NUOSTABI MALDA
Aš prašiau Dievo pašalinti mano blogą įprotį.
Bet Dievas atsakė: Ne.
Ne aš turėčiau jį šalinti, bet tu pats turėtum jo atsisakyti.
Aš prašiau Dievo išgydyti mano neįgalų vaiką.
Dievas atsakė: Ne.
Jo siela yra sveika, o kūnas tėra tiktai laikinas.
Aš prašiau Dievo apdovanoti mane kantrybe.
Dievas vėlgi atsakė: Ne.
Kantrybė yra sunkių išmėginimų pasekmė.
Ji nedovanojama, - jos išmokstama.
Aš prašiau Dievo suteikti man laimės.
Dievas atsakė: Ne.
Aš palaiminau tave, - laimė priklauso nuo tavęs paties.
Aš prašiau Dievo išlaisvinti mane nuo skausmo.
Bet Dievas atsakė: Ne.
Kančia atitraukia nuo žemiškų rūpesčių
ir priartina tave prie manęs.
Aš prašiau Dievo, kad jis priverstų mano sielą augti.
Dievas atsakė: Ne.
Augti tu privalai pats!
Bet aš apgenėsiu tave, kad tu būtum vaisingas.
Aš prašiau Dievo visokių dalykų, kurie praskaidrintų mano gyvenimą.
Dievas atsakė: Ne.
Aš suteikiau tau gyvenimą tam, kad tu galėtum džiaugtis viskuo kas aplink.
Aš paprašiau Dievo, kad padėtų man MYLĖTI kitus taip,
kaip JIS myli mane.
Dievas atsakė: Ooo, pagaliau Tu supratai!
Pasaka
Dievai, vieną kartą supykę ant žmonių, kam šie nuolat daro, kas uždrausta, susėdo pasitarti, kokią bausmę jiems paskirti. Po ilgų svarstymų nusprendė atimti iš žmonių laimę, nes juk aišku, kad jie vis tiek nemoka ja naudotis. Paklaustas, kur geriausia būtų ją paslėpti, vienas iš dievų atsakė: "Paslėpkime laimę paties aukščiausio kalno viršūnėje, ten jos žmonės niekada nepasieks!" "Ne, - atsiliepė kitas, - beieškodami laimės, žmonės kada nors užlips ir ten. Aš siūlyčiau paslėpti laimę pačioje giliausioje jūroje!" Dabar paprašė žodžio trečiasis dievas. Jis pasakė: "Beieškodami laimės, žmonės suras ją ir ten. Aš sugalvojau tikrai puikų sprendimą: paslėpkime ją pačiuose žmonėse, jiems niekada nešaus į galvą mintis jos ieškoti tenai!" Šiam sprendimui entuziastingai pritarė ir kiti dievai.
Jūsų gebėjimas būti laimingam, jei neieškosime griežtų formuluočių, yra ne kas kitas, kaip tik gebėjimas savo minčių jėga gyvenimą nuolat kreipti teigiama linkme, jį gerinti. Viskas yra energija, o kiekvienas energijos srautas visada turi priežastį ir pasekmę. Tiek viduje, tiek ir išorėje, tiek viršuje, tiek apačioje viskas teka, viskas juda. Ramybės būsenos, stagnacijos gamtoje niekur nėra. Jūs, tik jūs vienas esate vienintelis mąstytojas savo pasaulyje, todėl jums patiems tenka visa atsakomybė už viską, kas tik jums atsitinka. Juk žinote, kad be priežasties nebūna ir pasekmės!
Dievai, vieną kartą supykę ant žmonių, kam šie nuolat daro, kas uždrausta, susėdo pasitarti, kokią bausmę jiems paskirti. Po ilgų svarstymų nusprendė atimti iš žmonių laimę, nes juk aišku, kad jie vis tiek nemoka ja naudotis. Paklaustas, kur geriausia būtų ją paslėpti, vienas iš dievų atsakė: "Paslėpkime laimę paties aukščiausio kalno viršūnėje, ten jos žmonės niekada nepasieks!" "Ne, - atsiliepė kitas, - beieškodami laimės, žmonės kada nors užlips ir ten. Aš siūlyčiau paslėpti laimę pačioje giliausioje jūroje!" Dabar paprašė žodžio trečiasis dievas. Jis pasakė: "Beieškodami laimės, žmonės suras ją ir ten. Aš sugalvojau tikrai puikų sprendimą: paslėpkime ją pačiuose žmonėse, jiems niekada nešaus į galvą mintis jos ieškoti tenai!" Šiam sprendimui entuziastingai pritarė ir kiti dievai.
Jūsų gebėjimas būti laimingam, jei neieškosime griežtų formuluočių, yra ne kas kitas, kaip tik gebėjimas savo minčių jėga gyvenimą nuolat kreipti teigiama linkme, jį gerinti. Viskas yra energija, o kiekvienas energijos srautas visada turi priežastį ir pasekmę. Tiek viduje, tiek ir išorėje, tiek viršuje, tiek apačioje viskas teka, viskas juda. Ramybės būsenos, stagnacijos gamtoje niekur nėra. Jūs, tik jūs vienas esate vienintelis mąstytojas savo pasaulyje, todėl jums patiems tenka visa atsakomybė už viską, kas tik jums atsitinka. Juk žinote, kad be priežasties nebūna ir pasekmės!
Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos. Žmogus nusprendė drugeliui padėti: Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino. Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris. Deja, taip neatsitiko! Visą likusį gyvenimą drugelis rėpliojo žeme, sunkiai vilkdamas savo silpnus, neišsiskleidusius sparnus. Jis taip ir nepakilo. Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi. Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų. Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos. Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs. O silpni negali skristi... Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė... sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus. Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi. Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti. Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau. Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas. Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes. Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo.
Netvarkinga siela - pati sau bausmė (nepamenu, kas pasakė, bet man įstrigo)
