atsukusi laika atgal lygiai metus, as:
neleisciau po gimdymo seselems spaudineti man speneliu, kol neisitikinsiu, kad ju rankos prie manes buvo nuplautos (uzkrete mus su vaiku auksiniu stafilokoku).
kai dvieju savaiciu naujagimis viduriuoja zaliu vandeniu ir yra smarkiai isbertas, as nelaukciau ir nepasitikeciau buvusia gydytoja, kuri sake, kad viskas cia normalu.
kai 3 menesiu atsidurem ligonineje su dar didesnem bedom, as buciau reikalauvusi normaliu specialistu, ir nebuciau isvaziavusi is ligonines su dar blogesne vaiko bukle nei pries tai.
Buciau reikalavusi primygtinai likti salia, kai dustanciam, springstanciam ir neprakvepuojanciam melynam 3 men kudikiui is venos eme krauja 15 minuciu ir mane grubiai isstume uz duru "laukti". Sito as niekada sau neatleisiu
Kai vel mane rytojaus diena is procedurinio bande varyti, as atsisakiau tyrimu.
Buciau nepasitikejusi nei vienu gydytoju, kuris mano visas nuojautas nurase. Galiausiai reikalavau tyrimu vaikui, nors gydytojai juokesi is manes, taciau jie visi pasitvirtino.
Tiesiog dabar zinociau, kad tam tikra sveikatos bukle yra labai blogas zenklas, o ne "norma", ir aplakstyciau visus normalius specialistus, tuos, kuruos teko sutikti kely- aplenkciau... Kitaip jausciau savo vaika, tiksliau, pasitikeciau savo motiniskais instinktais, nuojautom, nes jos niekada neapgaudavo, tik as neleisdavau joms prasiverzti- buvau kukli, nedrasi mama....
Antraji savo mazyli auginsiu kitaip butent del situ dalyku.
Taciau buvau/esu tikrai labai gera mama, zinau, kad savo vaikui as darau geriausia, ka sugebu, panaudodama visas tuo metu gerasias savo savybes- sita bruoza turime kiekviena