beda ir jie pasakys kur. Aisku,sunkiausia manau daugumai yra ikalbeti antraja puse ryztis zingsniui (kaip bebutu keista). Man irgi buvo nelengva ikalbeti, nes pati turejau abejoniu,o vilties ir tikejimo visai neturejau, o ir tikrai nemazai zmoniu sake,kad ka neturit kur pinigu deti, netgi medikai pasake,jau Lietuvoj medicina tikrai geresne ir pazangesne nei pas tuo musulmonus.Tuo metu buvo spaudimas nebedary nieko,aplink vien negatyvus jausmai. As netikejau kad mums pasiseks,nes visada skaitydavau koks svarbus tikejimas ir jei mama netiki tai jos angeliukas niekada pas ja neateis.bet is kur man paiimti to tikejimo??? Nebuvo jo nei pas mane,nei pas vyra. Visdelto ikalbejau savo vyra, argumentavau,ikalbinejau,skaitydavau garsiai kiekvienos mergaites istorija kuriai ten pasiseke, o maniskio abejingumo uzkresdavo ir mane; kazkada ir embrions labai sekesi,o ziurek mums ne,tai kodel ten mus turi pasisekt. Kelias buvo nelengvas ir sudetingas, pilnas itampos ir nesusikalbejimu, baimes ir netikrumo, o dar suzinojau kad turiu labai reta genetine mutacija. Jo,gal geriau net nebeiti pas medikus-nes kaip nueini taip ir nemaloni naujiena....
Pagaliau Stambulas ir musu IVF kelio pradzia. Nezadu meluoti,kaip degem is jaudulio,kaip tikejome ir aikciojome ir pan. Mus tikrai nustebino kitokia mediku prieziura nei iki siol patirta, buvo malonu kad iesko priezasciu nepastojimo,o ne vercia ant amziaus ar dar ko nors. Mes pagaliau ten pasijutom zmonemis,o ne kazkokias bankomatais. O tai tikrai mums kele geras emocijas,kuriu labai truko tuo metu. Mes su vyru vaiksciojom po Stambula,lankem izymias vietas, ejom pavalgyt kartais kur nors,vaiksciojom vakarais ir megavomes siltu ir nuostabiu oru,svieziai spaustomis sultimis bei turkiskais skanumynais. Laikas ejo greit ir nuostabiai, netgi santykiai atrodo liko tarp mudvieju siltesni ir ryte pabude vel miegojom vienas kita apsikabine, vis dazniau vienas kitam nusisypsodavome ir apsikabindavome, vel jutome bucinio salduma-tai greiciau ne tiek buvo IVF procesas prie kurio jau mes buvome iprate,kiek musu sudziuvusiu jausmu atgaivinimas slakeliu stebuklingo vandens. IVF procesas ejosi puikiai,as buvau jau issiaiskinusi palaikomaji gydyma MTHFR geno mutacijos, Stambule genetikai paneige Lietuvos diagnoze jog pas mane blogas kariotipas,bet uz tai surado kad as turiu AFS sindroma. Skatino didelem dozem vaistu, bet kas keisciausia kad tai buvo pirmas kartas kai man nebuvo taip bloga nuo vaistu, neskaudejo taip stipriai sonai,o ir nuotaika visai kitokia. Memorial visas personalas buvo tikrai saunus ir rupestingas,o ir eiga buvo visai ne bloga.Apsivaisino 7 embrioniukai is 9 tinkamu kiausialasciu ir visi jie laikesi iki pat 3 dienos, 4 diena suzinojome kad geri yra 4,o kai atvykome isodinimui mums pasake kad yra geros kokybes dvi blastocistos ir vienas silpnesnis.Isodino dvi blastutes,saldyti neliko nieko.Taciau tai nekele nerimo,nes mes suzinojome kad yra vienokiu ir kitokiu bedeliu,kurios galejo trukdyt pastoti,o ir prof.Semra pasake kad jei nepasiseks tai kita karta jie siulytu darytis pas juos butinai gimdos nuotrauka. Mes po isodinimo su vyru likome dar keliom dienom Stambule ir toliau grozejomis vaizdais, smaguriavom ir tiesiog lepinomes. Vos tik grize spejom isdalinti visiems artimiesiems lauktuves,kai turejom jau vykti priduot HCG. Baimes ir nerimo nebuvo,kas kele nuostaba netgi mums,kazkokia ramybe ir nezinau tiesiog geras jausmas.Beje,nestumo testo nesidariau ir net nemaniau darytis. O ir netgi pasijuokem su vyru,kai neuzsivede musu automobilis ir teko i ligonine vykti autobusu.
Mes su vyru buvom suzaveti Memorial klinikos darbu ir buvom tikri,kad taupysim pinigus ir vyksim pasidaryti reikalingas proceduras ir tada jau IVF. Tiesiog tai nebuvo planas B ,tai tiesiog buvo tarsi kitas zingsnis,nes tikrai ne vienas nesitikejom kad bus kitaip.Juk nei svajojom, nei vilties nebuvo ar tikejimo,o ir idejo geras bet ne idealias blastutes ir saldyt neliko-zodziu viskas tarsi parodo,kad vel eilini kart isgirsim automatini garsaJusu HCG maziau vieno ir....kai isgirdau Jusu HCG 220- nei verkiau, ar saukiau is laimes, as tiesiog pradejau tikslinti mano duomenis, netgi paklausiau ar nera kablelio po pirmojo 2.Sesute supyko,o as buvau kazkokioj nesvarumo busenoj. As laukiuosi,HCG 220-oi ne,matyt sumaise su kita kokia bendravarde, ot jai pasiseke.Bet ...o gal tikrai ten mano? Juk ir gimimo data, ir vardas,pavarde sutampa...ai,ne ka cia prisigalvoji nesamones.As su tokiom abejonem pranesu vyrui atsakyma,o jis staigiai suorganizuoja masina ir vyksta paiimti atsakyma. Kai atveza atsakyma i namus,abu ziurim i lapeli ir paskui vienas i kita, tada vel i lapeli ir tyledami tik apsikabiname, vyrui nurieda asara skruostu...o as..nejauciu kazkokios laimes,dziaugsmo,as neverkiu o visada maniau kad reksiu ir verksiu suzinojus toki atsakyma,as tiesiog nesuvokiu kad pagaliau ir mums atejo stebuklas,stebuklas kuris ateina tik pas kitus bet ne pas mus. As laukiuos!!!! Aisku,ramuma neateina pastojus ta galiu garantuotai pasakyti. Nors HCG augo graziai labai ir skaiciai auksti buvo, bet ejau i pirma echo ir bijojau kad nematys nieko arba pasakys kad kazkas blogai,ejau i sekancia echo ir maniau gydytoja nematys sirdeles ir taip toks netikrumo,baimes ir sumisimo jausmai lydejo labai ilgai. Aprimau kazkur po 12sav. Nestumo kai genetinis echo parode kad maziukas vystosi labai gerai ir taisyklingai,o ateje genetiniai tyrimai is JAV parode,kad musu vaikelis sveikas genetiskai ir mes laukiames berniuko!!!!!!! Mes netgi varda isrinkome suneliui,kuris reiskia Dievo dovana, nes jis mums tikrai Dievo dovana, nesuvokiamas protu stebuklas ivykes po 7 metu bandymu ir sio maziuko paiesku .Nors nestumas nera lengvas, gresia man prieslaikinis gimdymas,taciau mano sunelis stiprus ir mes su jo teveliu darome viska,kad tik jis ateitu i si pasauli beveik laiku.Ir mes dabar dziaugiames mazais pasiekimais; jau 24 sav,o jau 26 sav.o jau 28 sav. Dabar laukiam kada bus 30,paskui lauksim 32 ir 34 ir t.t.Ir zinot,nors man grieztai gulimas rezimas, nuo leidziamu vaistu raumenys liko kaip kempine ir atrofavos,skauda, aibe geriamu vaistu ir papildu-taciau musu meiles vaisius vertas visko ka tik geriausia mes galim duoti, kiek tik galim tiek dedame pastangu, demesio, tikejimo ir meiles.O ir kiekviena valanda praleista pas mane,sustiprina musu maziuka. Beje, tikimes,kad nereiks mums ir musu perliukui ilgai laukti ir jis tures broliuka ar sesute labai greit
Kelias buvo musu seimai tikrai labai ilgas, be proto sudetingas ir skausmingas, paliete jis ne tik musu veida ir plaukus pabalino bet ir sirdi padare randuota. Mes abu ejom per aibe isbandymu ir juos islaikem ziauria kaina, vos nebuvome ta seima kuri tik pakelia issiskyrusiu seimu statistika. Mes neturejome jau nei vilties, nei tikejimo, nei jaunatvisko tikejimo stebuklais ar kad po juodos juostos eina balta,kad zmogus jeigu kazka daro ir siekia jam pasiseka.Mes manem,kad tai tusti zodziai. Taciau,dabar suvokiame kad gyvenimas ziaurus ir zmogus stiprus tas kuris atlaikydamas stiprius smugius sugeba nesuklupti,o eiti pirmyn ir duoti netgi atkirt.
As labai tikiuos,kad mano si ilga istorija daugeliui suteiks vilties,kai jusu sirdyje bus ledine neviltis Suteiks tikejimo, kai aplink jau niekas netikes.Kad jus nesustosit eje,bande ir netrukus rasysite savo sekmes istorija. Visoms linkiu tik didziules sekmes, sveikatos ir laimingos dideles seimos.
Gyvenimas kaip pianinas. Balti klavisai reiskia laime, juodi parodo liudesi. Einant gyvenimo keliu, nepamirskite, kad juodi klavisai irgi kuria muzika
Is pradziu viskas atrodo dar labai trapu ir sunku patiketi, kad tikrai pasiseke, o paskui tai ir prisesti prabanga, o dar paskui pasimato, kad tie siuolaikiniai maziai jau gimsta su tooookiu potraukiu tom naujom technologijom, kad geriau neliesti jiems matant. O dar paskui... nebezinau ka rasyti... Atrodo, kad ir to skausmo tiek nebuvo? Nors jei tik ateinu i foruma, visada pirmiausia ateinu cia skaityti, o ne i kuri vaiku skyreli, taigi niekas nepasimirso!
Bet hcg buvo beveik 160! Ir nestumas nebuvo lengvas, o apie gimima dar ir dabar negaliu kalbeti neapsuverkus, bet vistiek viska mielai pakartociau...
Tikrai prisimenu, kaip skaitydavau tas sekmes istorijas ir tada tik svajodavau, kad galesiu parasyti ir as.
