Fotografijos pradžiamokslis

nesitikiu, tik Tavo šunėką drįsau padaryti

Tavo:



mano siūlomas:



ką manai?
Papildyta:
Iks, papasakok, prašau, kiek metų fotografuoji, kada pradėjai ir kodėl. Jei nori ir turi laiko, žinoma p.s. pradėjau eiti per Tavo foto, niekaip nepabaigiu. kaupiuosi išvadoms, bet yra trūkstamų detalių

esu pažadėjusi kristalinei komentarus, bet kažkaip nesirašo progresas milžiniškas - praeikit per jos foto flickre nuo pradžios iki dabar, neįtikėtina kol kas galiu tiek pasakyti: 1. gražiai dirba su šviesa 2. stiprėjanti pusė - buitiakai, vaikai natūraliam habitate 3. pradėjo labai stipriai kartotis kompozicijos, turinys, vaikų portretai jau suvienodėjo, todėl labai siūlyčiau išeiti iš komforto zonos ir pereiti prie kitų modeliųrinio, bet ne link fs, o link buitiakų arba reportažo, išlaikant sugebėjimą suvaldyti šviesą.

Manau, kad ... Pirmiausia, visų mažiausia tikėjausi, kad tai bus ši foto, čia panašiai, kaip su Tavo serbentais, jei skaitei komentarą O šiaip - ok. Esu jb mėgimo stadijoj, nors spalvos manajam variante man priimtinos, labai rūpėjo turėt ir jb variantą; pati bandžiau versti į jb, bet man šnipstas teišėjo. Ir va, man rėmeliai patinka, o būtent dėl jų vis gaunu per pirštus. Svarstau tik, ar vienu tonu ar pustoniu tamsiau nebūtų geriau? Ačiū ir giriu

man tai tas geltonumas nepatiko, todėl dariau jb ir vos pakarpiau. šiaip kaip mylimo augintinio foto, tai jb variantą rėminčiaus, nes labai šuniška foto
mane pačią nustebino, kad šią pasirinkau pakoreguot

atsakysi į klausimus? nes man bręsta komentarai Tau, bet dar nepribrendo. bet liepos pabaiga pamažu ateina. tik neatsikratau minties, kad nesi tokia naujokė fotografijoje, kokia čia dediesi. ar esi kažkada praeityje fotografavusi arba gal tuo domėjaisi?

Aš irgi kažkada norėjau, mąsčiau paklausti, bet kaip pamiršau taip pamiršau.
Man taip pat atrodo, kad ne nauja Iks fotografijoje. Du metai tikrai praleisti gilinantis į fotografijas mano manymu.

Dėl geltonumo: tikiu, galbūt ir man pačiai kliūtų, jei tai nebūtų iki skausmo įprasta mano akiai. Aš apskritai, pastebėjau, kartais pasinešu ant geltonumų (nepriminkit, kad tai gali būti švelnus šyzos simptomas ), pasidedu namuos kokį geltoną akcentą ir jis man kelia ūpą, nesu žiauriai "saulėtas" tipas, gal dėl to - trūksta papildų iš išorės Jei rėminčiaus, tai turbūt irgi JB, ne turbūt, o tikrai
Į visus klausimus pažadu atsakyti kaip per išpažintį
Džiugu girdėt, kad brendimas vyksta ir kad dar vis vasara, kažkur apie liepos pabaigą (nemėgstu rudens)
Esu tokia naujokė fotografijoje, kokia ir deduosi. Na, niekada nebuvau visiškai abejinga šiai sričiai, bet giliau tikrai nesidomėjau. Mokyklos metais išsikaulijau fotiką, pleškinau su užsidegimu, visus klasiokus užverčiau fotokronikomis. Aparatas buvo itin paprastas (Vilija). Buvau pasišovusi lankyti foto būrelį kažkur jaunuosiuose technikuose (ar kaip ten jie vadinosi), bet po pirmo užsiėmimo, mirtinai išsigandusi nesuvirškinamų kalbų apie diafragmas ir t.t., dėjau į kojas. Tad pleškinau be jokio supratimo, nei apie techniką, nei apie kompozicijas, taisykles etc. Ieškojimai gal buvo per plauką įdomesni tik todėl, kad apskritai nesu abejinga menams, traukia dailė, pati savo malonumui kažkiek paišiau, ne stebuklus, bet galvoju, kad visa tai kažkiek susiję. Atėjus full automat ir skaitmeninei erai, absoliučiai degradavau kaip foto mylėtoja. Spragsėt norėjosi, bet spragsėjau be atrankos. Gėda pasižiūrėt į dukros vaikystės foto, briedas visiškas. Prieš ~ 5 m. panūdau pasigerinti techniką, lyg atsirado kažko kito poreikis. Bet kadangi vis dar atkakliai vengiau gilintis į instrukcijas, techninius parametrus, rezultatas mažai kuo pagerėjo. Pleškinau gausiai (iš užjūrio grįžau ar ne su kokiais 7 tūkst. foto , sudėjus iš 2 aparatų), bet be rimtesnės atrankos, nelabai suvokdama, kad darau, tik suvokdama, kad visai nesu patenkinta tuo, ką pridarau. Baigiantis šiai žiemai sumąsčiau padovanot mamai savo receptų knygą, iliustruotą nuotraukomis. Pasibandžiau, klaikiai nepatiko tai, ką išspaudžiau, tad pradėjau knistis internete, gilintis, atsiverčiau instrukciją pagaliau, o tada atradau šį pradžiamokslį. Ir sėdėdama jame, karts nuo karto apsinuodydama ir vėl pasveikdama, pati pajutau, kad lukštas įskilo, rega paaštrėjo, suvokimas įgavo kažkokius kontūrus ir t.t. T.y. aš ir dabar prikepu kalnus nevalgomų, kreivų šleivų nesąmonių, bet vis tik jaučiu, kad dabar labiau žinau, ko noriu ir kaip tai paversti realybe, su pavertimais gal ir neprisikasu iki eurekos, bet manau, kad bent jau ta linkme žygiuoju Dėl tam tikrų aplinkybių ir (gal) tam tikro nerangumo, vis tik dažniau fotografuoju ne tai, kas labiau trauktų (bent pabandyti...). Buvau labai nuoširdi, kai užsiprašiau pašefavimo ir paskatinimo. Ir neklausta dar noriu iš karto pasakyti, kad nesu itin disciplinuota, kartais ir man liepa kaip nesibaigia, taip nesibaigia...
Beje, Say, užmačiau komentarą apie aplinką flickre. Jei jį teisingai supratau, tai būtų visai į Tavo savaitgalinę temą... Ten reportažas (apie taburetę) ne iš kokio dūlančio vienkiemio, o iš gimtosios gūžtos. Tarybinės, iki šleikštulio bjaurios grindys, su jau gal dvidešimtu "kultūriniu" (dažų) sluoksniu, mano darbščiomis rankelėmis dažytos, ką tik matyto šunėko darbčiais nagučiais išartos. Kokia neviltis kartais suima, sunku nupasakoti. Bet!, va ėmiau ir pastebėjau (niekad nebūčiau pagalvojusi...), kad fotomanijai ta nedaili buitis atvirkščiai - pliusas
P.S. Tos dovanos mamai taip ir nepradėjau, nes klaikiai sumažėjo poreikis saviraiškai virtuvėje
P.P.S. Jei susidarė tas įspūdis, tai tik patvirtina Tavo pačios taip aistringai deklaruotąją tiesą, kad reikia domėtis, ir ne tik fotografija, neužsidaryti kiaute ir pan. Visa, kuo daugiau ar mažiau domėjausi, tikrai šioje srityje suteikia papildomo kvėpavimo

dėkui
Tavo pastebėjimų aštrumas matyt toks akivaizdus, kad menui nebuvai abejinga. beje, drįstu spėti, kad Tavasis pastabumas lavėjo ir pradžiamokslyje, ar pati jauti progresą? jei klystu, pataisyk, bet atrodo, kad pradiniai komentarai buvo arba nedrąsūs (jaukinaisi), arba ne tokie taiklūs, kaip dabar. esi jautrus žmogus - dovana komentuojančiajam. turi tam tikrus originalius kampus, kuriuos vis dažniau drįsti parodyti, ką ir skatinu - lavink tą konceptualumo ir jautrumo samplaiką, nes manau, kad gali mus nustebinti

aš gi visada sakiau, kad reikia domėtis ne tik fotografija

taburetė ir tos grindys - jėga. pavydžiu. ir taip - tai labai tiktų savaitgalio temai nekenčiamas dalykas, dalykas, kurio norėtųsi nepastebėti, pateiktas kitaip. patraukliai. su meile. pastebėtas.

Labas rytas

Skubu su foto savaitgalinei temai " Dalykai, kurių paprastai nepastebiu"

"Savas pyktis"- Aš pykau? Pykstu? Ne, to nėra, taip nebuvo, jums tik pasirodė!

Šits... tu tik nepyyyk, aš čia apskritai pastaruoju metu jei užsuku, tai tik ką nors paskaityt, pažiūrėt, leptelt, o ne parodyt. Prie antro ND be antros mėnesio pusės turbūt ir neprisikasiu. Nebuvo čia tam, kad įgelt. Pastebėjau, tik, kad irgi nesipyksti su žodžiu ir tiek. Šitai vertinu, o ne laikau trūkumu.

Ryto žiūriniai Barbaros Cangürgel

mhhhhh, o aš apskritai dar soti po Namų Darbų. Geras dvi savaites (o gal tris) diena dienon dirbau, kol įveikiau. O tada įsijungė STOP'as, kartkartėm kažkoks mūzas (nuo žodžio "mūza") aplanko, bet ir tai, pagal galimybes, jei spėju, tai spėju, o jei nespėju - išeina ans kažkur ir toliau kukuoju.

Čia į temą, šneku daugiau negu rodau

Manau, kad ir dabar visko pasitaiko. Pati kartais jaučiu sėkmingai pataikiusi, kitąsyk suprantu - prėskas bandymas, būna, kad išaušus naujam rytui norisi pačiai sau užtvot už nepatylėjimą Turiu pripažinti, kad kartais tiesiog prisiverčiu komentuoti, nors tingisi, musė įkando ar skauda galvą. Dėl 2 priežasčių: 1) tai lyg duoklė, nes pačiai kitų komentarai buvo neįkainojami, labai prisidėjo prie tobulėjimo ir merkimosi proceso, galop, užganėdino smalsumą, kaip tą patį darbą mato skirtingi individai...etc 2) labai greitai suvokiau, kad komentavimas naudingas man pačiai, skatina būdrauti, palaikyti formą ir t.t. Iš pradžių tikrai trūko drąsos dalintis savo kuklia nuomone, ne tiek bijojau nepataikyti, oponuoti tam tikriems autoritetams, kiek nesijaučiau galinti atstovėti, pagrįsti savo - nebūtinai populiarią ir nebūtinai vienintelę galimą - nuomonę. Dar - iki šiol knisa savojo matymo ir mąstymo perdėtas literatūriškumas, tekstologiškumas, bet, manau, kuo įvairesni tie pamatymai ir pamąstymai, tuo geriau. Dėl pradžiamokslio naudos esu jau ne kartą aistringai pasisakiusi, NEKLYSTI sakydama ar galvodama, kad daug (sunku net tiksliai pamatuoti, bet kiekis įspūdingas) iš jo/Jūsų pasisėmiau ir tikiuos pilnais kibirais semti ir ateityje. Ir tai, ką pasiimu iš fotografijos, lygiai taip pat praverčia kitose srityse, kaip kad kitos sritys praverčia belaukiant išskrendančio "paukščiuko" . Tiesa, kiek neramu liko, kai gavau iš dukros pastabą, kad prie kompo ėmiau leisti daugiau laiko net ir už ją
Dar kažkodėl į temą ir nelabai prisiminiau kadais vykusį pokalbį su savo klasioku, žymaus dailininko sūnumi. Pasakiau jam, kad visai nesuprantu jo tėvo "skriestuvų", kad ir kiek į anuos spoksočiau. "Nie-ka-dos nesuprasi, kol bandysi tik suprasti". Mano galva, tai labai tinka ir fotografijai

P.S. Tik dabar pamačiau tą papildymą po mano šunimi Labai sutikčiau dėl tų trijų Kristalinei skirtų punktų. Esu varčiusi jos flickr albumą, kaip tik neseniai pradžiamokslio archyve skaitinėjusi apie jos debiutinius bandymus (gaila, kad foto nėra), tad iš tiesų jos šuolis atrodo neįtikėtinas. Ir sutinku, kad ėmė kažkiek dubliuoti pati save, lyg truputį suktų ratu ir bristų vis į tą pačią upę. Manau, kad reikėtų paieškot naujų priemonių kad ir tą pačią (nuostabią) dukrytę fotografuojant, fiksuojant jos gyvenimą, kad ir pusryčius, miegą ar pasiruošimą jam, žodžiu, viską, ką maži vaikai paprastai veikia (truputį primiršusi, tad pavyzdžiai baigėsi ).

P.P.S. Atleiskit, kad šiandien manęs čia šitiek Aš nekalta, mane tardė

nu va, visos skaitykit Iks ir mokykitės, kaip bendrasis išsilavinimas padeda fotografijoje
geros tos Tavo paklodės, kaip romaną paskaitau čia komplimentas, o ne ironija