Jei galėčiau grąžinti laiką atgal...

as irgi stengiuosi negalvoti ka galejau kitaip padaryti,nors aisku, tobuli nesam nei vienas ir pridarom tu klaidu

ko biski galiuosi tai kad maitinti nusojau mazyli MP kai jam buvo 4 savaites... pirmom savaitem jis valgydavo is (.) kas 1.5-2 valandas... as del to labai pergyvenau, galvojau kad mano pienukas nepakankamai maistingas ir pradejau damaitinti misinuku, pienuko pradejo mazeti... daviau dar daugiau misinuko, kol galiausiai pradejau visiskai maitinti misinuku... maitinant misinuku atsirado daugiau laiko tai SM paskaitinejau ir suprtau, kad neiko keisto kad naujagimis taip daznai valge, juk svorio priauginejo... tad jei galeciau laika atsukti vis dar maitinciau (.)

labuka,


aš taip pat stengčiausi kuo ilgiau išsaugoti savo pienelį visiems maitinimams, nes dukrytę maitinau ir taip iki 7 mėn (nei ilgai nei trumpai), bet kelis mėn tik rytais ir vakarais ir tai tik su keliais lašeliais pieno- vis vien tekdavo daduoti mišinuką...

bet pimiausia, ką daryčiau kitaip ir kas man iiššaukė pogimdyvinę depresiją ir išregiliavo ir taip dar nesusireguliavusią pienelio gamybą- tai neįsileisčiau įkyrių lankytojų su šimtais patarimų antrą parą ligoninėje... čia ir prasidėjo visos mano bėdos... o kažin kaip viskas būtų susiklostę,jei man nebūtų iššaukta pogimdyvinė depresija... bet jei vis dar pyks ta giminaitė (tik aš nesuprantu už ką ji ant manęs, kai aš ant jos turėčiau...) , kuri šį kart man ,,patarinėjo" (nes mes vis dar po to nebendravę - jau 9 mėn) ir jei suskubsim su antru, tai gal jau nebebus daugiau kam patarinėti

atsukusi laika atgal lygiai metus, as:

neleisciau po gimdymo seselems spaudineti man speneliu, kol neisitikinsiu, kad ju rankos prie manes buvo nuplautos (uzkrete mus su vaiku auksiniu stafilokoku).

kai dvieju savaiciu naujagimis viduriuoja zaliu vandeniu ir yra smarkiai isbertas, as nelaukciau ir nepasitikeciau buvusia gydytoja, kuri sake, kad viskas cia normalu.

kai 3 menesiu atsidurem ligonineje su dar didesnem bedom, as buciau reikalauvusi normaliu specialistu, ir nebuciau isvaziavusi is ligonines su dar blogesne vaiko bukle nei pries tai.

Buciau reikalavusi primygtinai likti salia, kai dustanciam, springstanciam ir neprakvepuojanciam melynam 3 men kudikiui is venos eme krauja 15 minuciu ir mane grubiai isstume uz duru "laukti". Sito as niekada sau neatleisiu Kai vel mane rytojaus diena is procedurinio bande varyti, as atsisakiau tyrimu.

Buciau nepasitikejusi nei vienu gydytoju, kuris mano visas nuojautas nurase. Galiausiai reikalavau tyrimu vaikui, nors gydytojai juokesi is manes, taciau jie visi pasitvirtino.

Tiesiog dabar zinociau, kad tam tikra sveikatos bukle yra labai blogas zenklas, o ne "norma", ir aplakstyciau visus normalius specialistus, tuos, kuruos teko sutikti kely- aplenkciau... Kitaip jausciau savo vaika, tiksliau, pasitikeciau savo motiniskais instinktais, nuojautom, nes jos niekada neapgaudavo, tik as neleisdavau joms prasiverzti- buvau kukli, nedrasi mama....
Antraji savo mazyli auginsiu kitaip butent del situ dalyku.

Taciau buvau/esu tikrai labai gera mama, zinau, kad savo vaikui as darau geriausia, ka sugebu, panaudodama visas tuo metu gerasias savo savybes- sita bruoza turime kiekviena

Manau, kad kiekviena bent trumpam kazko gailimes kad nepadareme ar padareme ne taip, bet gyvenimas per trumpas, kad del to reiktu save kaltinti. Nes visos savo vaikuciams norime tik paties geriausio, juos mylime taip kaip mokame ir manau jie jaucia ta meile ir kiekviena is musu savo vaikuciui yra pati tobuliausia, pati mylimiausia mamyte.
Man labai grazus sie zodziai, kurie istrigo giliai sirdyje ir kai jauciuosi pavargusi, gal kartais jau prarandanti kantybe, pasiziuriu i savo mazyli ir suprantu, kad esu pati laimingiausia turedama ji salia ir visas nuovargis, blogos emocijos kaip mat isgaruoja...
Tu išmintingas, vaike.
Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę.
Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim.
Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.

Stengiuosi nesidairyti atgal Buvo, kaip buvo, svarbu kaip yra siandien ir rytoj kaip bus... reikia stengtis dabar ka galima butu istaisyti