Įveikiau nevaisingumą

Sveikos mergaites,

šią temą skaitau ir seku kone 5 metus... Iki tol turėjau vieną nėštumą, kuris deja nesivystė... Gydytojai per daug nesigailėdami šnekėjo kokie mes jauni, kad dar turėsime tų vaikų ir pan. Mums buvo didelis smūgis, bet, tikėdami daktarų kalbomis galvojome vėl greit pastoti. Deja... Metai, du - nieko. Mes jau pradėjome panikuoti - daromės tyrimus abu, geriame vitaminus, sveikai maitinamės, skaičiuojame vaisingas dienas ir vis nusiviliame sulaukę tų nelemtų mmm..... Truputis nusivylimo, ašarų ir viltis, kad gal kitą mėnesį pavyks. Laikas vis bėgo, mes irgi ne jaunyn, nors visi aplink šnekėjo - dar jauni, dar jauni... Taip ir imdavo pyktis ant jų visų, tai ką negi vaikus reikia senatvėje gimdyti??? Ir kas baisiausia - jokios diagnozės, kad negalime turėti vaikų - abu sveiki, jokių problemų neturime. Tai kame šaknys??? Niekas negalėjo atsakyti. O aplink visi tik laukiasi.... Toks metas, kad pas visus vestuvės, pastojimas, krikštynos..... Sunku buvo ištverti, kai tau taip nesiseka
Po trejų metų kreipėmės į vaisingumo kliniką, ten vėl tyrimai, viena po kitos sekė dvi IUI. Po nesėkmingų inseminacijų ir dažno važinėjimo į Kauną nusprendėme, kad neturime tiek pinigų ir, jog tas mums nepadės - kažkaip abu tikėjome, kad beviltiška... Jei duos Dievulis, duos ir taip...
Vėliau aišku nenuleidome rankų, norėjosi išbandyti viską, kad paskui nesigailėtume, kad neišbandėme to ar ano... Turėdama laiko naršau internete, skaitinėju kaip kitoms pavyko pastoti. Lankėmės pas žolininkę Balvočiūtę, gėrėme arbatas, buvome pas bitininką - vartojome bičių pienelį ir žiedadulkes. Laikas vis bėgo.... Internete skaičiau apie būrėją T.Varanavičienę iš Šiaulių, kuri padėjo kelioms moterims pastoti. Važiavau ir pas ją, gėriau žolelių kapsules, lankiausia pas ją sekmadieniais koplyčioje. Vis prašėme Dievulio atsiųsti vieną angeliuką ir mums.
Ši pavasarį, kai nepastojimo terminas artėjo prie 5 metų ribos, nusprendžiau, kad reikia dar kažkur kreiptis. Paskaičiau internete straipsnių apie homeopatus. Susiradau vieną daktarą Vilniuje, kuris teigia, kad reikia pirma išvalyti visą organizmą, o tada jau lengvai pastosi. Ir ką, pradėjau pas jį važinėtis (ėjau viena, be vyro, nes vienam vizito kaina - 300lt). Ištyrė mane folio metodu, prirašė gerti homeopatinių žirniukų, kas vakarą tokio sirupo ir tiek... Važinėjau pas jį kas porą mėnesių. Vasaros pabaigoje dar nusprendžiau, kad nueisiu pas kitą ginekologę (privačiai) ir viską jai pasipasakosiu, gal naujas žmogus įžvelgs mano istorijoje kažką naujo... Buvau nuleidusi rankas, nes ką bebandyčiau - niekas nepadeda.... Gydytoja pasiūlė pasidaryti laparoskopiją, sakė apžiūrės viską iš vidaus, ale "prapūs" kanalus. Nemažai moterų pastoja po šios operacijos. Tik tiek, kad tai rimta operacija su narkoze ir pora skylučių pilvo ertmėje. Na ką, aš sutikau, o kuo daugiau betikėti??? Jau būsiu viską viską išbandžiusi. Operacija nebuvo tokia baisi, vardan angeliuko buvau pasiruošusi viską iškęsti... Po inseminacijos susirgau du kartus, trečių mmm nebesulaukiau...... Tiesa, nežinau kas man padėjo - ar gyd.homeopatas ar operacija, bet esu be galo laiminga, nes lygiai po 5 nevaisingumo metų aš laukiuosi!!!! Mums dar tik 8-a nėštumo savaite, bet va, pats faktas, kad pagaliau pastojau mus su vyru sugraudino iki ašarų... Pastangos nenuėjo veltui ir tikime, kad šį kartą leliukas ateis į mūsų šeimą, kur yra be galo laukiamas....

Sveikinu, as manau, kad tiesiog atėjo laikas Dabar tik augink ir mėgaukis nėštumu

Kai skaičiau šį forumą, be galo ieškodavau sėkmės istorijų. Jos mane paguosdavo ir suteikdavo vilties. Pasižadėjau, kad jei man pasiseks, būtinai parašysiu čia, kad ir mano istorija suteiktų kam nors viltį.
Dabar jau galiu su džiaugsmu papasakoti savo istoriją.
Pirmojo vaiko – sūnaus – susilaukėme gana greitai, po beveik metų pastojau. Tačiau antrojo vaikelio susilaukti niekaip nepavyko. Po dviejų metų laukimo ginekologė pasakė, kad įtaria endometriozę, be to yra cista, bet jos šalinti nesiūlė. Gydžiausi endometriozę duphaston ir toliau laukiau stebuklo. Dar po metų kreipėmės į vaisingumo kliniką. Ten liepė pašalinti cistą. Po laparoskopijos operacijos, kurią atliko Antakalnyje, paaiškėjo, kad yra 3 stad. endometriozė, vienas nepratekamas kiaušintakis. Man atliko 5-6 inseminacijas (jau nebeatsimenu tikslaus skaičiaus, vienos iki galo neatliko, nes nebuvo folikulų). Deja... Gydytoja liepė padaryti pertrauką. Po to planavo daryti dirbtinį apvaisinimą. Keletą mėnesių labai daug meldžiausi ir prašiau Dievo atsiųsti man mergytę. O dirbtiniam apvaisinimui nebuvom pasirengę, prieštaravo vyras, be to brangu. Nežinau ar būčiau įkalbėjus.
Pastojau per tą pertrauką antrojo ciklo nuo paskutines inseminacijos metu. Tai tikrai nebuvo inseminacijos vaisius, nors šios procedūros galėjo prisidėti, nes skatinama kiaušidžių veikla.
Mano stebuklėliui dabar jau metukai ir, kaip ir prašiau, tai yra mergytė .
Labai norėčiau palinkėti visoms vilties, kad surasti savo kelią svajonės link.

Paskaičius tokias istorijas suoranti, kad stebuklai vyksta. Labai tikiuosi, kad ir mane aplankys toks stebuklas

labai ikvepianti istorija...
Sekmes jums ir sveikatytes

Sveikos merginos,
Noriu ir aš pasidalyti savo istorija. Būtų smagu, jei ji kam nors padėtų nenuleisti rankų ir bandyti dar kartą.
Mūsų nevaisingumo istorija truko viso labo dvejus metus. Tačiau turint omenyje, kad man jau buvo 34, kuomet susitikau su mylimu vyru ir ėmėme planuoti vaikus, įtampos pakako.
Po pusmečio nesėkmingų natūralių pastangų ginekologas pasiūlė pasidaryti gimdos nuotrauką. Jos rezultatai man buvo dramatiški – nepratekantys abu kiaušintakiai. Upeliai ašarų. Prireikė keleto mėnesių, kol suvirškinau šią informaciją ir ryžausi sekantiems žingsniams. Pasirinkau kliniką, specialistę ir ėmėme derinti IVF. Dar tiesa, prieš IVF teko pašalinti polipą, tada dar šiek tiek reikalus jaukė cistos. Na galų gale po keleto mėnesių (praėjusių metų pradžioje) sulaukiau IVF. Ne ypač gausiai augo pas mane tie folikulai, nelabai sėkmingai jie apsivaisino. Įsodino vieną ok, o kitą tokį ant ribos. Tas kelias savaites po to iki kraujo tyrimų “vaikščiojau ant pirštų galiukų”. Į darbą praktiškai nėjau, kas dieną vaikčiojau po mišką, kvėpavau grynu oru ir stengiausi daryti viską, kad tik pilvelyje įvyktų stebuklas. Tikrai visą tą laiką jaučiau tempimą ir labai tikėjau, kad esu beveik nėščia. Deja, po poros savaičių atlikus kraujo tyrimą sulaukiau lakoniškos SMS iš savo daktarės: “Kraujo tyrimas rodo, kad nesilaukiate. Nutraukite gerti vaistus ir sulauksite mėnesinių.” Man pasaulis sugriuvo. Dievaži, tą jausmą suprasti gali tik tos, kurios jį patyrė. Vėl ašarų pakalnė. Supykau ant daktarės, kad mano akimis žiūrint ji taip nejautriai pranešė man tokią skaudžią žinią. Būčiau tikėjusis bent skambučio, bent kažkokios užuominos, kad nenusiminčiau, kad po keleto mėnesių bus galima vėl kartoti, galbūt su kitokiu protokolu ir pan...
Žodžiu, vėl prireikė keleto mėnesių, kad kiltų rankos tęsti pradėtą darbą. Kreipiausi pas akupunktūristę (dabar jau deja šviesaus atminimo), kuri buvo žinoma būtent dėl pagalbos vaisingumo klausimais. Išklausiusi mano diagnozę šalia akupunktūros ji man pasiūlė gydymą lazeriu. Jos teigimu, kai kuriais atvejais juo galima pataisyti nepratekančius kiaušintakius. Keletą mėnesių ji “šildė” mano kiaušintakius, o aš dideliais kiekiais gėriau vitaminą A ir E. Po procedūrų realiai jausdavau toje srityje tokį keistą jausmą, o praėjus keletui mėnesių viduje kažkas taip keistai cinktelėjo, kad pamaniau, tikrai gali būti, kad ten kiaušintakis atsiklijavo.. Tikiu, kad skamba nerimtai, bet sakykit ką norit, po poros mėnesių, kai jau susiradau naują daktarę sekančiam IVF, ji padarė laparaskopiją ir sako, pratekantys tie jūsų kiaušintakiai. Ne tobuli, bet abu prateka. Operacijos metu man dar, tiesa, patvirtino endomitriozės diagnozę (ją sutvarkė) ir “nudžiugino”, kad dar turiu ir miomą gimdoj, kuri gana bjaurioj vietoj, todėl geriau jos nešalinti...
Kadangi nebeliko problemos su kiaušintakiais, daktarė pasiūlė dar keletą mėnesių bandyti pastoti natūraliai. Dar, tiesa, turėčiau paminėti, kad pastaraisiais mėnesiais, kol aš “gydžiausi” savo kiaušintakius ir dariausi operaciją, mano vyras susirgo uždegimu tų dalių, kurių mums laaabai reikėjo... Vyro turtas buvo geriausia dalis mūsų vaisingumo projekte. Mintis, kad rezultatai ir ten gali suprastėti man jau buvo nepakeliama.. Tokiais momentais tikrai pagalvoji, kad turbūt nelemta, nes, rodos, pats dangus tau siunčia visus signalus ir prašo liautis..
Trumpai tariant, po dar keleto nesėkmingų ir nevaisingų mėnesių, paprašiau daktarės ilgiau nebelaukti ir daryti IUI. Pirmąjį IUI man padarė praėjusių metų lapkritį. Po jo aš vėl saugojausi kaip įmanydama, atsisakiau vakarėlių, ramiai vaikštinėjau po mišką ir t.t. Rezultatas nulinis. Gruodį procedūros negalėjome kartoti, nes koją vėl pakišo cista. Maniau, blogiau nebus, tad beveik mėnesį vėl myniau jau kito akupunktūristo slenkstį. Atėjo sausis. Artėjo mano 37 gimtadienis. Daktarė jau leido man aiškiai suprasti, kad per metus jau labai reikėtų pastoti. Ji taip pat pasakė, kad reiktų ilgai nelaukiant galvoti apie IVF, nes jo šansai daug didesni, nei IUI. Tačiau psichologiškai IVF man buvo daug sunkesnis, ir aš dar nebuvau jam pasirengusi. Maniau, pabandysim dar kelis IUI ir kokį balandį darysime IVF.
Sausį buvau suplanavusi keletos dienų komandiruotę kitoje šalyje. Mano organizmas šiek tiek mane pavedė, ir IUI procedūra nusikėlė vėlesniam laikui. Gavosi taip, kad tą inseminaciją man padarė apie pietus ir iš klinikos mane vyras išvežė tiesiai į oro uostą. Ateinančias dienas tikrai nebuvo galimybių save pasaugoti. Tiesa, dėl mano kelionės ir pačią procedūrą daktarė atliko dieną anksčiau nei būtų norėjusi, bet negalėjome rinktis.
Grįžus iš kelionės jau kitą dieną su vyru išskridome slidinėti. Priėmėme tokį last minute sprendimą, nes jaučiau žiauriai didelį poreikį pakeisti aplinką ir kalnuose įkvėpti pilnus plaučius gryno oro. O turint omenyje mūsų IUI planus ateinantiems mėnesiams, geresnio laiko bet kokiu atveju nenusimatė.
Maniau, pasportuosime, pasisveikatinsime ir turėsime tokias kitokias nei įprastai atostogas. Bet jau pirmą dieną kalnuose supratau, kad po IUI geriau reikėjo važiuoti į Egiptą, o ne stoti ant slidžių. Tikrai gyvenime nesu taip kulversčiais ėjusi nuo kalnų kaip tą pirmą dieną. Išsinuomavau truputį ne tokias slides, tad iki vakaro buvau atsidaužiusi ne tik visus šonus, bet ir galvą. Tada sakiau vyrui, na šįkart tikrai nieko nesigaus, tad gal geriau nebegalvokim apie tai, atsipūskime kaip priklauso, o nuo kito mėnesio vėl imsimės rimtai. Kalnuose susipažinome su labai linksma kompanija, tad likusias dienas baliavojome ir linksminomės pamiršę apie inseminaciją. Kaip jaunystėje!
Na ir ką manote, sugrįžus nesulaukiau mmm. Pasidariau dėl visa ko testą, jis, aišku, kaip visada rodė tą vieną niekingą brūkšnelį. Praėjo dar savaitė, susinervinau, kad vėluodamos mmm mažina mano galimybes pasidaryti kuo daugiau IUI. Tad ilgai nelaukdama nuvykau pas daktarę. Ji, aišku, pradėjo nuo NT. Ir mano nuostabai jis buvo silpnai teigiamas. Nemeluoju, daktarė ir pati atrodė nustebusi! Dar keletą savaičių užtrukome kol sulaukiau galutinio patvirtinimo, kad yra gražiai besivystantis nėštumas, ir jis tikrai gimdoje, o ne kur nors kiaušintakyje. Ir šiandien sūpuoju nuostabią dukrytę, kuri užaugusi turbūt labai mylės kalnus…ir linksmas kompanijas
Tas mūsų kelias link vaikų tikrai labai sunkus. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Reikia daug jėgų visko nemesti. Bet labai nuoširdžiai jums, merginos, linkiu stebuklų. Kai, atrodo, visos ligos ir viena po kitos skelbiamos diagnozės nežada nieko gero, stebuklų, pasirodo, būna!

Sveikinu pagaliau sulaukus savo vaikučio O gal galėtumėte parašyti, kas tai per lazerinė procedūra ir kur ji atliekama?

Aciu uz sveikinimus! Atsakiau asmeniskai. Jei ka nors domina konkretus pavadinimai ar vardai, rasykite asmeniskai. Mielai pasidalysiu patirtimi.

Siulau pasiziureti video:

https://www.youtube....p;v=0aDo0RfbYGM

Esu girdejusi nemazai graziu istoriju, kam pasiseke pastoti naudojant si produkta.

Gėriau, paskyrė Bykova. Bent jau po to nebesirgdavau kiekvieną pavasarį-rudenį peršalimais (tfu-tfu-tfu).

Noreciau ir as pasidalinti savo istorija. Tam, kad suteikti vilties ir kantrybes, nes pati sia tema skaiciau ne viena karta.
Musu istorija tokia, kad turiu sunu is pirmos santuokos, bet antroje santuokoje niekaip nesulaukiau vaikelio. O norejau tureti ju dar daugiau. Ilgai nelauke kreipemes pas medikus, diagnoze neaiskios kilmes nevaisingumas nes priezasciu nerasta.
Bandema ir laukeme, jokiu rezultatu... 5 metai, 7 metai. Mano amzius jau pradejo siekti 40. Gydytojai jau siule nebesitiketi. Per ta laika isbandema viska- tyrimus, laparoskopija, inseminacijas, vaisingas dienas, alkoholio atsisakyma, vitaminus, astrologus, akupunktura ir dirbtini apvaisinima.
Gavome rekomendacija paskaityti akuseres Zitos West knyga. Ji yra parasiusi ne viena ir nagrineja vaisingumo problemas. Pati Zita turi klinika Londone, bet labai jau brangi. Isstudijavus knyga atkreipiau demesi, kad itakos gali tureti vitaminas D. Padareme tyrimus ir paaiskejo, kad mano norma dvigubai, o vyro trigumai mazesne nei turetu buti. Gereme labai dideles dozes kokiu 4 menesius, stengemes buti lauke, ziurejome mityba, nes isisavinimui reikalingas dar ir K vitaminas. Bet tiketis jau nelabai besitikejome tada ir ivyko stebuklas. lauktas 8 metus.
Tikiuisi, kad si istorija suteiks vilties ir gal kam nors pades, nors gydytoju nuomone vitaminas itakos nepadare. Taciau mes su vyru galvojam kitaip.

Šv. Kalėdų proga norėčiau pasidalinti mūsų istorija. Susituokėme 25-rių, po metų pradėjome planuoti vaikus. Gandrai neskubėjo, bet ir mes labai nesijaudinome. Jaučiausi jauna, viskas dar atrodė prieš akis. Dar po metų pajaučiau neįprastą skausmą pilvo apačioje. Apžiūrėjusi ginekologė įtarė kažką negero ir liepė pasidaryti CA125 tyrimą. Tada gerai neišsiklausinėjau, todėl buvau labai išsigandusi, kai sužinojau, kad tai yra kiaušidžių vėžio žymuo. Tik vėliau sužinojau, kad jis taip pat naudojamas endometriozei nustatyti. Neilgai trukus sekė labaroskopija, diagnozė 3 stadijos endo, cistos abejose kiaušidėse, sterilumas. Kaip dabar pamenu klausiau ką reiškia sterilumas - atsakymas nevaisingumas mane pribloškė... tris mėnesius bandėm natūraliai, tada diferelino trys dozės, vėl trys mėnesiai natūraliai. Tuo metu pradėjom lankytis VK, tyrimai, keturios IUI procedūros. Deja visos nesėkmingos. Nesulaukus hcg dienos prasidėdavo mėnesinės. Dar vis labai nesijaudinau, bet nerimas jau pradėjo graužti Kažkuriuo metu buvau sau pasižadėjusi palikti savo MB, kad nors jis galėtų susilaukti vaikų... Nelabai ką atsimenu iš pirmo IVF, tik tą graudulį, kai būnant svečiuose pajutau prasidedančias mėnesines...Antrą ivf bandėme po pusmečio. Sodino dviejų dienų embrionus ir prastos kokybės blastutę. Po įsodinimo pasiėmėme atostogas, ramiai laiką leidome pajūryje. Mėnesinės atėjo per anksti, vėl ašaros, sugadintos atostogos. Tada pasižadėjome sau daugiau dėl ivf nepersistengti ir atostogų nebegadinti. Po antro nepavykusio ivf pradėjau vėl mokytis, keliavome, stengėmės atsipalaiduoti ir užsimiršti. Na žinote kaip būna... deklaruoji, kad apie tai negalvoji, o faktiškai vis tiek žinai kada vaisingos dienos, kiekvieną kartą nuliūsti ateinant mm, apsimeti, kad nematai senų pažįstamų kad tik nereikėtų aiškinti, jog vaikų dar nėra...Prireikė metų sukaupti jėgų ir tikėjimo dar vienam bandymui. Atsidūrėme BAK. Po U bendravimo tikra atgaiva . Ilgas protokolas, labai daug vaistų tiek prieš tiek ir po įsodinimo. Turime 11 kiaušialąsčių, iš jų 10 apsivaisina. Aš buvau devintame danguje, nes tokio gero derliaus dar niekada nebuvo. Deja antrą dieną lieka tik vienas embrionas... vėl nesėkmė, tik kad būtų dar skaudžiau vėluoja ir mm. Hcg mažiau nei 4. Tą laikotarpį prisimenu kaip vieną juodžiausių. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Gydytojas užsimena, kad kiaušialąstės prastos kokybės, gal reikia bandyti su donoro. Su MB sutariame kelis mėnesius neliesti nevaisingumo temos apskritai. Po truputį jėgos grįžta, pradedu naudoti natūralius papildus, sveikiau maitintis, sportuoti. Suprantu, kad donorui aš dar nepasiruošusi, prabėgus metams po nesėkmės vėl sukaupiame jėgų ir tikėjimo naujam ivf. Nebuvau aktyvi forumo dalyvė, todėl esu tik dar labiau dėkinga Rositai.K, kuri atsiliepė į mano nevilties pilną žinutę ir papasakojo apie Turkijos nevaisingumo specialistus. Dar ir dabar nesuprantu kaip mes apsisprendėme vykti į Turkiją...informacijos tuo metu buvo labai mažai, tebuvo kelios nepažįstamų žmonių sėkmės istorijos papasakotos nepažįstamo žmogaus. Pernai rudenį mes pradėjome savo ketvirtą ivf procedūrą. Procedūros pradžioje turkai patikino, kad sodina tik 5 dienų blastutes, tada sėkmė didžiausia. Deja, mes turime tik tris embrionus, iš kurių trečią dieną lieka tik du. Sulaukiame žinutės iš klinikos, kad įsodinimas bus trečią dieną. Buvau nusiminusi, bet sugebėjau surinkti tikėjimo likučius ir ramiai išlaukti hcg dienos. HCG buvo daug didesnis nei aš tikėjausi, dar ilgai atsidarinėjau tyrimus ir ieškojau kur tas kabliukas tarp skaičių Nėštumas buvo lengvas ir be galo malonus, o gimus mūsų nuostabiai dukrytei niekaip negalime patikėti mūsų sėkme.
Dar iki hcg dienos su MB jau buvome apsisprendę daugiau niekada nedaryti ivf Lietuvoje, būtume bandę Turkijoje dar bent vieną kartą. Apie Turkiją nesiplėsiu, jau daug temų apie tai prirašyta.
Gal mūsų istorija įkvėps vilties poroms, kurios šiuo metu eina šiuo pragarišku keliu. Labai tikiuosi, kad vis daugiau porų galės Kalėdas sutikti trise