Autistukai

Dziugu girdeti - kad jis ta suvokia, vadinas pastebi aplinka, ja analizuoja, jam ji rupi ir svarbi O tas kitoks, tai koks? juk kitoniskumas nereiskia, kad jis blogesnis , jis nera KITOKS, jis yra TOKS, koks yra, gal kiti kitokie

Ieva tel 8-61007002



jo tas pasirinkimo sprendimas visad sunkus, net auginant yprasta vaika , kuri darzeli, paskui kuria pradine, kuria mokytoja, paskui kuria progimnazija, kuria gimnazija - siemet sunus stojo i gimnazija - ko gero Milda mann nera tieeeeek nervu istampius, kaip jo "nuotykiai" Gimnazija, kurioje vaikas sulauktu daugiausiai pagalbos - nera tik kosmose, ar tai idealiai atitinkanti jusu (ne vaiko) poreikius - kitas klausimas Del tu mergaiciu poelgio - ar su juo susijusi gimnazija Kuo ji deta - juk mergaites pacios sugalvojo, galbut augo tokioje aplinkoje, kuri paskatino ta ju poelgi - tikrai ne viena mokykla, gimnazija - nemoko vaiku zudyti, tuo labiau dergtis is kuno Jei vaikas turi maziau nei 7 - ka jis veiks tarp mokiniu, kurie mokosi tik labai gerai? ar nebutu per aukstai iskelta kartele jam.. Daznai tevai del prestizo parenka vaikams stiprias mokyklas, neatsizvelgdami i ju poreikius, galimybes, gebejimus - tada murkdosi tas vaikas, kalti lieka mokytojai, nes NE TAIP moko, NE TA pagalba skiria, jos per mazai ir pan... Jei mokyklu programa neatitinka vaiko poreikiu, gal reikia keisti programa? Kas jam is tu dalyku - kurie neidomus, nesiseka - gal kurioje nors profesineje jam net patiktu - taptu sauniausias mokinys klaseje, veliau geras specialistas toje srityje, o uzrekejus tam tikro modulio - pabaigtu vakarineje (jei uzreiketu), jau su savo motyvacija. Aisku liudniau kai vaikui niekas neidomu ir niekas nerupi - tada turi mokytis viska

Issilieti yra gerai svarbu yra poreikis ir galimybes

o del pasiulymo mokytis istorija, o ne matematika kuri neidomi - tai labai logiska. Visi nori geriausiu rezultatu visose srityse - bet nu negali (arba tik labai retai gali) zmogus buti toks ivairiapusis. Ir ta suvokus, save prijaukinus - nebebuna tokie baisus minimalus teigiami pazymiai is tam tikru dalyku - svarbu yra sriciu - kur vaikas mokosi super gerai, ir gali tapti pavyzdziu kitiems Bet ko gero cia tik musu, tevu poziurio problema... As dickiui irgi keliau didelius reikalavimus (dabar pakeiciau mastyma, bet stengiuos tyleti ir jam to nesakyti ), Mildai ju nebera - mes tiesiog mokomes, dziaugiames kas sekasi (kai sekasi), aptariam kas nesiseka ir kodel nesiseka, bandom aptarti ka galim padaryti - kad geriau sektusi - jei nepavyksta ta sekme prisivyliot - numojam ranka ir randam kas sekasi geriau

Smagu kad gryzot pas mus

Aš seniai susitaikiau, kad mano vaikas tiesiog mokosi. Kartu su juo tebesimokau ir aš....Niekada nesiekiau, kad mano vaikas mokytųsi dėl prestižo, ar pateisintų neva neišsipildžiusius mano lūkesčius. Sutikime, kad mūsų vaikams labai svarbi aplinka, juk jie mokosi stebėdami, imituodami...Mano vaiko vidurkis virš septynių, bet tai kartu ir mano vidurkis. Nebenoriu aš su juo kartu mokytis. Į gimnaziją , esančią šalia namų, ateina tikrai nelabai motyvuoti mokiniai, jų motyvacija saviraiškai pasireiškia rūkymu kieme, siaubinga apranga ir galybė keiksmažodžių ( TAI KAS KARS MATAU IR GIRDŽIU ATVĖRUSI LANGĄ) Juk niekas nelinki savo vaikui tokios aplinkos. Eiti į kitas gimnazijas- reiškia vėl kartu iki išnaktų mokytis. Čia ir yra dilema. Yra Šiauliuose ir daugiau gimnazijų, bet jos pasiekiamos ne pėstute, o važiuojant. Mano vaikas važiuoti bijo. Baimės įeina į jo ligos sąrašą, taigi , tikrai nežinaų kaip aš pasielgsiu...

kaip bepasielgsit - taip bus teisinga

o kas butu jei jus su juo nesimokytumet? kas pasikeistu? butu neigiami pazymiai? Koks tikslas tureti tuos 7 per toki varga (tikrai nepriekaistauju, tik siaip idomus jusu ateities planai) Stosit i universiteta, o paskui kartu eisit i darba? Realu kad jis dirbs? gyvens savarankiskai? priklausys pats nuo saves? Jei taip - aisku verta zudyt save ir vaika, bet jei ne... ar nera idomesniu uzsiemimu, kuriems vaikas butu labiau motyvuotas

Sveikos visos. Noriu pasiklausti jūsų patarimo. Ką tik buvome VRC pirminei konsultacijai, mums sakė, kad į stacionarą jie nebeguldo, nes gali būti, kad jie uzsidarys, ar persikels kitur, ar panasiai. Mus uzrašė į eilę į Ankstyvosios reabilitacijos dienos stacionarą, bet reikės ateiti dienos metu tiktai (mes vilnieciai). Dar pasiūlė, jei nenorime laukti ilgai eilėje kreiptis į savo poliklinikos ART ir ten lankyti. Aš kazkaip pasakiau, kad mes norim vistiek į VRC ir daugiau nieko nebeklausiau. Tai dabar parėjusi namo ir galvoju kazkaip susipainiojau. Tai ART mūsų poliklinikos ir ART Vaikų raidos centre tai juk ne tas pats? O jeigu lankysime ART savo poliklinikoje, o tada mus pakvies į VRC, ar galėsime ir ten vaziuoti ir lankyti. Nes zinau, kad mamos iš kitų miestų palankę ART savo mieste atvaziuoja į Vilniaus VRC, tai ar ir mes galesime taip pat. Labai būčiau dėkinga, jei kas nors paaiškintų. Dar gal kas nors zinote gerą logopedę Santariškėse arba Šeškinėje. Mums sakė priklauso 20 apsilankymų. Galima į AZ.
Dar papasakosiu šiek tiek apie savo dukrytę. Jai 3,5 metukų. Daznai sunku mums būna susikalbėti su ja, gana daznai neziūri į akis, kviečiama neatsišaukia, į kokį paprastą klausimą atsako iš trečio ar ketvirto karto, o jei ką sudėtingiau paklausi, tai išvis neatsako, tik tą patį pakartoja, pvz.,jei klausi:kodėl tu verkei, tai ir ji sako:kodėl verkei? Ir šiaip viską pastoviai kartoja, turi ir tą echolaliją, nors siaip iš šalies atrodo, kad kalba daug, bet aš, deja, zinau, kad tai tik tam tikrų frazių kartojimas. Dar sunkiausia tai dabar yra jos isterijos, ypač gatvėje, na o namuose, tai irgi kaimynai nezinia ką galvoja. Štai šiandien gatvėje prie pat sankryzos griuvo ant zemes klykdama, kad nelipom į autobusą (o ten ne mūsų autobusas buvo). Na o daugiau tai tu pozymių, kurie man panašūs į autizmą yra daug: kartais labai nori apsikabinti ir sako:mama, myliu, bet daznai buna, kad atstumia, jautri įvairiems garsams, net kartais, kai bandau padainuoti tildo, kad nedainuočiau, kai įjungiu virtuvinius prietaisus, išbėga. Sukioja galvytę į šonus, atrodo, kad rankytės lyg vietos neranda, nes daznai barbena, judina jas visaip, atrodo ir plasnoja kartais, tiktai ji taip tada beplasnodama prisiliecia prie ko nors(dazniausiai manęs) . Zaisdama kartais man taip trinkteli, zinau, kad netycia, ji nejaučia, kad man skauda. Buvome kaime, ten yra katinelis mazas, tai ji jį taip niurkydavo visaip ir uz kaklo imdavo, spausdavo, ir kiek mes jai aiškindavom, kad katineliui skauda, bet ji lyg paklauso, bet ir vėl tą patį, o kartą metė iš visų jėgų ant zemės. Kartą ziurejome filmą, viena moteris ten verkė, nes jai skaudėjo, o dukrytė ziūri ir juokiasi. Dar aišku turi tuos visus ritualus, kur tam tikrus dalykus nori daryti tik tam tikra tvarka ir nebandyk jai drausti. Supykusi, tiesa, dauzosi, daiktus meto, mušasi. Pyksta dazniausiai, jei ką ne pagal jos tvarką darai.

Mokomės kartu tik dėl to, kad tai, ką išmoksta, jis pritaiko praktiškai. Jo intelektas aukštas, ( nustatė VRC ), jis pats prašo, kad aš jam padėčiau. Jei nepadėčiau, vaikščiotų iš paskos ir klausinėtų. Aš po savo darbo ( dirbu mokytoja) nebenoriu vakare jokių dar pamokų ruošos, tai neturėtų būti mano namų darbai. Užsienio literatūroje skaičiau, kad AS turintiems vaikams nerekomenduojama užduoti namų darbų, nes visoje tokių vaikų veikloje reikalingas žmogus, galintis koordinuoti jų veiklą. Mokykloje tai mokytojo padėjėjas, o namuose kas....?Vadinasi, aš. Mama po darbo turi dirbti mama, bet ne mokytoja.Tai ir sakau, kad švietimo sistemoje yra spragų.

Sveika, tai labai panašu į autizmą, maniškis labai panašiai elgėsi kai buvo mažesis, dabar elgesys truputėli pasikeitęs, mes mokomės kontroliuoti savo emocijas, aišku ne visada tai pavyksta. O į raidos centrą važiavom po to kai viską praėjom savo mieste, taip galima. Dirbo logopedas, psichologas, spec pedagogas, bet jie gali pasakyti ką įtaria, o diagnozę patvirtinti gali tik VRC. Bent jau man taip sakė.

daznai ir as nebenoriu nieko - net buti mama , bet ai - apsvarstai, apgalvoji ir kapstais toliau - toks tas gyvenimas. Pamokas daznai padeda ruosti ir iprastu vaiku teveliai, buna kad ir po 3-4 valandas kartu prasedi. Kol kas ir as ruosiu - tiesa tesimokau 1 klaseje

Na o aš ketvirtokė, vienas ruošia tik matematiką ir anglų, na o su lietuvių kalba dirbam abu.

nu va Atene, irodem tau kad nesi vienas lauke karys , visoms mums lemta kursa pakartoti

Ačiū uz atsakymą. O įdomu būtų, kaip jūs tas emocijas kontroliuojate? Nes mums tai dar kol kas misija neįmanoma. Dazniausiai. Aišku, tikiuosi, kad ateityje ir mes išmoksim tas isterijas suvaldyti.

sveikos
maniskiai aisku dar visai maziukai (4 metu),bet mano vyresniai 10 ir 8 tai savarankiskai irgi nesimoko,reikia kad mama bet kambary sedetu,ar ateina i virtuve jei as uzsiemus nebeisivaizduoju kaip ismokint vaikus savarankiskai mokytis... kaip bus su sitais ypatingaisiais tai bijau net pagalvot....

siom dienom buvom su vyru apziuret dveju bendro lavinimo mokyklu,nu ir nzn,nemanau kad ten jiems butu geriau,bet ir i spec nenoriu,matyt esu per daug ispin....dejus,viskas man blogai

Aš kol kas labai džiaugiuosi, kad maniškis "paveža" "normalų" darželį. Buvom užsiėmimuose su keliais autistiškais vaikais, tai galiu palyginti ir pasakyti, kad vos pora tokių, kaip mūsiškiai sukuria tokį balagą . Linkstu prie to, kad mūsų atveju geriausia būt tarp "normalių". Tarkim šventėm gimtadienį buvo trys berniukai mano sūnaus amžiaus. Jie 4 val. kartu ištisai pražaidė (gaudė, šoko, slėpėsi po laiptais, nurinkinėjo gardumynus nuo saldaus stalo), nė karto nesusipešė (kiek mačiau). Nebuvo žaislų, jiems tiesiog buvo malonu šėlti kartu. O užsiėmimuose su kitu berniuku "gyvsidabriu" teko ištisai man "siena" būt, nes tas kitas vaikas vis ieško progos maniškį pastumt. Vaikas grižęs tėčiui skundėsi, kad "mušė", tėvas savo ruožtu ir gi šiaušias, kas čia, kur, kaip, kodėl vedi ten, kur vaiką skriaudžia Jei grupėj keli tokie su daauuug emocijų, suvaldyti situaciją, net esant keliems suaugusiems išties sunku. Gerų pavyzdžių nėra kada mokintis, nes pilna netinkamo elgesio Apie mokyklą bijau pagalvoti ir žemai lenkiu galvą prieš tas, kurios jau šiuo keliu n-metų eina.
Papildyta:

Pastaruoju metu dažnai aplanko mintys, kam norėjau daugiau nei vieno. Iš pradžių buvo įjungtas autopilotas, maniau pradės patys valgyt, atsisakysim pampersų atsiras kažkoks asmeninis gyvenimas. Bet atrodo, jei jau tapai mama, tai visam gyvenimui, po 24 h per parą. Jei yra keli vaikai ir vyras- vadinasi ištisai esi tampoma į kelias puses. Visko daug. Nuo begalinio džiaugsmo, kad turi toookią šeimą iki juodų piktų akimirkų. Keisčiausia, kad tokios emocijos keičiasi kelis kartus per dieną (situacijų daug, provokacijų taip pat...)
Laikykimės, mamytės, mes šauniausios