Fotografijos pradžiamokslis

O la la la, klausei kas bus seminare pas Pocėju, tad būsiu. Tik tamstos gyvai nemačiuzi,tai jei mane atpažintum,šauk, rėk,tempk už kasų ar kaip nors kitaip. Spėju, mini meeetą pasidarysim sekmadienį, nes ir dar kitų mergaičių mūsų bus

Sveikos ir sveiki

Pražioplinau savaitgalio temą Laikas, bet idėja gimė, kai šį vakarą perskaičiau, tad jei tik dukra pabus n-ąjį kartą modeliu

cia ieskok ju milijonas skelbimu

imk kokį nors eos 300/300v/500 ar netgi kokį 650/620/630 - pats turiu 650, džiugina, nėra pernelyg daug funkcijų, pačios pagrindinės, fokusuoja neblogai - kiek fotografavau, tiek pataiko netgi prie 1.4 skylės kainos tokių nėra didelės, 150-300lt ribose, nebent labai jau koks uždroštas būtų, tada gal pigiau gautųsi

Karvė grįžta!
(iš parodos, buku plačių akių žvilgsniu)

Gerai jau gerai, ne tokiu ir buku visgi
Visų pirma, klausimas: ar yra "teisingas" būdas apžiūrinėti parodą? Ar fotografijų eiliškumas yra svarbus? Nes aš turiu įtarimą, kad abu savo parodų lankymo kartus pradėjau ne nuo tos pusės, nežinau kodėl.

Pradėsiu nuo istorijos apie tai, kad man turbūt laikas keisti akinius, nes jie pradeda rodyti tai, ką aš noriu matyti. Kai pirmą kartą skaičiau apie šitą parodą, man persiskaitė, kad ji iki spalio 28. Dar, pamenu, pagalvojau - oba, kaip ilgai, jokių problemų nebus su apsilankymu. Ačiū kažkokiam proto nušvitimui, šiandien vėl užmečiau akį - ogi rugsėjis ten. Teko supanikuoti, kad vajė vajė, nespėsiu, tuoj baigsis, pabėgti anksčiau iš darbo, per pačius kamščius važiuoti per visą Vilnių ir greituoju būdu viską apžiūrėti - turėjau tik 15 minučių iki galerijos darbo pabaigos, o mielai būčiau užtrukusi daug ilgiau...
Jei į Aleksandravičiaus parodą norėjosi nueiti dėl to, kad pamatyti, ką jau tokio stebuklingo tas stebuklingas Aleksandravičius parodys, tai į šitą parodą norėjau nueiti dėl to, kad labai sudomino pati paroda - jos aprašymas ir pavyzdinės nuotraukėlės. Autoriaus pavardės iki šiol nebuvau girdėjusi, todėl labai skirtingi lūkesčiai... ir labai skirtingos parodos Ir šitoji man patiko labiau nei pirmoji.

Labiausiai turbūt įstrigo dvi nuotraukos: nuėmimas nuo obels ir toji, kurios pavadinimo nepamenu, bet joje moteris, ryjanti (?) kilpos formos virvę. Ir labai gaila, kad nepamenu pavadinimo, nes jis sudaro pusę nuotraukos žavesio. Anksčiau daug apie nuotraukų pavadinimus nemąstydavau, teoriškai žinojau ir lyg ir praktiškai buvau susivokusi, kad pavadinimas gali priduoti svorio ir reikšmės, bet niekad negalvojau, kad tiek. Šitoj parodoj fotografijų pavadinimai man pasirodė svarbūs lygiai tiek pat, kiek pačios fotografijos, atrodo, neperskaitytum jų - ir visai kitaip viskas atrodytų, daug (pa)prasčiau. Labai savim apsidžiaugiau pastebėjusi, kad galvoju, išties galvoju apie nuotraukas - anksčiau niekada nesuprasdavau, na, ką ten tiek į jas žiūrėti. Gražu arba ne, viskas, pažiūri, praeini ir per minutę ar dvi apžiūri visą ekspoziciją O kai prie nuėmimo nuo obels sustojau ir iškart pagalvojau apie Jėzaus nukryžiavimą ir nuėmimą nuo kryžiaus, kai pastebėjau, kad nuo obels tai nuimama moteris, ir pradėjo kažkokie sraigteliai galvoj suktis, buvo labai malonus netikėtumas. Arba - netikėtas malonumas
Labai patiko, kad daugelyje nuotraukų - nuogi kūnai. Nes nuogas kūnas apskritai yra labai gražu. Ir dar gražiau yra tai, kad jie tokie tikri, ne tobulų formų saldainiai, kurie šiais laikais laikomi vieninteliu įmanomu kūno grožiu, o paprasti vyresnio amžiaus apkūnūs vyrai su krūtinėmis beveik kaip mano. Bet gražūs iki negalėjimo. Kadangi serija apie mutantus, turbūt jie neturėtų atrodyti gražūs, ir greičiausiai net buvo pasirinkti priešingi populiariesiems vaizdeliams, bet nieko negaliu sau padaryti - gražu, nors tu ką.
Iš pradžių nepatiko natiurmortai. Berods trys nuotraukos, kuriose matomas beveik visas žmogaus kūnas, kažkaip kitaip vadinasi, natiurmortais tik tie, kur galva, ranka ir koja, bet nepatiko nei tos, nei anos. Pirmosios gal kiek labiau, bet nesugebėjau suprasti, kame šuo pakastas. Bet kai priėjau trofėjų paveikslėlius, ėmė dar ir kaip patikti. Ir tada pradėjo suktis galvoj daugybė minčių apie moksle lyg ir beveik įrodytas augalų sielas, apie žmonių sielas ir Vonneguto fantastinę istoriją apie amfibiškumą ir kūno nereikalingumą, ir teko visas jas nutraukti, nes, kaip minėjau, laikas labai spaudė...
Ką dar atsimenu - naująjį Vitruvijaus žmogų. Žiūrėjau ir galvojau, kas tam vyrui blogai. Paskui supratau, kad labai jau trumpos kojos Net nežinau, ką pasakyti apie šitą nuotrauką, bet ji kažkuo labai traukė. Dar labiau patraukė, kai pamačiau kitą nuotrauką su tuo pačiu lazdyno šakos ratu (ėjau pagal laikrodžio rodyklę, manau, kad ne taip reikėjo...). Labai gražiai man jos tarpusavy susisiejo ir įsirašė kažkur į galvą, tik nemoku žodžiais išreikšti, kuo ir kaip.

Apie ką dabar, po gerų šešių valandų, galvoju - labai daugelyje nuotraukų užpakaliai. Daug rečiau nuogas kūnas rodomas iš priekio (kaip būtų įprasta matyti). Irgi galvoj parskamba sąsajos su mutantais, kad jie kitokie, ir būtent dėl to atsuktas, chem, alternatyvus veidas, bet aš visiškai nesijaučiu kompetentinga vertinti ir analizuoti ir interpretuoti idėjų fotografijoje, todėl susilaikysiu. Tik paminėsiu, kad galvoj vis sukasi važiuojant į parodą skaitytos Gombrowicz knygos skaityta ištrauka apie tai, kad užpakalis - tai visko pradžia ir pabaiga: nuo jo kūnas pereina į atskiras dalis, ciklą užbaigia veidas (arba snukis), o nuo jo lieka tik per atskiras dalis vėl grįžti į užpakalį. Kažkoks sutapimas, apie kurį galvojasi.

Dar prieš važiuodama į parodą galvojau, kad šita man patiks labiau nei Aleksandravičiaus - dėl to, kad ji turėtų nesukelti klausimų "o kuo čia geriau už eilinį snapshotą?". Ir nesukėlė. Visiškai akivaizdu, kad kiekvienas kadras yra tikslinis ir tikslingas, kad autorius galbūt ir atsirinko jį iš milijonom panašių, bet viskas, kas jame yra, nėra atsitiktinumas - tai reikėjo sugalvoti būtent taip, sudėlioti būtent taip, pamatyti būtent taip, o ne tiesiog laukti tinkamos akimirkos (arba penkiasdešimties tinkamų akimirkų) ir paspausti mygtuką, žiūrint, kas gausis. Nors maniau, kad manęs visiškai nežavi "režisuota" fotografija, tenka pripažinti, kad dar ir kaip žavi.

Parodos trūkumai: kad jau sužinojau apie galimybę fotografuoti tokiose vietose, norėjau bent telefonu padaryti keletą "įsimintiniausių fotografijų" nuotraukų, kad įrodyčiau, jog tikrai buvau parodoj Po trečio "įsimintiniausios fotografijos" nufotkinimo nustojau, nes supratau, kad reikės jei ne kas antrą, tai bent kas trečią nuotrauką fotkint... Kitas trūkumas, svarbus tiek bandant pateikti vaizdinius parodos lankymo įrodymus, tiek ir apžiūrint pačią parodą, yra tas, kad aš buvau kiekvienoje nuotraukoje, ir man tai labai nepatiko. Kodėl galerijoje toks apšvietimas (ar kas ten per biesas tai sukelia), kad vaikštai kaip per veidrodžių salę, ir negali net normaliai apžiūrėti detalių, nes matai savo nosį, plaukus, paltą ar dar kokį velnią?..
Nors, kai pagalvoji, tokiose nuotraukose ir pačiam pabūti gal kažkiek ir žavu

Tai va, jei trumpai - esu viskuo labai patenkinta, išskyrus tuo, kad neturėjau daugiau laiko ten pasisukinėti, nes žiūrėti tikrai buvo į ką

P.S. dar labai graži tai nuotrauka, kur vyrai prie kaminų (?) ar prie kažkokių dūmus skleidžiančių dalykų, žiburių kurstytojai, ar kažkaip kažkuo panašiai pavadinta; ir dar labai graži ta, kur iš žolės kyšo tik jų nuogos kojos; ir dar beprotiškai graži moteris, ryjanti smėlį; nebegaliu išsirinkti, kas labiausiai patiko, nes patiko viskas.

P.P.S. o va čia tai paklodė, dvigulę lovą net į tris dalis perlenkus uždengtų, ir dar apsikloti liktų...

P.P.P.S. ir tik ją parašiusi supratau, kaip mane iš tikrųjų sužavėjo ši paroda ir kaip aš džiaugiuosi, kad radau galimybę ją aplankyti. Net užsimaniau, jei kartais pavyktų, šeštadienį grįžti darkart.

Atsiprašau už žinučių iš eilės rašymą, bet nebeduoda redaguoti, o dar norėjau parašyti apsidraudžiamąją paklodę:

aš, ginkdie, nenuvertinu to paties minėto Aleksandravičiaus, ir puikiai suprantu, kad jo darbas nėra pyškinti į žmogų, kol gausi ką nors pakenčiamo, anaiptol. Talentas yra parodyti žmogų taip, kad jis pats sakytų "bet va toks aš ir esu", kad tos nuotraukos sukeltų emociją, kad galėtum tiesiog sustoti ir šypsotis, žiūrint į tą jau temoj minėtą raukšlių vėduoklę, kurią kasdienybėje greičiau palaikytum išvaizdos defektu ir senatvės ženklu, o ne žaviu ir traukiančiu akcentu.
Aš tiesiog tos fotografijos dar nesuprantu. Griškevičiaus paveikslėliai man artimesni ir suprantamesni, manausi bent kažkiek suprantanti, ką jis jais rodo ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Ar galėčiau sakyti, kad jie paprastesni už Aleksandravičiaus? Nežinau, irgi neturiu kompetencijos.
Man labai nepažįstamas visas vaizdų pasaulis, ir iki šiol aš gan sąmoningai bandžiau jį ignoruoti. Nuo vaikystės aš gerokai labiau literatūrinis žmogus, nei vaizdinis - aš net savo sapnus pamenu kaip idėjas, o ne kaip vaizdinius, skaitydama niekada neįsivaizduoju, kaip kas atrodo ir žodžius valdau ir jais žaidžiu daug lengviau nei vaizdais, ir, norėdama suprasti kažką apie tą pačią fotografiją, aš viskam veduosi paraleles su literatūra, nes man tai yra daug labiau pažįstama ir suprantama. Bet - man pačiai gan keista - šitas vaizdinis pasaulis man pasidarė beprotiškai įdomus, tik siaubingai trūksta žinių ir nuovokos. Bet viskas su laiku

Ach... Kaip gera skaityti įspūdžius. Labai džiugu, kad yra tokių žmonių temoje, kurie neapsiriboja "patiko/nepatiko", "gražu/negražu" teiginiais. Opšra, skaitydama tavo įspūdžius pasijutau viena koja ten buvusi.

O man kažkodėl atrodo, kad tas laukimas tinkamos akimirkos ir jos pagavimas taip, kad nuotrauka įdomi būtų, ir kompoziciškai gera, ir įdėją transliuotų - žymiai žymiai sudėtingiau nei režisūrinė fotografija, kur tiesiog viską sudėlioji kaip nori ir pykšt

P.S skaitant net pavydu pasidarė, kad aš negalėsiu šios parodos pamatyt

Skaityti apsidraudimo paklodę
Man (manau, kad dėl neišprusimo ir patirties stokos) buvo labai sunku suprasti, kuo ypatingi tie portretai (dauguma jų), todėl aš ir žaviuosi šita Griškevičiaus paroda. Nes taip atrodo, kad pirmuoju atveju reikėjo pamatyti tai, kas yra, ir parodyti, o antruoju - pačiam sukurti kažką, vertą parodymo. O va kas yra sudėtingiau - ar kažką pačiam sukurti, ar pastebėti tai, ką galima pastebėti - čia jau turbūt didelės ir protingos diskusijos vertas klausimas, tik aš dar tokioms diskusijoms gerokai per piemenka

Ka, kaip man smagu, kad manęs nebara už too-oo-oookio ilgio paklodes, o dar jomis ir pasidžiaugia!

mano galva, sukurti kažką pačiam ir visiškai vienam kontroliuoti procesą yra gal ilgiau trunkantis, bet lengvesnis vidinis procesas, nes niekas netrukdo ir nepretenduoja būti lygiaverčiu dalyviu. tuo tarpu portretinė arba reportažinė fotografija neįsileidžia fotografo kaip vienvaldžio valdovo; atvirkščiai, fotografas save privalo nustumti į antrą planą. ir tik patys talentingiausieji sugeba, mano galva, suderinti kitos asmenybės atskleidimą su savo matymo, idėjos pademonstravimu. taigi, jam tarsi tenka varžytis su kitu ne mažiau aktyviu dalyviu, nes ir tikslas - atkleisti jį, o ne save.

iš kitos pusės, dažnam kalbėti apie kitą ir jį analizuoti yra lengviau, negu analizuoti save. savęs bijomasi, vengiama, save neva reikia saugoti.. nuo savęs..

apie pavadinimus. šiuolaikiniame mene pavadinimai įgavo naujas prasmes ir atlikea net atskirą rolę. anksčiau, tarkim, ar labai reikėjo pavadinimo Rembranto paveikslui? nereikėjo. o dabar be pavadinimo tarsi nepagauni ir net negali pilnai pagauti konteksto, jis tampa neatsiejama meno kūrinio dalimi, tarsi potepis paveiksle. tai menininko saviraiškos išraiška kaip tokia, dažnai esanti aukščiau už paties kūrinio vertę, nes be jo kūrinys nepilnas. pavadinimo reikšmė yra multifunkciškumo ir meno subjektyvumo požymis, jis institucionalizuoja meno kūrinį. anksčiau meno kūrinys buvo akivaizdus ir neginčytinas, dabar gi jis tampa apmąstymo objektu. ir niekas į tą apmąstymą netgi nesikiša - mąstykite, gerbiamasis, kiek norite.

savotiškai žavinga.

Kam trūkumas, o kam privalumas Maggie, manau, tikrai nesupyks galėdama neotchodia ot kasy pasitikrinti, ar gražiai gula šviežiena iš Zaros Ir atsidus su palengvėjimu: aišku, gražiai

Opšra, negaliu atsakyti paklode į paklodę (pakviesta ant kilimėlio ), tad apsiribosiu replika, kad labai skaniai susiskaito Tavo reportažai iš parodų salės Patinka įspūdžių autentiškumas, autorefleksijos, ekskursai ir diskursai, klausimai su ar be atsakymų, neakademiškos pagavos ir t.t.

Ant kilimėlio gerai - ant kilimėlio kojos nešąla...

Prie rytinės kavos įsijungiau delfi, ir va - visai smagus skaitinėlis apie apkalbamąją parodą

Aha, padai jau dabar svyla
***
Maggie, penktadienis jau šiandien, del visa ko primenu, jei kartais dieną nutarei pradėti (o ne baigti) alum ir mėsainiais