Ilgai svajojau parasyti sioje temoje.. Viskas prasidejo pries 5 metus.. Su MB nusprendeme susituokti ir dar neatsokus vestuviu emem planuoti vaikuti
aisku pirmas bandymas su pasvarstymais, o jei ims ir iskart uzkibs, gi per vestuves jau busiu nescia pradejom planuoti liepos menesi 2008 metu.. o pavasari tu paciu metu suzinojau, kad pas mane PKS. Taciau I tai nelabai kreipiau demesio, gi pilna su sia beda pastojusiu.. Taip beplanuojant ir laukiant praejo 2 metai.. kadangi mano ciklas buvo labia neleguliarus, tai beveik per kiekviena cikla gadindavau nestumo testus.. ir bandydavau kazka izvelgti, ardydavau, kad tik geriau matytusi. Su finansais pas mus buvo nelabai kas, bet nusprendem pabandyti viena cikla pasistimuliuoti. Deja.. pirmas bandymas nepavyko.. Antram pinigeliu nebebuvo, o ir savijauta nuo tu hormonu man nelabai patiko.. po stimuliacijos, antrame cikle as pamatu II. Ir be galo apsidziaugiu! Jokiu MB siurprizu iskart skambinu ir pranesu naujiena! Abu laimingi, pagaliau pavyko! Tik déjà ilgai nesidziaugem.. po keliu dienu prasidejo gausus kraujavimas ir HCG pradejo kristi.. Ivyko persileidimas. Paverkiau pora dienu, o paskui susitaikiau. Taigi pavyko pastoti, bent tai pavyko. Jei pavyko viena karta, pavyks ir kita karta. Tokiom mintim gyvenom toliau. Ir tu paciu metu liepa as vel pastoju. Vel dziaugsmo daug ir garantijos, kad si karta viskas pavyks! Iki 8 sav viskas einasi sklandziai, kai viena diena ima teplioti neaiskiom isskyrom. Man jau nuotaika krenta, bet dar tikiu, kad viskas bus gerai. Taip su gulimu rezimu pratempiu iki 15 sav. Beziurint echoskopu gine suabejoja ir issiuncia mane pas genetiku I Vilniu. Lapkricio menesi vaziuojam I Vilniu, visa kelia man raizo pilva, taip lyg noreciau I tuoleta.. netoli Vilniaus taip uzsimanau I WC, kad jau atrodo nebegaliu.. bet mes nestojam( aciu D), nes vaziuojam paskui kita masina, kurios negalim paleisti is akiu (cia del kitu priezasciu). Atvaziuojam, MB palieku darbuotis, o pati sedu uz vairo ir vaziuoju I genetikos centra. Islipu is masinos ir jauciu kaip kazkas nemazo man iskrenta.. Protas suvokia kas tai, o sirdis negali tuom patiketi.. as visa drebu, nebezinau nei ka daryti, jauciu kaip bega kraujas. Issikvieciu greitaja. nuvaziavus I ligonine paaiskeja, kad vaikutis iskrito, o placenta liko, atliekama abrazija. Visa ta diena verkiau, vakare ir kita ryta nurimau. Tik kai grizau namo ir supratau, kad pas mane nieko nebera kaukiau rekiau ir saukiau.. Ilgai isgyvenau sia netekti.. visi ramino, kad taip turejo buti, ne be reikalo I genetikos centra siunte ir pan. Bet manes niekas neguode.. po sio karto tapau labiau uzsidariusi, maziau pasitikinti savimi.. prasidejo tyrimai po tyrimu ir visi atsakymai geri.. dar po metu as vel pastoju ir vel nesekmingai
jau pradedu abejoti ar isvis kada pavyks man isnesioti vaikuti.. is pradziu galvojau, kad nepastojimas yra labai baisu, gyveni nezinomybej.. galvojau nors ir persileidi, vistiek bent zinai, kad gali pastoti..bet kai tai jau ivyko 3 kartus, galiu pasakyti, kad tikrai man nepalengvejo, o tik dar prisidejo skausmo sirdy..
pradejau dometis ivairiom temom cia SM. Ziurinetis informacijos, ka dar galima butu issitirti, pas ka nuvykti. 2013 metu sausio 1 d nuvaziuojame su MB pasedeti ant vaisingumo akmens, nu reikia gi viska isbandyti
) toliau gyvenam kaip gyvene nededami per dideles viltis. Bet visada snekedami apie ateiti, matem vaikus tikejom, kad jie bus pas mus. Planuodavom vaiku kambario interjera ir pan. Vizualiai visada ateityje vaikutis buvo pas mus Viena diena man bebendraujant SM, gaunu privacia zinute ir joje man pasiulo isbandyti nuvykti pas viena daktare, kuri nemegsta hormoninio gydymo, giliau paziuri I problemas. Aciu tau Pelargonija!
Susitariu jau pas ta daktare, nuvykstu, vel keli papildomi tyrimai ir priraso vaistu. Nusiperku juos, pradedu vartoti ir naiviai tikiuosi, kad jau po pirmo bandymo pavyks.. suvartojau viena kursa ir nieko.. pabambejau, kad reiks dar karta kartoti.. ir tik pabambejus pamatau vel II
Zinoma dziaugiuosi iki asaru bet vistiek atsargiai I tai ziuriu.. ir ka sis kartas pavyko, nestumas buvo nuostabus! Megavausi kiekviena diena ir lygiai po 5 planavimo metu liepos menesi si pasauli isvydo mano ilgai laukta dukryte.. neapsakomas jausmas pirma karta ja isvydus ir kasdien dabar ja myluojant.. dar nenustoju kasdien verkti is laimes.. viskas dabar kas buvo iki jos, tie laukimo ir nusivylimo metai uzsimirso.. Kas man padejo konkreciai, negaleciau pasakyti.. manau visuma, visos idetos pastangos. Visom nesulaukianciom linkiu didziausios sekmes ir tikejimo! Pasirodo ir as galiu pagaliau pasakyti STEBUKLU BUNA! P.S. ka isbandziau, pas ka kreipiaus, kokius tyrimus atlikau, jei ka domins, atsakysiu per az
