Fotografijos pradžiamokslis

Laaaaabai Visą dieną tykojau, ar kas paskelbs temą

Laužaisi > nei Iks aną savaitę
Nuo vakar laukiam.
Klok

paskelbiau

anam psl. liko, kartoju naujam:

savaitgalio tema: "Dalykai, kurių paprastai nepastebiu".

sąlygos kaip ir kitiems konkursams: kompozicija, šviesa, idėja, foto specialiai šiam konkursui, foto kiekis neribojamas, dėti čia ir flickre, gali būti serijos, koliažai, spavota ar jb, su tekstūrom, be tekstūrų, kaip norit. Laukiu foto iki pirmadienio pietų.

Sėkmės.

O savaitgalinių analizės - vietoj prizų - galima tikėtis?
Patiko tema, nors šiuo momentu į galvą niekas neateina, greičiau išeina Gražiai sužaidei su rodyta citata

Puiki tema O tiks 'Street Photography'?

Aha



Tiks, jei į temą kritikuosiu, jei nesijaus temos įgyvendinimo

Siūlyčiau paraleliai palikti ir Iks temą "Knygos pavadinimas". Tikrai labai įdomi, tuo pačiu ir nelengva tema. Tiesiog nearti dirvonai

Manau, tikrai nėra reikalo Anoji tema iš pradžiamokslio registro niekur nedingo, ji nei užblokuota, nei suspenduota. Kas norėjo, tas dalyvavo, kas nenorėjo, to ir nedarė, kas visai norėtų ar dar panorės, bet kada welcome Pati turėjau daug idėjų ir, jei jos tebekabins, gal prisiruošiu įgyvendinti. Jei idėjų turi Tu ir dar kas nors be Tavęs - susimildami, arkit tuos dirvonus ir neškit čionai savo pakeltas velėnas

Karvės žvilgsnio paklodė

Apie Aleksandravičiaus parodą kaip tik buvau neseniai skaičiusi, šitą pavardę net aš žinau, nors pačia fotografija, o ne fotoaparato autopsija domiuosi (labai jau sąlyginis tas žodis, labai priešokiais procesas vyksta) vos keletą savaičių. Eiti lyg ir nesiruošiau, nesijaučiau ir vis dar nesiruošiu pasiruošusi parodoms, bet say paliepimas nueiti kažkaip suveikė, gal labai į draugus įsitrinti noriu... ()
Tad nuėjau. Labai įdomus jausmas pirmą kartą eiti į parodą. Jaučiaus kaip kokia pasimetus ne į savo vietą pataikius svetimšalė. Sąžiningai atstovėjau prie kiekvienos nuotraukos ir bandžiau galvoti apie jas. Mažai žinau apie kompoziciją, apšvietimą ir visokius kitokius dalykus, bet bent jau tuo, ką žinau, stengiausi tipo analizuoti tas nuotraukas. Ieškoti, kodėl akivaizdžiai sulaužyta kažkokia "taisyklė", galvoti, kodėl pasirinktas būtent toks fotografavimo taškas, suprasti, ką šitam kadre matė pats autorius. Tikiu, kad daugeliu atvejų tai apskritai neįmanoma, ir menas ir turėtų būti tas reikalas, kuris ne duoda atsakymus, o sukelia klausimus, nebūtinai konkrečius ir turinčius atsakymą.
Ir po šitos naujos mano gyvenime patirties dabar sėdžiu ir mąstau, kodėl aš tą fotoaparatą apskritai užsimaniau į rankas paimti, ir ką aš noriu su juo veikti, galų gale - ar aš apskritai noriu kažką su juo veikti? Kaip bebūtų keista, įprastai tokios mintys užklumpa tada, kai suprantu, jog nesugebu taip gerai, kaip tai gali kažkas kitas. Šįkart kitaip: dėl to, kad nesuprantu, kas yra gerai. Žiūrėjau į kai kurias nuotraukas ir galvojau, na, snapshotas čia, nesuprantu, kodėl, nesuprantu, kuo ypatinga, nesuprantu, ar čia gražu. Va toks va karvės žvilgsnis - gražios gilios akys, o už jų mažos durnos smegenys. Atrodo, bet kas praeidamas galėtų paspausti mygtuką ir gauti tokią pačią nuotrauką. Tačiau puikiai suvokiu, kad nuotraukos yra atrinktos, autorius, kaip anglai sako, miegojo ant jų, ir tikrai nerodomi eilinio mygtuko paspaudimo rezultatai. Ir mąstau sau visą vakarą, ar supratimas, kas yra gražu, o kas ne, įgyjamas ar visgi gimsti su grūdu, kurį gali užauginti, bet jei grūdo nėra, tai niekas ir neužaugs, kiek belaistytum. Ir jei čia variantas, kad grūdas yra arba nėra, tai ar aš turiu? O gal be reikalo bandau laistyti kažką, ir švaistau savo laiką, dabar - ir jūsų laiką?.. Alyvuoges ir sausą vyną išmokau mėgti labiau už čipsus ir saldžius birzgalus, bet ar maistas dūšiai taip pat lengvai dresiruojamas, kaip ir maistas kūnui?..

Jei apie pačią parodą kalbant - labiausiai įstrigo dvi nuotraukos. Bandžiau surasti paveikslėlius internete, bet nepavyko, teks bandyti žodžiais apibūdinti Pirmoji - besišypsančio gerokai vyresnio amžiaus žmogaus profilis. Nepamenu, kas tai per veikėjas buvo, bet stovėjau prie tos nuotraukos ir negalėjau nesišypsoti, ir nekilo jokio noro galvoti "kas ir kodėl šitoje nuotraukoje taip arba - mano menkomis žiniomis - ne taip". Tokia stipri emocija buvo, kad pačiai sunku patikėti, jog nuotrauka galėjo man tai sukelti.
Antroji labai įsiminusi nuotrauka (jei reikėtų pasakyti, kuri labiausiai patiko - tai būtų ši) - dėdė, sėdintis kėdėje, kadro centre, o jo dešinėje - kitas žmogus, berods šešėlyje, laikantis stalinę lempą, apšviečiančią pirmąjį. Ilgokai (mano laiko suvokimu) prie jos stovėjau, galvojau, o tada prisiminiau, kad neseniai labai nusistebėjau vienam fotografuojančiam žmogui, kiek jis daug gali pasakyti apie vieną nuotrauką, ir supratau, kad apie šitą net aš sugebėčiau parašyti daug, nors įprastai mano nuotraukų vertinimas apsiriboja(-davo?) "gražu-negražu".

Akivaizdžiai jaučiasi darbo savaitės pabaiga ir jos sukeltas nuovargis, nes ir šiaip nelabai sugebėdama trumpai ir aiškiai dėstyti savo minčių, šiandien ryškiai dar labiau to nesugebu.

Jei visiškai trumpai - say (aš sau jau leidžiu tamstą vadinti čia naudojamu sutrumpinimu, nežinau kodėl ), esu dėkinga už paskatinimą padaryti tai, ko dar niekada nedariau - esu patenkinta šita patirtim ir bent jau minčių ji man sukėlė tikrai labai daug, gerokai daugiau nei tikėjausi. Ačiū!

Opšra, man labai patiko Tavo mažoji ( ) išpažintis

ir man

smagūs tokie paatviravimai temoje į temą...susiskaitė labai