Ačiū už hortenzijas, gaures, veigeles ir gumbenes. Prie šių ir seniau minėtų augaliukų puokštės dar pati prisidursiu veronikūnus bei melvenes ir iki pavasario pagalvosiu, ką iš puokštės išsirinkti. Laiko yra į valias.
Savaitgalį pabuvojau pas savo augaliukus. Dar yra ir spalvų, ir grožio. Nukarpiau tik skarmalu pavirtusią ir sugriuvusią rūgtį, o kitus nudžiūvėlius palikau palaikyti kompaniją tiems, kurie chlorofilo, o nekurie ir žiedų (juoduliai astrai, geltona kraujažolė, kaimiškieji šilokai), dar neprarado.
Be atradimų neišvažiavau... Durpių patalai, kuriuos prieš kelias savaites paklojau ant česnakų, patiko pelėms (juose gi sausa ir šilta...), o pelės sudomino kiaunes, kurios patalėlius daugiau mažiau atklojo ar bent pamindė. Gal taip ir geriau, nes pataluose įsikūrusios pelės gali susidomėti česnakais. Jei dar nespėjo to padaryti... Šiaip jau, iš paliktų ženklų atrodo, kad kiaunės ko gero yra didžiausios mano augalyno gerbėjos.
Jos nusiskynė bandžiusius pražysti ežiuolės žiedus/pumpurus (kelis sykius juos čia demonstravau), paužkandžiavo nužydėjusių ežiuolių sėklomis, besigrožėdamos paragavo ir kitų augaliukų, susižavėjimo laipsnį pažymėdamos pėdučių tankiu. Greičiau jau pašaltų ir sukietėtų dirvos paviršius, nes netrukus prie kiaunių prisijungs sunkesni trepsėtojai zuikiai su stirnomis, dabar besiganantys netoliese esančiame darže, kuriame gundančiai žaliuoja rugiai. O jei dar šernai prisidės... Et, geriau apie tai negalvoti...