Parsirandu kuo įžūliausiai ištiesusi ranką ir atviru tekstu kaulydama Say atviruko
Pasveikti nepavyko, jaučiuos taip šuniškai, kad niekas manęs iš namų nebūtų galėjęs ištempti, nei užjūrio princai, nei šventųjų apsireiškimai, nei cunamis. O p. Aleksandravičius, p. Say ir - !!! - p. Opšra ... ištempė! Žodžiu, buvau, alų/midų godžiai ir lig dugno išgėriau. Grįžau beveik 4-iom, bet pasididžiavimas savimi veikia geriau už paracetamolį
Maža to, suagitavau ir namiškius, o dukra, besigirdama draugams, į parodą atviliojo ir dar vieną kitą jaunuomenės (būsimosios šviesuomenės ..?
) atstovą. Tad tasai paskatinimas pavirto į kažkokią grandininę "Perduok kitam" akciją. Širdis dainuoja. Sąžinė rami. Siela palesinta.
Beje, paroda visiems paskatintiems patiko. Kad pačiai patiks, buvau tikra dar nė kojos ten neįkėlusi. Kaip ir Opšra, apie Aleksandravičių buvau girdėjusi, šiek tiek apie jį skaičiusi ir kadais ieškojusi jo darbų, ištuštėjus SM žiūrinių lėkštutei
Atnešu ir iliustracijų. Atsiprašau, kad tik tokių, paprašiau dukros pasidarbuoti su išmanesniu nei manasis telefonu, kaip jau pasidarbavo, taip.
Kam smalsu, čia darbai, apie kuriuos kalbėjo Opšra:
Kolekcininkas E.Armoška:
(jei nieko nemaišau
) tapytojas M.Vilutis:
Man asmeniškai didelį įspūdį paliko tiek portretai, tiek "Portas, Portugalija" ciklo darbai. Prie kiekvienos foto tikrai ne dėl Say raginimo stovėjosi gana ilgai, iš visumos keliaujant į detales, nuo įspūdžio - į analizę, milimetrines studijas su didžiausia nuostaba vis besiplečiančiose (gal irgi karvės?
) akyse... Po galais, žmogus turi turėti mažų mažiausia erelio regos sistemą, kad stovėdamas priešais herojų/-us šitaip virtuoziškai sužiūrėtų plotmes, sluoksnius ir tarpsluoksnius, šviesą ir jos srautus, šešėlius, atspindžius, smulkiausias detales, emociją, galop - tą - unikalų -mirksnį, trunkantį tik entąją sekundės dalį. Sužiūrėtų ir sujungtų į pasigėrėtiną visumą, prakalbintų ne tik portetuojamus žmones, bet ir daiktus, aplinką, suteiktų jiems ypatingą status quo. Kažkur esu skaičiusi Aleksandravičių inkriminuojant save kaip sielovagį, manau, kad tokia autocharakteristika labai taikli. Matyti portretai nėra tikrų gyvenimo akimirkų metraščiai, juntama (o ir neslepiama) aiški dramaturgija, nepaisant to, darbai ne studijiniai, kalbantys už vaizduojamąjį asmenį galbūt daugiau ir įtaigiau, nei jie galėtų pasipasakoti apie save užklausti. Galbūt net ir kiek meluojantys apie jį/herojų, nes iš dalies tie portretai kažkiek yra ir autoportretai, per juos autorius nemažai atskleidžia paties savęs. Say pakurstyta, mėginau ir aš kažkokiu (beveik) neįmanomu būdu užmesti akį į Aleksandravičiaus kūrybinę virtuvę, perprasti jos principus, "nusirašyti" vieną kitą receptą ar užkerėjimą, "nugvelbti" kokį samtį ar rėtį
Daug mįslių taip ir liko neįmintos, bet kelis spėjimus atsinešu. Kompozicijose įžvelgiau ritmiką, dinamiką, subtilius pasikartojimus, geometrines dėliones ir jų žaismą, neatsitiktinius akcentus erdvėje, kuriuos paryškina ar specialiai tušuoja, slopina įgudusia ranka (akim?) valdoma šviesa. Daugelis portretuojamųjų lyg traukiami iš tamsos, tarsi jie patys būtų šviesos (švytėjimo? - jei neskambės perdėm patetiškai, mano galva, patosas šiam autoriui visiškai svetimas) šaltinis, kiti - skendi šešėliuose ar jų raibuliuose ir šviesos atodangos lyg pasufleruoja, kur link autorius orientuojasi, ką būtent įžvelgė tame žmoguje ir ką mums apie jį pasakoja...
Šiaip jau dalinčiausi įspūdžiais nesustodama, bet sąmoningai linkstu prie pabaigos, kad neišnaudočiau viso savo paklodinio limito
Vietoj prologo noriu parodyti foto iš "Porto, Portugalija, 2013" ciklo, kuri sulaukė didžiausio pasisekimo mano svitos tarpe.
(gaila, kad tokiame mobilografiniame atkūrime nelabai matyti, kad moteris pirmajam plane, vyras kairėje ir gatvele artėjantis tipas, visi rankoje laiko po cigaretę, kad katinas prie moters gatvės kampe kone užsilipęs ant sienos, na, ir dar daug kitų fantastiškiausių detalių nematyti, sorry, bet dar ilgai nešiosiuos jas galvoje
)
Say, man regis, Tave pačią verta paskatinti už paskatinimą, a?
