Dienos sentencijos

Kažkada turėjau net knygutę su labai gražiom sentencijom, bet paskolinai draugei, o ji iki šiol negrąžina Bet kelias turiu:

"Nebijok žengti didelių žingsnių. Juk dviem mažais pasišokinėjimais bedugnės neįveiksi" /D.L.Džordžas/

"Galbūt gyvename netobulame pasaulyje, bet jame ne visos sienos nepraeinamos, ne visos durys uždarytos" /M.Maltzas/

"Atidėliojimas yra viena įprasčiausių ligų, itin žalinga sėkmei ir laimei" /V.Dyeris/

"Be tikslų ir plano jiems pasiekti esate lyg laivas, pakėlęs bures plaukti į niekur" /F.Dodsonas/

"Šlovingiausi esame ne tada, kai išsilaikome neparkritę, o tada, kai parkritę atsikeliame" /Konfucijus/

"Paslaptis yra pernelyg maža vienam, pakankama dviem, bet per didelė trim" /J.B.Hauelsas/

"Dabar tu esi toks pat, koks būsi po penkerių metų, išskyrus du dalykus: sutiktus žmones, perskaitytas knygas ir išgerto alaus kiekį" /B.Oposrumas/

"Kelią pažinsi geriau, juo keliaudamas, negu tyrinėdamas visus pasaulio žemėlapius" /Anonimas/

O dar man labai patinka Ivanauskaitės kūryba, čia iš jos knygos "PRAGARO SODAI" (ne sentencijos, bet be proto gražu):

"Oi, dėl Dievo meilės, gyvenk sau ilgai ir laimingai... Gyvenk. Aš ir pati pavargau. Jaučiuosi kaip kokia jūrininko žmona. Tu išplauki, o aš stypsau ant kranto ir žiūriu į tolį. Aš nežinojau, kur tu plauki, bet man, kaip ir kiekvienai jūrininko žmonai buvo aišku, kad jūrą tu myli labiau negu mane"

"Kartais vakarais aš atsistoju prie praviro lango, žiūriu į tą pusę kur jaučiu tave esant, sukaupiu visą savo valią, stiprybę, visas jėgas ir atiduodu tau. Taip, aš atiduodu tau visą savo skurdų džiaugsmą, visus savo šviesius potyrius, savo retas ramybės valandėles... Aš žinau, kad tai nėra daug... Tai išties menkas lobis... Tai labai labai mažai, bet tai viskas, ką aš tau galiu duoti..."

Galbūt po vieną galime nuveikti ne tiek daug,
tačiau apjuntos mūsų pastangos
gali pakeisti pasaulį...
Darbo užteks visiems
ir veikti privalome nedelsiant

Reikia nedaug, kad sukeltum šypseną,
ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma!

Kažkurios forumietės parašas

Daug tiesos pasakoma juokaujant.
J.Swift

Kas juokiasi paskutinis, juoksis vienas.
G.Cesbron

Pastovios laimes nera. Pastovus yra tik geras gyvenimas. Laime - ne laimes turejimas, o verzimasis i ja, siekimas jos. /A.Anrejevas/

Ta akimirka <...> praradau tikejima, vadinasi nebetikiu dievu, o jei nebetikiu dievu, vadinasi nebetikiu ir pragaru, o jei nebetikiu ir pragaru, vadinasi nebebijau, o jei nebebijau, vadinasi galiu daryti ka noriu...


Cia zodziai is kazkokio filmo, kurie man tokie prasmingi ir kartais jais pasinaudoju, kai reikia arba arba:)

Vieniši,ar po du,tie,kurie tave tikrai myli-vaikšto už sienos

neprisimenu kur skaičiau šiuos žodžius,bet man jie labai patiko ir pasirodė labai teisingi :

Niekad nebus taip gerai arba taip blogai kaip tau pačiam atrodo

Laimingo seimyninio gyvenimo receptas:

"Puoselekite ir saugokite seima, taciau nepamirskite ir saves. Padedami seiminyksciams, neuzsikraukite ju problemu."Perleiskite" jas per save, taciau neleiskite, kad jos uzgriutu ant jusu peciu. Nusileisdamas, stenkites islikti savimi... Ir svarbiausia - zmogaus sirdis turi nuostabia savybe, apie kuria labai daznai pamirstama. Ji gali myleti. Atminkite tai ir mylekite: save,savo artimuosius ir gyvenima - su visais jo atspalviais. /Onore de Balzakas/

Ismokyk mane nereikalauti to, kas neimanoma ir nesielvartauti del to, kas nepataisoma./I.Simonaityte/

Tai daugiau nei sentencija, bet skaitant nesusilaikiau nuo jaudulio ašarų...


Kol dar nebuvau mama,
Darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti.
Telefonu kalbėdavau ramiai.
Kol dar nebuvau mama,
Miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.
Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien. Kol dar nebuvau mama,
Tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaisluų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių...

Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manęs
Apkakojęs,
Apvėmęs,
Apkramtęs,
Apsisiojęs,
Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.
Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau už savo protą,
Savo mintis,
Ir savo kūną.
Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau nakti
Žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas...tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...