Keista, kad negalite man parašyti... žinutės iš kitų dalyvių ateina... 
QUOTE(LilyV @ 2019 01 25, 20:29)
<p>Sveikos, merginos. Skaitau Jūsų sėkmingas istorijas, žaviuosi moterų ryžtu eiti iki galo, ir, matyt, noriu pasiguosti, kad mano istorija nėra tokia sėkminga 
.</p>
<p>Mūsų "stažas" - 3 metai, eina jau 4-ti. Man-45 metai, vyrui - pora metų mažiau. Aišku, daugumai iškart ateis mintis: tai ko tu nori, būdama 45 metų, turėti vaikų! Deja, noriu!
Nes jų neturiu.</p>
<p>Kai pradėjome "gaminti" vaikutį, buvau tikra, kad užkibs iš pat pirmo mėnesio, nes aistra pas mus buvo didžiulė, seksas puikus. Ir, aišku, užkibo! Iš pat pirmo mėnesio! Deja, po savaitės - persileidimas.Pražliumbiau, nes, pačios suprantate, būnant 42 metų taip greitai pastoti-kaip loterijoje išlošti. Deja, pradėjo eiti mėnesiai, daugiau jokių užkibimų (arba aš net nesuprasdavau, kad užkibo, nes, kaip dabar manau, persileidimai vyko nuolat, labai ankstyvoje stadijoje). Po gero pusmečio, kad netempti dar daugiau laiko, pradėjau eiti per gydytojus. Pirma aš, nes na, pripažinkim, vyrai gi apie save negalvoja, kad pas juos gali būti problema, viska kaltė paprastai suverčiama moteriai ar moters amžiui. Ginekologė mane apžiūrėjusi pradžiugino, kad viskas gerai, kiaušidės - geros, folikulai vystosi abiejose. Pasidariau visokiausius tyrimus - ir kraujo, ir hormoninius...ir OP! Prolaktino rodikliai - lyg būčiau ~4-5 mėn.nėščia! Deja, nėštumo nė su žiburiu nerandame. Plius dar viena dovanėlė - skydliaukė vos dirba. Žygiuoju pas endokrinologą. Tas irgi "pradžiugina", kad su tokiais tyrimais apie sėkmingą nėštumą ir išnešiojimą galiu tik pasvajot (išvis stebisi kaip man pavyko pastoti) ir plius pateikia dar vieną "staigmenėlę": pas jus hipofizėje, greičiausiai, auglys, nes su tokiais prolaktino parodymais kitko nesitikiu. Na, bet nepergyvenkite, PAPRASTAI tokie augliai nebūna piktybiniai. Su šypsena (nes esu šaltų nervų žmogus) pranešu vyrui naujienas, tas - šoke, praktiškai laidoja žmoną, jau apie vaikus nekalbame, galvoje tik vienas žodis: smegenyse AUGLYS. Na ką, žygiuojame darytis MRT. Taip ir yra: auglys 3mm. Gydytojas nuramina, kad tokius auglius pavyksta įveikti vaistais, o jeigu jau būtų virš 1 cm, tada tektų operuoti. Na, džiaugiamės ir tuo, rytas vakaras geriu vaistus ir nuo prolaktinomos, ir nuo skydliaukės. Per metus laiko auglį ir prolaktinomą pavyksta sutvarkyti, skydliaukė irgi po truputį susitvarko. Metai nueina veltui (vaikų prasme).</p>
<p>Toliau su vyru optimistiškai bandome pastoti. Aš, dėl visa ko pasidarau kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kad jau būti tikrai visiškai. Po narkozės viena mums žinoma gydytoja VK sako: žinote, na kaip, kiaušintakiai praeinami, bet jūs gal nesakykite to vyrui ir darykitės dirbtinį apvaisinimą! Aš lieku šoke nuo tokių VK darbo metodų...</p>
<p>Visgi dabar plius nutempiu ir vyrelį pasitikrinti savo lobio
. Na, kad mums mažai nepasirodytų, ir jam "dovanėlė" - buožgalviukų judrumas prastas, plius dauguma - "brokuoti". Vyras depresijoje, nes aš gi kaip ir išsprendžiau savo problemas. Na ką, dabar vitaminais, folio rūštim "pusryčiauja" vyras . Po gero pusmečio pasidarome spermogramą - rezultatai labai pagerėję!</p>
<p> Tačiau aš, kaip racionalioji mūsų šeimos pusė, vyrą bandau įtikinti, kad darytumėmės dirbtinį apvaisinimą. Jis, apsidžiaugęs, kad buožgalviai jau dirba, bando išsisukinėt, kad DAR PALAUKIME, o gal ir taip pavyks...Tada šeimoje prasidėjo trintis: aš spaudžiu darytis apvaisinimą, vyras tempia laiką. Prasideda barniai. Nes manau, kad neverta tempti laiko, darytis kažkokias papildomas inseminacijas ir leisti pinigus. Pagaliau laimiu aš. </p>
<p> Vilniuje VK praeiname tyrimus, sutariame datą. Pati badausi vaistus, visur tampausi krūvą vaistų, adatų...Niekam to nesakėme, manėme, kad kai pavyks, tada visiems ir pasakysime kokiu būdu pavyko susilaukti vaikiuko. Kartais reikėdavo gerai pasukti galvą, kad būnant svečiuose kažkaip paaiškintum tą " užsisėdėjimą" vonioje, kai reikėdavo susileisti vaistus.</p>
<p>Ką gi, užsiauginu 8 "bumbuliukus", visi apsivaisina, tačiau iki blastocistų užauga 4 stiprūs. Valio! Vasario 14d. - kaip simboliška - padaromas apvaisinimas. Gydytojas puikiai nusiteikęs: viskas labai gerai pavyko, tikrai manau, kad pasiseks! Genetikė ateina pasižiūrėti į mane, nes, pasak jos: viskas labai puikios kokybės - ir kiaušialąstės lyg 20-metės, ir spermatozoidai puikūs, neįsivaizduoju kodėl jums nepavysksta pastoti natūraliai???</p>
<p> Apvaisinimas pavyko, užkibo! Laiminga su savo 2 "pupsikais", visa lyg stiklinė jaučiuosi. Deja, po poros savaičių - kraujavimas ir šventė baigiasi... Gydytojas "paguodžia": na, pasitaiko! Toks gyvenimas! Juk jums liko dar 2 embrionai, taigi vėl bandysime.</p>
<p> Na ką, bandome gegužės mėnesį. Embrionai puikiai atšilo, viskas pavyksta. Situacija - identiška. Užkibo, šį kartą viskas vystėsi dar geriau, po trejeto savaičių vėl kraujavimas, vėl likome be nieko...</p>
<p>Sekantį mėnesį po nepavykusio apvaisnimo pastoju pati! Deja, situacija vėl identiška - ankstyvas persileidimas.</p>
<p>Šeimoje gyvename vos ne laidotuvių nuotaikom. Nekalbame apie tai kas atsitiko, kiekvienas gyvename savo kampe...Kaip kažkuri moteris forume rašė, prasidėjo šeimoje atšalimas. Ir štai, kad labai neliudėtumėme po nepavykusių apvaisinimų, stovime ant skyrybų slenksčio! Pirmą kartą normaliai pasišnekame kai abu jautėmės po nepavykusių bandymų, sužinau, kad nors vyras ir sako: na, ką padarysi, gyvensime be vaikų, o iš tikrųjų labai pergyvena, kad mes vaikų neturime ir, greičiausiai, neturėsime...Siūlau skyrybas. Kad galėtų susirasti kitą moterį - jaunesnę, su kuria galės susilaukti vaikų. Visgi liekame drauge, besiguosdami, kad juk kiti kažkaip gyvena ir be vaikų.</p>
<p> Praėjus kuriam laikui sužinau apie kitoje VK atliekamą kiaušidžių atjauninimo procedūrą PRP. Pirmyn, man jos reikia! Lekiu, viskas, darysimės! Vėl tyrimams ir procedūrai iškeliauja virš 1000 eur... Anesteziologas perdozavo anestetikus, taigi, vietoje ~40 min trukusios procedūros (su prabudimu), atsigaiveliojau po 2,5 val., kai klinika nebedirbo. Kaip namo grįžau - neatsimenu. Paguodė tik tai, kad procedūra pavyko, hormonų rodikliai pakilo. Gydytoja, atlikusi procedūrą, vėl spaudžia darytis apvaisinimą pas ją. Atsakau, kad nesidarysime, geriau paieškokime priežasčių dėl kurių nuolat įvyksta persileidimai... Kadangi atsisakau darytis dar vieną apvaisinimą (nes suprantu, kad ir pati galiu pastoti), tampu tai klinikai nebeįdomi. Net pasiūlymo darytis kažkokius tyrimus, negaunu.</p>
<p> Pati darausi visus įmanomus ir neįmanomus tyrimus, pinigai eina į balą, nes viskas būna gerai...Kiek pinigų išleista jau baisu ir skaičiuoti.</p>
<p> Oi, pamiršau, žinoma, nelieka be dėmesio ir būrėjos , kurios žada greitą pastojimą! Deja deja, laikas eina, tačiau nieko neįvyksta.</p>
<p> Dabar forume perskaičiau apie imuninį nevaisingumą. Žinoma, kad darysiuosi ir šį tyrimą... Dar vieną tyrimą...
</p>
<p>Neseniai internete sužinojau apie gydytoją homeopatą A. Januškevičių. Vyrą vos pavyko įkalbinti nuvykti, nes abu jau esame nuleidę rankas. Nuvykstame...gavome žirniukų, lašiukų...Naudojame dar nedaug laiko, porą mėnesių. Tačiau forume pasiskaičius apie tai, kad kitos į jį žiūri kaip į šarlataną, vėl svyra rankos...O jei tikrai mumis tik naudojasi? Nesinori mėtyti pinigų ar gydytis kelis metus...Nors, ką gali žinot, gal pasigydžiusi kokį penketą metelių, savo 50-mečiui gausiu dovaną - vaikiuką?
</p>
<p> Va taip ir gyvenu - laukimu. Aišku, paskaičiusi kiek kitos moterys nueina kryžiaus kelių, mūsų pastangos dar visai nedidelės, tačiau, patikėkite, rankos jau nusvirę. Nepykite, kad tikėjimo stebuklais nepridėjau. Tiesiog norisi kažkam išsisakyti...Bent jau čia.,Nes kaip sakoma: vieniems negaliu išsipasakot, nes nenoriu liūdint, kitiems negaliu išsipasakot, nes nenoriu pradžiugint...</p>
.</p><p>Mūsų "stažas" - 3 metai, eina jau 4-ti. Man-45 metai, vyrui - pora metų mažiau. Aišku, daugumai iškart ateis mintis: tai ko tu nori, būdama 45 metų, turėti vaikų! Deja, noriu!
Nes jų neturiu.</p><p>Kai pradėjome "gaminti" vaikutį, buvau tikra, kad užkibs iš pat pirmo mėnesio, nes aistra pas mus buvo didžiulė, seksas puikus. Ir, aišku, užkibo! Iš pat pirmo mėnesio! Deja, po savaitės - persileidimas.Pražliumbiau, nes, pačios suprantate, būnant 42 metų taip greitai pastoti-kaip loterijoje išlošti. Deja, pradėjo eiti mėnesiai, daugiau jokių užkibimų (arba aš net nesuprasdavau, kad užkibo, nes, kaip dabar manau, persileidimai vyko nuolat, labai ankstyvoje stadijoje). Po gero pusmečio, kad netempti dar daugiau laiko, pradėjau eiti per gydytojus. Pirma aš, nes na, pripažinkim, vyrai gi apie save negalvoja, kad pas juos gali būti problema, viska kaltė paprastai suverčiama moteriai ar moters amžiui. Ginekologė mane apžiūrėjusi pradžiugino, kad viskas gerai, kiaušidės - geros, folikulai vystosi abiejose. Pasidariau visokiausius tyrimus - ir kraujo, ir hormoninius...ir OP!
Prolaktino rodikliai - lyg būčiau ~4-5 mėn.nėščia! Deja, nėštumo nė su žiburiu nerandame. Plius dar viena dovanėlė - skydliaukė vos dirba. Žygiuoju pas endokrinologą. Tas irgi "pradžiugina", kad su tokiais tyrimais apie sėkmingą nėštumą ir išnešiojimą galiu tik pasvajot (išvis stebisi kaip man pavyko pastoti) ir plius pateikia dar vieną "staigmenėlę": pas jus hipofizėje, greičiausiai, auglys, nes su tokiais prolaktino parodymais kitko nesitikiu. Na, bet nepergyvenkite, PAPRASTAI tokie augliai nebūna piktybiniai. Su šypsena (nes esu šaltų nervų žmogus) pranešu vyrui naujienas, tas - šoke, praktiškai laidoja žmoną, jau apie vaikus nekalbame, galvoje tik vienas žodis: smegenyse AUGLYS. Na ką, žygiuojame darytis MRT. Taip ir yra: auglys 3mm. Gydytojas nuramina, kad tokius auglius pavyksta įveikti vaistais, o jeigu jau būtų virš 1 cm, tada tektų operuoti. Na, džiaugiamės ir tuo, rytas vakaras geriu vaistus ir nuo prolaktinomos, ir nuo skydliaukės. Per metus laiko auglį ir prolaktinomą pavyksta sutvarkyti, skydliaukė irgi po truputį susitvarko. Metai nueina veltui (vaikų prasme).</p><p>Toliau su vyru optimistiškai bandome pastoti. Aš, dėl visa ko pasidarau kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kad jau būti tikrai visiškai. Po narkozės viena mums žinoma gydytoja VK sako: žinote, na kaip, kiaušintakiai praeinami, bet jūs gal nesakykite to vyrui ir darykitės dirbtinį apvaisinimą! Aš lieku šoke nuo tokių VK darbo metodų...</p>
<p>Visgi dabar plius nutempiu ir vyrelį pasitikrinti savo lobio
. Na, kad mums mažai nepasirodytų, ir jam "dovanėlė" - buožgalviukų judrumas prastas, plius dauguma - "brokuoti". Vyras depresijoje, nes aš gi kaip ir išsprendžiau savo problemas. Na ką, dabar vitaminais, folio rūštim "pusryčiauja" vyras . Po gero pusmečio pasidarome spermogramą - rezultatai labai pagerėję!</p><p> Tačiau aš, kaip racionalioji mūsų šeimos pusė, vyrą bandau įtikinti, kad darytumėmės dirbtinį apvaisinimą. Jis, apsidžiaugęs, kad buožgalviai jau dirba, bando išsisukinėt, kad DAR PALAUKIME, o gal ir taip pavyks...Tada šeimoje prasidėjo trintis: aš spaudžiu darytis apvaisinimą, vyras tempia laiką. Prasideda barniai. Nes manau, kad neverta tempti laiko, darytis kažkokias papildomas inseminacijas ir leisti pinigus. Pagaliau laimiu aš. </p>
<p> Vilniuje VK praeiname tyrimus, sutariame datą. Pati badausi vaistus, visur tampausi krūvą vaistų, adatų...Niekam to nesakėme, manėme, kad kai pavyks, tada visiems ir pasakysime kokiu būdu pavyko susilaukti vaikiuko. Kartais reikėdavo gerai pasukti galvą, kad būnant svečiuose kažkaip paaiškintum tą " užsisėdėjimą" vonioje, kai reikėdavo susileisti vaistus
.</p><p>Ką gi, užsiauginu 8 "bumbuliukus", visi apsivaisina, tačiau iki blastocistų užauga 4 stiprūs. Valio! Vasario 14d. - kaip simboliška - padaromas apvaisinimas. Gydytojas puikiai nusiteikęs: viskas labai gerai pavyko, tikrai manau, kad pasiseks! Genetikė ateina pasižiūrėti į mane, nes, pasak jos: viskas labai puikios kokybės - ir kiaušialąstės lyg 20-metės, ir spermatozoidai puikūs, neįsivaizduoju kodėl jums nepavysksta pastoti natūraliai???</p>
<p> Apvaisinimas pavyko, užkibo! Laiminga su savo 2 "pupsikais", visa lyg stiklinė jaučiuosi. Deja, po poros savaičių - kraujavimas ir šventė baigiasi... Gydytojas "paguodžia": na, pasitaiko! Toks gyvenimas! Juk jums liko dar 2 embrionai, taigi vėl bandysime.</p>
<p> Na ką, bandome gegužės mėnesį. Embrionai puikiai atšilo, viskas pavyksta. Situacija - identiška. Užkibo, šį kartą viskas vystėsi dar geriau, po trejeto savaičių vėl kraujavimas, vėl likome be nieko...</p>
<p>Sekantį mėnesį po nepavykusio apvaisnimo pastoju pati! Deja, situacija vėl identiška - ankstyvas persileidimas.</p>
<p>Šeimoje gyvename vos ne laidotuvių nuotaikom. Nekalbame apie tai kas atsitiko, kiekvienas gyvename savo kampe...Kaip kažkuri moteris forume rašė, prasidėjo šeimoje atšalimas. Ir štai, kad labai neliudėtumėme po nepavykusių apvaisinimų, stovime ant skyrybų slenksčio!
Pirmą kartą normaliai pasišnekame kai abu jautėmės po nepavykusių bandymų, sužinau, kad nors vyras ir sako: na, ką padarysi, gyvensime be vaikų, o iš tikrųjų labai pergyvena, kad mes vaikų neturime ir, greičiausiai, neturėsime...Siūlau skyrybas. Kad galėtų susirasti kitą moterį - jaunesnę, su kuria galės susilaukti vaikų. Visgi liekame drauge, besiguosdami, kad juk kiti kažkaip gyvena ir be vaikų.</p><p> Praėjus kuriam laikui sužinau apie kitoje VK atliekamą kiaušidžių atjauninimo procedūrą PRP. Pirmyn, man jos reikia! Lekiu, viskas, darysimės! Vėl tyrimams ir procedūrai iškeliauja virš 1000 eur... Anesteziologas perdozavo anestetikus, taigi, vietoje ~40 min trukusios procedūros (su prabudimu), atsigaiveliojau po 2,5 val., kai klinika nebedirbo. Kaip namo grįžau - neatsimenu. Paguodė tik tai, kad procedūra pavyko, hormonų rodikliai pakilo. Gydytoja, atlikusi procedūrą, vėl spaudžia darytis apvaisinimą pas ją. Atsakau, kad nesidarysime, geriau paieškokime priežasčių dėl kurių nuolat įvyksta persileidimai... Kadangi atsisakau darytis dar vieną apvaisinimą (nes suprantu, kad ir pati galiu pastoti), tampu tai klinikai nebeįdomi. Net pasiūlymo darytis kažkokius tyrimus, negaunu.</p>
<p> Pati darausi visus įmanomus ir neįmanomus tyrimus, pinigai eina į balą, nes viskas būna gerai...Kiek pinigų išleista jau baisu ir skaičiuoti.</p>
<p> Oi, pamiršau, žinoma, nelieka be dėmesio ir būrėjos
, kurios žada greitą pastojimą! Deja deja, laikas eina, tačiau nieko neįvyksta.</p><p> Dabar forume perskaičiau apie imuninį nevaisingumą. Žinoma, kad darysiuosi ir šį tyrimą... Dar vieną tyrimą...
</p><p>Neseniai internete sužinojau apie gydytoją homeopatą A. Januškevičių. Vyrą vos pavyko įkalbinti nuvykti, nes abu jau esame nuleidę rankas. Nuvykstame...gavome žirniukų, lašiukų...Naudojame dar nedaug laiko, porą mėnesių. Tačiau forume pasiskaičius apie tai, kad kitos į jį žiūri kaip į šarlataną, vėl svyra rankos...O jei tikrai mumis tik naudojasi? Nesinori mėtyti pinigų ar gydytis kelis metus...Nors, ką gali žinot, gal pasigydžiusi kokį penketą metelių, savo 50-mečiui gausiu dovaną - vaikiuką?
</p><p> Va taip ir gyvenu - laukimu. Aišku, paskaičiusi kiek kitos moterys nueina kryžiaus kelių, mūsų pastangos dar visai nedidelės, tačiau, patikėkite, rankos jau nusvirę. Nepykite, kad tikėjimo stebuklais nepridėjau. Tiesiog norisi kažkam išsisakyti...Bent jau čia.,Nes kaip sakoma: vieniems negaliu išsipasakot, nes nenoriu liūdint, kitiems negaliu išsipasakot, nes nenoriu pradžiugint...</p>
Ar buvot pas Karpenko?
Pasidalinsiu ir savo istorija, kadangi dabar jau 15 savaite, galiu sakyti, kad pavyko.
2 metus nepavyko pastoti, buvo atlikti visi įmanomi tyrimai, geriau įvairiausius vitaminus, arbatas.... Diagnozė neaiškios kilmes nevaisingumas. Buvo atlikta laporoskopija, 1 - endometrioze, kiausintakiai pratekami... Pirmas ciklas nesėkmingas, 2 ciklą po lap pradėjau vartoti tiroksina, dėl nežimus tth padidėjimo(daugiau nei 2, bet normos ribose) ta pati 2 ciklą pavyko pastoti, netyčia iš pirmo karto 🙈 netyčia nes tai nebuvo vaiko darymo ritualas 😂 galvojau kad nebus ov ta ciklą.... Tai siūlau nenuleisti rankų ir pačioms ieškoti išeities.
Noriu ir aš papasakoti savo istoriją. Buvo nelengvas kelias, išbandyta tiek alternatyvi medicina, tiek kreiptasi pas medikus. Kaip dabar pagalvoji kiek daug žmogus pakelia..ir skausmas pasimiršta. Kad problemų turime su vyru sužinojau, kai ištyrė jo turtą, tapo aišku, kodel negaliu pastoti. Iš pradžių bandėme kiek įmanoma pagerinti vitaminais, tikėjau, kad mums pavyks. Bet metai bėgo o rezultatų nebuvo. Mintis, kad reikia kreiptis į nevaisingumo specialistus suteikė vilties, kad mums pavyks, juk negali būti kitaip. Tyrimai, važinėjimas, vitaminų ir vaistų gėrimai. Pasiekėme rezultatus, kai pabandėme pirmąją Inseminaciją. Aišku ji nebuvo sėkminga. Tada antra darėme - rezultatų nebuvo. Gydytojas iš pradžių sakė, kad rezultatą galime pasiekti tik su IVF, nebent nusišypsotų sėkmė. Gyvenime atsitiko taip, kad nemačiau nk, nereikėjo man nk tik vaikų. Apsėsta buvau minties apie juos, negalėjau ir nebuvau laiminga. Pasiryžau pirmajam IVF. Tikėjau sekme, rezultatai buvo geri. Bet deja, įdėti du embrionai ne prisitvirtino. Skaudėjo lb, pyktis, neviltis ir nežinia ką toliau daryti, ką ne taip padariau. Padarėme pertrauka, ji užsitęsė 3 metus, kol baigiau studijas. Kreipiausi visai į kitą klinika. Šioje klinikoje taip pat darėme IVF, pirmas kartas su šviežiais embrionais nepavyko. Liko 2 lazdelės po dvi blastocistas. Iškart po mėn pertraukos bandėme su šaldytais, deja nk. Paskutinius nutarėme pasiimti po vasaros atostogų, po gimtadienio. Nežinau, kas mums padėjo, ar tikėjimas, ar susitaikymas, kad daugiau nebegaliu šio skausmo ir nesėkmės nešiotis, tiesiog pavargau nuo visko, nes mintys kiekvieną dieną buvo, kad mums vis tiek kažkada pavyks. Visus kartus man neprisitvirtindavo, o kdl nzn. Gydytoja patare atlikti gimdos gleivinės pabraizyma, sutapo su mano gimtadieniu. O po mėn blastocistu perkėlimas. Perkėlimo metu paaiškėjo, kad geriau kelti tik viena, nes kito būklė nėra gera. Mes sutikome, bus kaip bus. Bet jis prisitvirtino. Šiuo metu turime nuostabu sūnelį. Iki tol daug skaitydavau forume kitų istorijų ir laimingų pabaigus. Kiek viena turi savo istoriją. Aš lb glaustai viską aprašiau, be emocijų ir išgyvenimų. Po 9 metu aš tapau mama. Linkiu visoms gerų pabaigų😉
Džiaugiuosi skaitydama geras naujienas ypač iš senbuvių. Savo laiku turbūt kiekvienos visus bandymus ir nesėkmes žinodavau ir kartu išgyvendavau. Ilgai nesiryžau parašyti savo istorijos, nes nerandu žodžių, kaip sudėlioti, o ir energijos ilgą laiką neturėjau. Esu mama jau beveik 3 metai. Po 11 metų mums pavyko sulaukti savo stebuklo. Pastojau po fet Latvijoje pas Treijsa (2 ivf, 5 fet, pries tai 3iui LT). Nestumas buvo itin sunkus. Ačiū gyd. Karpenko, genetikui Serapinui ir dar kruvai kitu daktaru prisidejusiu prie sklandaus isnesiojimo. Mergytė gimė su pusė širdutės, bet be galo protinga, graži, vystosi sklandžiai. Tenka gyventi kiek kitokį gyvenimą nei kiti žmonės, daug streso, pergyvenimų, pačios sveikata ir po komplikuoto gimdymo ir dėl nuolatinės įtampos sušlubavusi, bet užsigrūdinom, pasikeitė vertybės, vis dar ugdome filosofinį požiūrį. Negalime dėl jos ateities būti garantuoti, bet tikime, kad viskas bus gerai. Tikime nuostabiais medikais, kurie daro stebuklus, operuojames, laukiame dar vienos svarbiausios operacijos. Žinome, kad seneliais būti negalėsime, kad ateity laukia širdies transplantacija. Bet gyvenimas su ja kasdien yra mums ir šventė. Ji nuostabi ir nepakartojama. Priežasčių šiai negaliai ar nepastojimui ar nesekmingiems 2 nestumams specialistai neranda, genetika tvarkinga (išskyrus tai, kad aš MTHFR heterozigote, o dukra taip pat tik turi dar viena mthfr mutacija, kas leidzia speti, kad vyras taip pat turi mthfr mutacija). Man prolaktinas padidėjęs, bet reguliuojamas vaistais. Vyrui operuota varikocelė, man dvi laporoskopijos ir nustatyta endometrioze, bet kiaušintakiai pratekami. Del MTHFR ir proteino s trukumo buvo skirtas fraksiparinas. Nustatyta Latvijoje tik mano užsispyrimo dekaGėriau specialius brangius aktyvių formų papildus mthfr'iukėms nėštukėms ir nėštumo metu ir prieš. . Nestumo metu daryti tyrimai rode netipini ddimeru didejima net vartojant fraksiparina, tai greta vartotas ir aspirinas. Remdamasi lenku Invicta klinikos praktika po isodinimo savo iniciatyva ir nuojautos vedina 3 dpi tyriausi estrogenus ir progesterona. Jie buvo per mazi saugiam nestumui. O Treijsas neatsizvelgdamas i mano estrogenu trukuma, nutrauktus fet del to buvo skyres standartines vaistu dozes. Padidinom vaistu dozes skubiai, o 6dpi jau turejome teigiama HCG rezultata. Skaiciai augo graziai, nestumas vietoje, nuo 6 savaites prasidejo tepliojimai, nuo 9 savaites apsigimima itarineti pradejo, 19 savaite po vandenu tyrimo jau zinojome diagnoze ir pasiryzome gimdyti. Dabar pazystame begale nuostabiu sirduku ir ju teveliu. Visi nuostabus ir nepakartojami. Todel noriu padrasinti, kad jei ir ne viskas pagal plana nestume buna, vaikuciai vis tiek yra pati nuostabiausia gyvenimo dovana. P. S. :atsiprasau uz klaidas, tiesiog labai jau velu ir nebepajegiu istaisyti raidziu i lietuviskas.
Sveiki... ar galima gauti tos daktares kontakta?🙂
malonu skaitytiDžiaugiuosi skaitydama geras naujienas ypač iš senbuvių. Savo laiku turbūt kiekvienos visus bandymus ir nesėkmes žinodavau ir kartu išgyvendavau. Ilgai nesiryžau parašyti savo istorijos, nes nerandu žodžių, kaip sudėlioti, o ir energijos ilgą laiką neturėjau. Esu mama jau beveik 3 metai. Po 11 metų mums pavyko sulaukti savo stebuklo. Pastojau po fet Latvijoje pas Treijsa (2 ivf, 5 fet, pries tai 3iui LT). Nestumas buvo itin sunkus. Ačiū gyd. Karpenko, genetikui Serapinui ir dar kruvai kitu daktaru prisidejusiu prie sklandaus isnesiojimo. Mergytė gimė su pusė širdutės, bet be galo protinga, graži, vystosi sklandžiai. Tenka gyventi kiek kitokį gyvenimą nei kiti žmonės, daug streso, pergyvenimų, pačios sveikata ir po komplikuoto gimdymo ir dėl nuolatinės įtampos sušlubavusi, bet užsigrūdinom, pasikeitė vertybės, vis dar ugdome filosofinį požiūrį. Negalime dėl jos ateities būti garantuoti, bet tikime, kad viskas bus gerai. Tikime nuostabiais medikais, kurie daro stebuklus, operuojames, laukiame dar vienos svarbiausios operacijos. Žinome, kad seneliais būti negalėsime, kad ateity laukia širdies transplantacija. Bet gyvenimas su ja kasdien yra mums ir šventė. Ji nuostabi ir nepakartojama. Priežasčių šiai negaliai ar nepastojimui ar nesekmingiems 2 nestumams specialistai neranda, genetika tvarkinga (išskyrus tai, kad aš MTHFR heterozigote, o dukra taip pat tik turi dar viena mthfr mutacija, kas leidzia speti, kad vyras taip pat turi mthfr mutacija). Man prolaktinas padidėjęs, bet reguliuojamas vaistais. Vyrui operuota varikocelė, man dvi laporoskopijos ir nustatyta endometrioze, bet kiaušintakiai pratekami. Del MTHFR ir proteino s trukumo buvo skirtas fraksiparinas. Nustatyta Latvijoje tik mano užsispyrimo dekaGėriau specialius brangius aktyvių formų papildus mthfr'iukėms nėštukėms ir nėštumo metu ir prieš. . Nestumo metu daryti tyrimai rode netipini ddimeru didejima net vartojant fraksiparina, tai greta vartotas ir aspirinas. Remdamasi lenku Invicta klinikos praktika po isodinimo savo iniciatyva ir nuojautos vedina 3 dpi tyriausi estrogenus ir progesterona. Jie buvo per mazi saugiam nestumui. O Treijsas neatsizvelgdamas i mano estrogenu trukuma, nutrauktus fet del to buvo skyres standartines vaistu dozes. Padidinom vaistu dozes skubiai, o 6dpi jau turejome teigiama HCG rezultata. Skaiciai augo graziai, nestumas vietoje, nuo 6 savaites prasidejo tepliojimai, nuo 9 savaites apsigimima itarineti pradejo, 19 savaite po vandenu tyrimo jau zinojome diagnoze ir pasiryzome gimdyti. Dabar pazystame begale nuostabiu sirduku ir ju teveliu. Visi nuostabus ir nepakartojami. Todel noriu padrasinti, kad jei ir ne viskas pagal plana nestume buna, vaikuciai vis tiek yra pati nuostabiausia gyvenimo dovana. P. S. :atsiprasau uz klaidas, tiesiog labai jau velu ir nebepajegiu istaisyti raidziu i lietuviskas.
Labai žaviuosi Jūsų pozityvumu! Ačiū, kad dalinatės
